KAIP VERTINTI KITAS LIETUVOJE GYVENANČIAS TAUTAS?

Apie visus kitataučius, gyvenančius Lietuvoje tu jau neišvengiamai esi susidaręs savo nuomonę – gal iš istorijos pamokų, gal iš tėvų pasakojimų, gal tiesiog pats su jais susidūrei. Stereotipinių vertinimų išvengti neįmanoma, bet lygiai taip pat neįmanoma išnaikinti stereotipų apie tave kaip lietuvį, mano jaunasis lietuviškasis drauge.

Klausimas tik vienas – ką tu su tuos stereotipais darysi?

Dėl savęs atsakymas į tokį klausimą aiškus – elgsies oriai ir padoriai, gerbsi save ir kitus, laikysies Dievo įsakymų, ir tie stereotipai apie tave, kaip neturtingą, nuolankų ir baikštų juodadarbį, netruks nunykti.

Tačiau nebūtinai taip elgsis šalia tavęs esantys kitataučiai, kaip nebūtinai taip pat elgsis ir šalia tavęs esantys lietuviai. Ką gi, kitataučiais neatsikratysi, bet gal net įsigysi daug draugų iš jų tarpo. Ir beliks tau būti pavyzdžiu jiems – su savo teisingu požiūriu į gyvenimą, gražia apranga ir kilniu elgesiu.

Visko buvo mūsų istorijoje su tais kitataučiais – bendro džiaugsmo ir sielvarto, tarpusavio karų ir sąjungų, neapykantos ir draugystės. Žinoma, žmonės dažniausiai yra linkę atsiminti tai, kas buvo bloga, ir su šią savybe kovoti beprasmiška. Nes, kaip sakoma, vox populi, o ir visuomenės nuomonė niekada neturi nei juridinio, nei istorinio išsilavinimo.

Žinoma, laikas neturi atgalinės eigos, todėl ir istorijos rato nepasuksi atgal. Tai, kas įvyko dėl karalių ar politikų valios, jau įvyko, ir tik paprasti žmonės, tokie kaip tu, pajėgūs jų klaidas ištaisyti. Todėl nepasiduok tai dvasinei erozijai, kuri ves tave tik prie pykčio ar ekstremizmo. Kaip pamatysi, šiame pasaulyje akla neapykanta visada trukdys surasti teisingą kelią į santarvę bei laimę.

Historia magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytojas, sakė Ciceronas. Ji mus visada mokė, kad pykti, nekęsti ir žūti yra lengva, o štai sukiršinti tarpusavyje kitus, išlaviruoti tarp jų, ir taip susikurti gerą gyvenimą yra sunku. Beje, akivaizdu, kad pyktis ar ginklas tam niekada nepadėjo. Kraujo kerštas išguldė daug jaunuolių, tokių kaip tu, tačiau istorijos eiga vis dėlto įrodė, kad garbė yra tik efemeriška sąvoka, kurios ant duonos neužsitepsi ir į kišenę neįsidėsi. Pragmatiškumas ir racionalumas – štai kas padėjo išlikti žydams per tūkstančius tremties metų, štai kas padėjo išlikti ir mums, lietuviams. Ir šiandien, kai mes turime savo valstybę, kurioje gyvena kitataučiai, suaugęs žmogus privalo elgtis protingai. Todėl ir požiūrį į kitataučius išmok grįsti trimis nuostatomis – draugyste, mokymusi, pagarba.

Ir, žinoma, atlaidumu. Net žiauriausiais viduramžiais inkvizicijos instrukcijose buvo įsakoma atleisti savo priešams (tačiau niekada nebuvo įsakymo atleisti savo buvusiems draugams). Mokėjimas atsiprašyti – didelis menas. Mokėjimas atleisti – dar didesnis.

