KODĖL TAIP DIDINGA BŪTI LIETUVIU?

Žinau, žinau... Emigracija. Korupcija. Pedofilija. „Durniai“ Seime. „Vagys“ savivaldybėse. Penkta vieta krepšinio čempionate. Paskutinė vieta „Eurovizijoje“. Mes mylime Lietuvą, bet pastaruosius kelerius metus ne sykį norėjosi pasakyti „taip, bet, po velnių, ką yra?“ Kaip sakoma, jei nesikeiki ir negeri, vadinasi, nesirūpini, kas vyksta mūsų valstybėje, o ir visi vaikai pražiltų dar nesulaukę pirmųjų poliucijų, jei jų tėvai vietoje pasakų imtų kloti teisybę, kas čia iš tikrųjų vyksta. Ir jei dažnai skaitai lietuvišką žiniasklaidą, nesunkiai gali susidaryti įspūdį, kad praktiškai nieko grandioziško mums nepavyksta sukurti ar išlaikyti (nei stadiono, nei aviakompanijos, nei atominės elektrinės), ir gal mes išties esame žlugęs valstybingumo eksperimentas, kaip tai tvirtina kai kurie neobolševikai, arba – kažkokia gentis, užsinorėjusi savo valstybės, kaip kadaise mūsų laisvės siekius įvertino Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas. Ir nebedžiugina nei Jonas Valančiūnas, nei Valdovų rūmai. Nebeįkvepia optimizmo nei UNESCO saugojama kryžiadirbystė, nei mūsų teatralų triumfas pasaulyje.

Mes, lietuviai kadaise buvome dideli ir gražūs. Turbūt galvoji, tai kodėl šiandien visai kitaip, kas čia per gyvenimas, jei dauguma mūsų tokie surūgę, sukumpę ir apsileidę? Tačiau kad ir kaip ten būtų, tikiu, mūsų pasąmonėje visada egzistavo ir egzistuoja keistas suvokimas, kad mes esame vis tiek ypatingi. O ir esame tokie. Vien jau tuo, kad daugelis mūsų turėjo unikalią istorinę galimybę pagyventi bent dvejose politinėse santvarkose, o juk to nepatyrė absoliuti likusio pasaulio dauguma. Neužmiršk, mano jaunasis drauge, kad mes esame pirmieji Europoje, priėmę Konstituciją. Tai mes „išradome“ šaltibarščius, mūsų kalba ne tik panašiausia į sanskritą, bet ir registruotų žodžių kiekiu yra bene pati gausiausia pasaulyje. Be to, dar egzistuoja mažiausiai dešimt įrodymų, kokia didinga ir šauni nacija mes esame. Ir nejaugi tu tikrai manei, kad „lietuviškas išskirtinumas“ – tik tuščia frazė?

Būti mažos nacijos atstovu – „cool“

Aš pats esu keliasdešimt kartų buvęs „pirmuoju lietuviu“, kurį teko išvysti vienam ar kitam užsieniečiui (dažniausiai šiuos susitikimus lydėdavo klausimas, ar visi lietuviai yra tokie tvirtai sudėti ir išsilavinę? Ir visais atvejais atsakymas buvo vienas – „žinoma“). Nieko ypatinga sutikti pasaulyje amerikietį, rusą, britą, italą ar lenką, tačiau visada keista ir graudu ne Turkijos kurorte ar Londone išvysti tikrą evenką, čiukčių ar latvį. O ypač lietuvį.

Mes esame patys ištikimiausi bet kuriai valdžiai

Jokia kita pasaulio tauta taip nesieja savo gyvenimo su vyriausybės politika kaip lietuviai. Šiandien tai akivaizdu vien įvertinus mūsų žiniasklaidoje generuojamą informacijos srautą – kartais atrodo, kad be savivaldybių ar ministerijų iniciatyvų lietuvių daugiau niekas nedomina. Kariauti su saviškiais dėl politinių interesų ar guldyti galvą dėl svetimtaučių sukurtos ideologijos – štai kas yra mūsų nacionalinis sportas. Tavo tėveliai neabejotinai dar atsimena tokią paradigmą „už Landsbergį–prieš Landsbergį“... Mes tarnavome rusams, vokiečiams, lenkams, Maskvai, Briuseliui, Amerikai, – bet kam, kas tik apsireiškė Lietuvoje kaip tvirtesnis vadovas. Abiejų Tautų Respublikos laikais gimusi senovinė šlėktiška nuostata „lenkas į lenką niekada nešaus“ mums nebuvo taikoma, be jokių skrupulų šaudėme vieni į kitus per visą savo istoriją, jei tik kas nors įrodydavo, kad tai būtina. Ir mes jais tikėjome. Toli gražu ne kiekviena pasaulio tauta pasižymi tokiu patiklumu.

