UŽ KĄ REIKIA MYLĖT SAVO TĖVYNĘ?

Dabar tau, jaunam žmogui, tai sunku suvokti, bet dar neseniai, sovietinės okupacijos laikais toks klausimas būtų susilaukęs inkvizicinių represijų – patriotizmas, lojalumas vadžiai bei meilė tėvynei buvo dogmos, o sovietams niekada nepatiko, jei kas kada kėsinosi į jų dogmas. Todėl tais okupacijos laikais viskas buvo tarsi aišku savaime – reikia mylėti, ir taškas.

Nebūtų dėl to kilę jokios bėdos, nes šiaip ar taip visus mus Lietuvoje auklėjo „pedagoginiais metodais“, kurie buvo paremti ne diskusiniu („kaip manai, kodėl yra taip?“), o dogmatiniu principu („sakau taip, vadinasi, taip ir yra“). Tik taip buvo įmanoma beraščius žmones priversti patikėti tuo, kas, anot Friedricho Nietzches, „neturi nė vieno sąlyčio taško su realybe“. Taip ir mūsų protėviai prieš kelis šimtus metų buvo pasiruošę atimti gyvybę abejojantiems, kad Žemė yra plokščia. Taip ir aš augau žinodamas, kad sovietinę tėvynę (t. y. SSSR, nes Lietuvai tada buvo skirtas tik „tėviškės“ statusas) privalau mylėti. Tačiau prieš kelis šimtus metų vieną trečiadienį mūsų protėviams buvo pasakyta, kad nuo šiol Žemė yra apvali. O man prieš dvidešimt penkerius metus vieną antradienį buvo pasakyta, kad jau nebereikia mylėti tos šalies, kurią privalėjau mylėti ištisus dvidešimtį metų.

Ir visais atvejais mes turėjome tuo skubiai įtikėti ir vėl būti pasiruošusiais už tai gyvybę paaukoti. Tačiau, žinia, įpratus klūpėti, galva svaigsta atsistojus. Tas svaigulys pagavo ir mane, ir jau kartą gyvenime nudegęs nuo tokio klausimo, o ir visus dvidešimtį metų veltui fiziškai eikvojęs apsimestinai karštai deklaruojamą meilę tėvynei komjaunimo susirinkimuose ir liaudies demonstracijose, aš dar kartą išdrįsau savęs paklausti, o už ką, tiesą sakant, tėvynę reikia mylėti?

Atsakymai, kuriuos išgirsdavau liaudies dainose ir politikų kalbose, žinoma, buvo šiek tiek senamadiški, ne visai įtikinantys teiginiai, kaip dabar sakoma, „neparduodantys“ – matyt, todėl emigrantai ir neranda moralinių–etinių priežasčių pasilikti Lietuvoje, o ir mes ne visi savanoriškai plūstame į Vasario 16-osios mitingus. Maži vaikai į šį klausimą atsako maždaug taip: „Tėvynę reikia mylėti, nes tu čia gimei, čia gimė tavo protėviai, čia yra tavo šalis.“ Atsakymai, kurių sulaukdavau iš senų žmonių ir politikų, skambėjo taip: „Tėvynę reikia mylėti, nes už ją yra daug kraujo pralieta.“ Arba – „ji tau tiek daug davė“. Kitų šalių patriotinio auklėjimo patirtis taip pat ne kažin kuo padėjo. Garsiausi patriotai pasaulyje amerikiečiai teigia, kad Ameriką reikia mylėti, už tai, kad ji yra „geriausia šalis pasaulyje, nes čia visos tautos ir rasės randa savo vietą, čia užtikrintos visos žmogaus laisvės, čia yra daugiausiai galimybių praturtėti ar būti tuo, kuo nori būti“ . Iš pirmo žvilgsnio, sunku taip būtų Lietuvą apibūdinti. Izraeliečiai savo šalį myli kaip „nacijos saugumo garantą“ ir „moralinio įkvėpimo šaltinį“. Tokie tarptautiniai pavyzdžiai mums tiktų tik iš dalies, juoba nejaugi tik prikimštas pilvas lemia meilę tėvynei?