Lenkai

Lenkų ir lietuvių santykių istorija prasidėjo labai seniai, dar viduramžiais, kai mūsų tauta sprendė klausimą – būti ar nebūti? Tai buvo laikai, kai europiečiai pradėjo brautis pro girias į tas vietas, kur gyveno didingos lietuvių gentys. Ir jeigu beraščius kalavijuočius mes lengvai įveikdavome patys, tai prieš labiau organizuotus teutonus, kurie kėlė atitinkamų problemų ir lenkams bei rusams, buvo sunkiau atsilaikyti. Būtent tada lietuviams neišvengiamai iškilo principinis pasirinkimas: priimti teutonų keliamas sąlygas ar kovai su jais ieškoti sąjungininko?

Tie, kas susipažinę su Teutonų ordino istorija, žino, kad tai buvo nykūs ir nuobodūs tipai, šventeivos, visiškai neturintys humoro jausmo. Į Kryžiaus žygius Lietuvos link iš Vakarų Europos atvykę riteriai visada stebėjosi, kodėl tie teutonų kryžiuočiai kiaurą dieną tik meldžiasi ir mankštinasi. Įsivaizduoji tokį gyvenimą – jokių moterų, jokio alkoholio, tik karinės pratybos ir malda? Net Prūsijoje ir Lietuvoje prisiplėšto turto teutonai nepraūždavo, o atiduodavo bažnyčiai ir išdalindavo vargšams. Žinoma, jie buvo nepalyginamai šventesni ir kultūringesni nei lenkai, rusai ar prūsai, tačiau mus galutinai jie nuvylė tada, kai Lietuvai priėmus Kristaus mokymą ir visuotinai apsikrikštijus, vis tiek ėjo mūsų žudyti ir visko grobti. Tada lietuviams galutinai paaiškėjo, kad ne Šventąjį Kryžių teutonai mums nešė, o tenorėjo tik plėšikauti ir savo susikaupusią energiją išlieti. Žodžiu, buvo akivaizdūs veidmainiai, kas nederėtų krikščioniui (juoba ir Kristui didžiausią susirūpinimą kėlė gobšuoliai, melagiai ir būtent veidmainiai!). Tad mums teliko susivienyti su lenkais ir jungtinėmis pajėgomis įkrėtus į kailį teutonams Žalgirio mūšyje (galybė – vienybėje, atmink!), kartu stoti prieš naujus nedraugus, kurie veisėsi greičiau nei uodai...