Mes esame geriausi kariai pasaulyje

Jokia kita pasaulio nacija nėra sudėjusi tokios didelės aukos dėl kitų valstybių interesų. Ir nors pati Lietuvos valstybės kariuomenė kaip darinys paskutinį kartą mūšyje dalyvavo beveik prieš šimtą metų (prie Širvintų–Giedraičių, jei pamiršai), lietuvių kariai tebestebina profesionalus savo užsidegimu ir sugebėjimais. Lietuvių batalionas su Vermachto uniformomis buvo vienintelis dalinys, 1943 metais išsiveržęs iš Stalingrado apsupimo. Jau po pusmečio apie kitus lietuvius, vilkinčius raudonarmiečių uniformomis, buvo dainuojama nuo Barenco iki Juodosios jūrų kaip apie „šestnadcataja litovskaja“, kuri „dala prikuritj Gitleru pod Aleksejevkoj“. Mūsų pokario karas truko ilgiausiai iš visų sovietų okupuotų teritorijų, savo pasiryžimu kovoti žavėjome pasaulį, o savo nepakantumu tautiečiams stebinome rusų komisarus. Sovietinėje kariuomenėje ir prancūzų Svetimšalių legione lietuvius vertino kaip „aukščiausią rūšį“. Mes buvome didvyriais lakūnais Britų karališkosiose oro pajėgose ir admirolais JAV karo laivyne. Kariavome Vietname ir Afganistane, – tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Tiesa, skirtingai nuo latvių ir estų, lietuviškos SS divizijos neturėjome, bet tik dėl to, kad nematėme tokioje šėtoniškoje tarnyboje jokios prasmės. Juoba kad ir tas pabaisa reichsfiureris Himmleris mūsų nekentė ir niekada nepasitikėjo trimis okupuotomis tautomis – graikais, lenkais ir lietuviais (o kaip kadaise sakydavo enkavedistai, priešo pagieža – mums geriausia charakteristika). Šiandien praradę viltį talibai Afganistane nori pasiduoti išskirtinai lietuvių kariams, nes jie garsėjame humaniškumu, dar neteko išgirsti istorijų apie lietuvių kankintus belaisvius. Mūsų kariai žudo greitai ir be skausmo, tačiau niekada apie tai nekalba. Nė vienas jų nenešioja vėrinio iš nukautų priešų ausų. Niekas iš mūsiškių nesigiria, kiek nukovė priešų. Jei netiki, pabandyk paklausti bet kurio afgano pats.

Mes niekam nesame išdavę savo Lietuvos

Nė vienas šių laikų aukštas Lietuvos valstybės pareigūnas nėra išdavęs mūsų valstybės (pavyzdžiui, Rusijai). O tai jau yra padarę pastarojo meto lenkų, latvių ir estų pareigūnai. Tik ne mes. Matyt, tik todėl, kad nors mes mielai žiūrime rusiškus filmus, klausomės rusiškos muzikos, imame rusų brukamus pinigus, tačiau sieloje niekada nepripažinsime jų nacionalinės viršenybės.

Mūsų tautinės mažumos yra pačios kiečiausios

Uspaskich. Tomaševskij. Krysko. Kof. Stanickij. Sašenko. Lavrinovič. Čeburiak. Pronina. Šuklin. Kur mes šiandien būtumėme be jų? Idealiai integruotų ir uoliai tarnaujančių Lietuvos piliečių interesams. O ką jau kalbėti apie žydus! Izraelio politinė istorija – tai tikrąja to žodžio prasme yra išeivių iš Lietuvos istorija. Žydų politikai, karvedžiai, mokslininkai ir verslininkai – retas jų neturi sąsajų su Lietuva. Kiek galima girtis vienu Česlovu Milošu? Mažiausiai dvylika Nobelio premijos laureatų žydų yra gimę Lietuvoje arba kilę iš Lietuvos. „Marks&Spencer“ ir MGM kino studijos įkūrėjai – iš Lietuvos. Netgi tavo bei viso pasaulio mėgstamų filmų herojų Supermeną – net ir tą sukūrė žydas iš... Žinoma, Lietuvos!

Mes geriausiai pasaulyje mokame prižiūrėti artimųjų kapus

Senas anekdotas tvirtina, kad geram vyrui būtina turėti tris žmonas: rusę – kad mylėtų, žydę – kad tinkamai išauklėtų vaikus, ir lietuvę – kad gerai kapus prižiūrėtų. Kaip ir mūsų himne aiškiai nurodyta, stiprybės mes semiamės savo praeityje, o šiais politinio korektiškumo laikais tai yra gana unikali privilegija. Mūsų tinkamai prižiūrėti protėvių kapai mums visada primena, kad mūsų praeitis yra pati švenčiausia. Mes taip gerbiame mirusiuosius, jog net tikime, kad jie išspręs ir mūsų, gyvųjų problemas. Vėlines paskelbėme nedarbo diena, per kurią stengiamės aplakstyti kuo daugiau kapinių, po ko švytintys mirusiųjų miestai keri to nemačiusius užsieniečius.

Mes esame geriausi vadybininkai pasaulyje

Kiek esu dirbęs ar susipažinęs su didelių korporacijų atstovybėmis Lietuvoje, lig šiol mane stebina viena – lietuviai verslininkai ir vadybininkai sugeba daryti stebuklus nepriklausomai nuo to, ar jiems yra sudarytos galimybės tai daryti, ar ne. Pasižiūri kokios nors kompanijos regionines suvestines: visame Rytų ir Centrinės Europos regione pardavimai – minus 20 procentų, vienintelėje Lietuvoje – plius penki... Vien MAXIMA – mūsų žinomiausias prekės ženklas pasaulyje – ko verta! Nė apie jokį kitą prekės ženklą pasaulyje nėra sakoma: „Atimk iš lietuvių MAXIMĄ, ir trečdalis jų išmirs badu, nes nežinos, kur įsigyti maisto“.

Mes esame patys atkakliausi pasaulyje

Devyneri metai ginkluotos pokario rezistencijos – be tualetinio popieriaus, kečupo ir interneto – pabandykite įkalbėti dabartinį žmogų pakartoti tokį žygdarbį! Mumis mažai kas pasaulyje tikėjo, bet mes visada tikėjome savimi. Mes kovojome net tada, kai atrodė, kad jau nebėra jokios prasmės, galų gale ir Marijonas Mikutavičius savo dainoje „Trys milijonai“ dėl to jaudinasi ne be reikalo. Juk lietuvių atkaklumas apipintas legendomis. Ir kvailai skamba dabartinių sociologų klausimas, ar pasikartojus Sausio 13-ajai, žmonės eitų prie Seimo... Kai reikia, mes būname ten, kur reikia.

Mes geriausiai mokame prisitaikyti

Žmonės dažnai stebisi, kodėl pasaulyje didvyrių mažiau nei bailių. Mums, lietuviams, tokie klausimai nekyla, nes mūsų istorijoje išgyvenimo strategijos „sustink!“ arba „bėk!“ veikė kur kas efektyviau nei principas „smok!“ Mums nereikia realizmo, mes norime stebuklų, o tai reiškia, kas visa savo esybe ir siekiais vis dar tikime politikų pažadais. Juk pats matai, kad Lietuvos žmonės nenori į kosmosą, jie nori daugiau bažnyčių. Paradoksalu, bet toks naivumas gelbėjo mus per visą Lietuvos istoriją, – užuot pasitikę priešo tankus granatomis, mes juos apmėtome gėlėmis. Ir išties, kartais kur kas geriau prisitaikyti nei kariauti, o bendradarbiauti prasmingiau nei kovoti.

Mūsų šalis yra pati gražiausia

Dar niekas nėra tuo suabejojęs. Lietuvoje yra nei per karšta, nei per šalta. Ji žalia ir kompaktiška (piko metu per visą Vilnių pervažiuoti netrunka ilgiau nei pusvalandį). Ir gyventojų joje nėra tiek daug, kad mes pradėtumėme erzinti vieni kitus.

Toliau