Taigi, taip mes prisišliejome prie savo gausesnių sąjungininkų lenkų – kad padėtumėme vieni kitiems. Mes padovanojome lenkams karalių, tikrą lietuvį, kuris buvo išmintingas, narsus ir pradėjo šlovingiausią Lenkijos istorijoje dinastiją. Petys į petį su lenkais kariavome mums, lietuviams, visiškai nereikalingus karus Abiejų Tautų Respublikos laikais, bet lenkams reikėjo mūsų pagalbos, ir mes ją suteikėme. Bet kai mums reikėjo apginti savo žemes nuo rusų ar švedų, ne vienas tūkstantis lenkų padėjo savo galvas ir už mus. Mes jiems padovanojome iškiliausius politikus, mūsų šalis jų puikiausiems poetams Adomui Mickevičiui ir Juliui Slowackiui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis (tiesa, neatsirado nė vieno lietuvių poeto, kuriam Lenkija būtų didžiausias įkvėpimo šaltinis). Mes jiems padovanojome aristokratiją, prarasdami savąją. Kartu su lenkais tapome galingiausia Europos valstybe, o jei dar būtume turėję bent kiek idiše nišome (žydiškos dvasios), dabar būtume ir galingiausia pasaulio valstybė. Sukilome už lenkus 1831 metais ir sukilome vardan lenkų interesų 1863 metais, nors iš tų sukilimų nieko nelaimėjome, o ir negalėjome laimėti, nors pralaimėti galėjome viską - taip ir atsitiko (ir vos nepraradome savo kalbos). Lenkai mums visada demonstravo, kas yra narsa ir pasiryžimas, o mes jiems visada demonstravome, kas yra ištikimybė ir atlaidumas. Ir kai 1919 metais lenkai pakėlė ranką prieš mus, mes nejutome jiems neapykantos, ir nieko daugiau, kaip tik nusivylimą, nes mums sunku buvo šaudyti į savo vakardienos brolius, todėl leidome jiems okupuoti trečdalį Lietuvos. Bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasielgėme su jais kilniai, vieninteliai įleisdami į Lietuvą sumuštos lenkų kariuomenės likučius, – visi žinome, koks likimas ištiko tuos lenkų kariškius, kurie pateko naciams ir bolševikams į nagus. Atgavę Vilnių, neteisėme nė vieno lenkų policininko, persekiojusio lietuvius okupacijos metais. Neteisėme nė vieno Armia Krajowa kario, kad ir ką jie būtų padarę Vilnijos krašte. Mes džiaugėmės ne mažiau už lenkus, kai Karolis Wojtyla tapo popiežiumi, nes žinojome, kad jis mūsų brolis, o ir mus laiko savo broliais. Mes širdyje palaikėme lenkus 1956-aisias, 1970-aisiais ir 1980-aisiais, ir norėjome jiems padėti, bet neišdrįsome, nes mūsų pačių kovingumas jau buvo seniai palaužtas. Bet visada žavėjomės jų narsa, dažniausiai beprasmiška ir pasmerkta pralaimėjimui, tokia, kokią irgi kažkada puoselėjome. Ir kai 1981 metais lenkai teigė, kad streikuoja visa Lenkija, išskyrus Vilnių ir Lvovą, širdyje mes didžiavomės, kad bent taip esame neatsiejama drąsių žmonių kovos dalis. Mes užjautėme lenkus ir padėjome jiems, kai jų šalį užklupo nepriteklius po „Solidarumo“ pralaimėjimo. Mes džiaugėmės, kai lenkai kartu su mumis metė dar vieną iššūkį sovietų imperijai ir iškėlė su mumis laisvės fakelą. Mes juos laikome savo draugais, kad ir kas beatsitiktų, nes taip lietuviai suvokia savo garbę, taip jie suvokia savo prievolę sąjungininkui, ir taip gina tą principą, kuris suteikia galimybę mums pasijusti didingiausia pasaulyje nacija. Todėl savaime suprantama, kad ir šiandien mes privalome pasirūpinti Lietuvos lenkais. Kaip savo jaunesniaisiais broliukais – aikštingais, irzliais ir triukšmingais. Bet širdžiai visada mielais, kaip gali būti bet kuris giminaitis.

Šiais laikais diasporoje gyvena apie dešimt milijonų lenkų, iš jų du šimtai tūkstančių – Lietuvoje. Už Lenkijos ribų visame pasaulyje veikia šimtas šešiasdešimt mokyklų, kuriose dėstoma lenkų kalba, bet pusė jų yra vien mūsų šalyje. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkas, studijuodamas už Lenkijos ribų, net dvejose universitetinio lygio mokyklose lenkų kalba gali įgyti aukštojo mokslo diplomą. Lenkai Lietuvoje visko turi daug, nes savo jauniesiems broliams mums negali būti nieko gaila. Lenkija yra mūsų didžiausias sąjungininkas regione, o mūsų priešas yra taip pat ir jų priešas. Todėl padėk kiekvienam lenkui, žinok, Lietuvoje jiems nėra lengva (gali savo akimis įvertinti sunkias jų gyvenimo sąlygas Vilnijoje), patark, kai jam reikia patarimo, užjausk, kai jam reikia užuojautos. Juk lenkams mes, lietuviai, padedame jau daugelį šimtų metų.

Ir visada būsime lenkams dėkingi už tai, kad būtent jie mums padėjo suvokti: būti lietuviu – reiškia būti geresne paties savęs versija.

Žydai

Viena didžiausių netekčių Lietuvos istorijoje yra tai, kad mes praradome savo žydus.

Nobelio premijos laureatai, geriausi pasaulio karvedžiai, didžiausių išradimų autoriai, Holivudo prodiuseriai, iškiliausi filosofai – absoliučią jų daugumą sudaro žydai, ir absoliučią jų daugumą sudaro išeiviai iš Lietuvos.

Šiandien žydų Lietuvoje mažai belikę, bet jų palikimas – milžiniškas. Vienatinis Dievas, poilsio diena, žmogaus laisvių, teisių ir pareigų nuostatos, sudarančios bet kurios pasaulio valstybės konstitucijos pagrindus, galų gale, netgi tavo rankose laikomas brandos atestatas ir visi diplomai, kuriuos gavai už gerą mokymąsi ar pavyzdingą elgesį – visa tai žydų sukurta ir padovanota pasauliui. Kugelis ir tavo tėvų mėgtas „gogel-mogel“ – žydų sukurti valgiai. Močiutės padovanoti dešimt eurų ar dovanos grynaisiais vestuvių proga – žydiškas išradimas. Netgi tavo leksikonas, pradedant žargonu ir baigiant ištiktukais ar jaustukais – žydų kalbos palikimas (kai ištari „nu, jo“, su kuo nors sutikdamas, žinok, kartoji tuos pačius žodžius, kuriuos jau daugeli šimtų metų čia tardavo jidiš kalbėję žydai). Gera nuotaika, kai sunku, optimistinis tikėjimas, kad po nakties neišvengiamai išauš aušra – tai žydiškas požiūris, padedantis gyventi tiems, kurie jo laikosi.

Kadaise lietuviai buvo labai palankūs ir tolerantiški žydams. Tiesa, visi kartu patyrėm ir skriaudų. Šiandien jau visiems aišku, kad su žydais neverta pyktis, nes jie niekada nesilaikė krikščioniškojo požiūrio „gavęs per vieną skruostą, atsuk kitą“, ir nėra atlaidūs, mat laikosi Senajame Testamente užrašyto nurodymo „akis už akį, dantis už dantį“. Iš esmės tai paaiškina daugelį šiandieninių žydų pretenzijų Lietuvai – už jų prarastą turtą ar atpildą žydšaudžiams. Izraelio baudžiamajame kodekse nėra tokios humaniškos sampratos, kaip „senaties terminas“, nuplaunančios daugelio šiandienos lietuvių nusikaltėlių nuodėmių. Žydams atpildas reiškia amžinybę. Kuo greičiau tai suvoksi, tuo aiškesniais principais pasipildys ir tavo paties pasaulėžiūra.

Žinoma, tu nuolat girdėdavai, o ir girdėsi anekdotus apie žydus bei istorijas apie jų ypatingą gyvenimo būdą. Tačiau atmink, iš kiekvienos tokios istorijos galima daug ko išmokti. Ir svarbiausia, jei nori gyvenime sėkmės, tai, pasak senų žmonių, elkis taip, kaip elgiasi žydai. Bent jau mokykis iš jų, – abejoti, klausti, ginčytis, ieškoti, įrodyti. Ar niekada nesusimąstei, kodėl žydai per visą savo istoriją savųjų tarpe neturėjo nė vieno tirono? Nes kiekvienas iš jų buvo ir yra to „tirono“ atitikmuo, turintis savo nuomonę ir ją ginantis, tačiau visada pasiruošęs pripažinti logiškesnius argumentus. Žydų teisybės paieškos visais laikais buvo paremtos trumpu dialogu: „Aš teisus“ - „Ne, aš teisus“ - „Įrodyk“. Štai būtent to paskutiniojo žodelio mums, lietuviams, dažniausiai ir pristinga.

Rusai

Rusų žmogų pirmiausia apibūdina jo „didelė širdis“. Nerasi pasaulyje nuoširdesnio draugo ir didesnio atlapaširdžio už paprastą rusą. Nieko jau nebestebina Lietuvos gyventojai su lietuvišku/rusišku vardu bei rusiška/lietuviška pavarde.– rusai yra kantrūs ir galingi vyrai, o rusaitės – nuostabios nuotakos ir motinos. Jie yra patys geriausi pašnekovai, dažniausiai labai išsilavinę ir apsiskaitę žmonės, atviri ir linksmi – šiais laikais tai nykstančios likusiame pasaulyje žmogaus savybės, tad, kol rusai jas dar turi, naudokis proga, jei nori išsikalbėti, jei nori, kad kas nors nuoširdžiai pasidžiaugtų tavo sėkme ir jei nori būti užjaustas dėl visų savo negandų.

Patys rusai apie save sako, kad jų tautos moralinių normų ar poelgių racionaliu protu suprasti neįmanoma. Tačiau iš tikrųjų juos suprasti nesunku. Tai tragiško likimo tauta, puoselėjanti beribę viltį kada nors gyventi gerai ir atkakliausiai besistengianti gerai negyventi. Nes rusai turi išties unikalią savybę – jie visada jaučia kančią dėl visų pasaulio bėdų. Dvasinėse kančiose jie mato prasmę, nes, išsilavinusių rusų manymu, tik per kentėjimą žmogus tampa žmogumi. Jei turėsi progos paskaityti rusų literatūros klasikus, atkreipk dėmesį, kaip gausu tuose kūriniuose kančios – kenčia lyrinis herojus, kenčia pats autorius, galų gale, kenčia net ir skaitytojas. Tačiau labiausiai rusai nori, kad bent jau žmonėms šalia jų būtų gera. Gal jie dažnai tiesiog nežino, kaip šitai pasiekti, tačiau iš esmės jis niekada niekam nelinki blogo. Rusui gaila visų ir visko, nors mažiausiai jam gaila savęs. Bet, jo manymu, jei kenčiame mes visi, vadinasi, aš – ne vienas, vadinasi, mes kartu, mes vieningi, mes stiprūs. Būtent todėl rusai geba ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme - paprastas rusas gali gyventi pačiose blogiausiose sąlygose, tačiau jis didžiuosis, kad šaliai atstovaujanti gimnastė iškovojo bronzos medalį kokioje nors eilinėje spartakiadoje. Ir tas mokėjimas džiaugtis gyvenimo smulkmenomis – ypatinga, gal tik rusams ir būdinga vertybė, šioje vartotojiškoje visuomenėje tai pajusi netrukus.

Todėl tenestebina tavęs amžinas rusų potraukis pasirūpinti ir tavimi bei Lietuva, kad ir kaip jie tai įsivaizduotų. Net ir per visą istoriją Rusija savo pagrindine misija laikė puoselėti nedėkingus savo imperijos pakraščio vasalus, pavyzdžiui, tokius, kaip lietuviai ar uzbekai, – būtent todėl šiandieninės Rusijos visuomenė SSSR žlugimą, jų vadovų vadinamą „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“, laiko ne savo išsivadavimu iš diktatūros, bet savos teritorijos praradimu. Ir išties rusai yra ne sykį parėmę Lietuvą, kai mums to labiausiai reikėjo. Rusai mums padėjo susigrąžinti Vilnių ir Klaipėdos kraštą. Būtent rusai sudėjo didžiausią auką per Antrąjį pasaulinį karą tik tam, kad mes gyventumėme taikoje. Ir jie visada bus mūsų kaimynai, ir niekur jie neišnyks, ir niekur jie nedings. Ir tau taip pat teks gyventi su jais, šalia jų, ir dažnai net jų dėka. Bet neužmiršk, rusas visada laikys tave, lietuvį, kitokiu, tiesą sakant, gal kiek pranašesniu už jį patį. Tad nesistenk sugadinti šio įsitikinimo. Elkis su juo pagarbiai ir mielaširdingai. Nesistenk ruso įveikti išgeriamo alkoholio kiekiu, padaryti jam įspūdžio rusiškų keiksmažodžių gausa. Mokykis rusų kalbos (patikėk, pravers), žiūrėk rusų žmogui į akis, niekada nesistenk jo pažeminti. Nes būtent rusas visada nuoširdžiai pasidžiaugs tavo sėkme, užjaus tave sunkią valandą, išgyvens su tavimi pasirinkimo agoniją. Ir viskas, ko jam reikia iš tavęs, – tai tik matyti tave laimingą. Nes būtent tai įprasmins jo paties gyvenimą.

Toliau