Visais atvejais menamos priežastys, dėl ko tėvynę reikia mylėti, skamba tik kaip priežastys Tėvynę gerbti, o tai toli gražu ne tas pats jausmas (pagalvok, ar tu pats myli bent vieną lietuvių nusipelniusį veikėją, kuriam pastatytas paminklas, kad ir Žemaitę ar Petrą Cvirką?). Kaip ne tas pats yra mylėti valstybę ir mylėti tėvynę (esminis skirtumas tas, kad valstybė save pradeda vadinti „tėvyne“ tik tada, kai jai kažko iš tavęs prisireikia). Lengva didžiuotis ar gerbti valstybę ar tėvynę kaip idėją, kaip istoriją, kaip žmones, kaip gamtos ir miestų grožį, tačiau sunku tam pritaikyti tokią sąvoką kaip „mylėti“.

Nes meilės jausmas paradoksalus tuo, kad prasmingas jis tampa tik tada, kai yra abipusis. Štai dėl ko ir kyla visi neaiškumai dėl privalomos meilės tėvynei.

Nes abipusės meilės tarp žmonių ir valdžios Lietuvoje, išskyrus trumpą Sąjūdžio laikotarpį, beveik niekada ir nebuvo, o ir iš principo negalėjo būti. Meilė partijai ar valdžiai niekada nebuvo tas pats, kaip meilė Nemuno vingiui. Bet ir meilė Nemuno vingiui taip pat nereiškia, kad tas pats Nemuno vingis myli kurį nors iš mūsų, atvirai sakant, greičiau jau netgi nekenčia už tai, ką mes į jį verčiame ar kaip su juo elgiamės.

Tai iš kur ta meilė tėvynei atsiranda, ir ar ji apskritai gali būti? Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, toks patriotizmas, kaip mes jį suvokiame šiandien, atsirado tik Šviečiamojo amžiaus laikais, ir, kaip tyčia, buvo monarchų bei turtingųjų „išradimas“, – juo pasinaudojus, buvo pigiau ir lengviau sukviesti prasčiokų minias ginti kažkieno idėjas ar tikslus. Kas šiandien atsimena bent vieną iš milijonų paprastų prancūzų valstiečių, XIX amžiuje padėjusių savo galvas už Prancūziją laukuose nuo Lisabonos iki Maskvos? Tačiau vieną „tikrą Prancūzijos patriotą“ Napoleoną, pasiuntusį tuos milijonus žūti, atsimena kiekvienas. Nes, anot rusų filosofo Aleksandro Gerceno, būtent „už patriotizmą pralieta daugiau kraujo nei už visas kitas nuodėmes“.

Ir net ne meilė tėvynei tiems milijonams buvo svarbiausia. „Š... verta ta valstybė, kurią tik savanoriai gali ginti“, – sakė SSSR maršalas Klimentas Vorošilovas, 1941-aisiais lengva ranka pasiuntęs milijonus tiesiai į mirtį. „Neturi teisės gyvuoti ta valstybė, kuri nepajėgia paaukoti savo žmonių“, – sakė tas pats Napoleonas. Ir už ką mylėti tokias didingas tėvynes? Todėl nenuostabu, kad dažnam ir mūsų visada arčiau širdies tipiškas senovinio rusų valstiečio požiūris į gyvenimą, aprašytas Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knygoje „Pirmajame rate“:

„Su visomis valdžiomis Spiridonas sugyveno taikiai.

Spiridono meilė buvo žemė.

Spiridono turtas – šeima.

Sąvokų „tėvynė“, „religija“ ir „socializmas“, nevartojamų kasdienėje šnekoje, Spiridonas tarsi ir nežinojo – rodės, jo ausys nepajėgia tų žodžių išgirsti, o liežuvis – ištarti.

Jo tėvynė buvo šeima.

Jo religija buvo šeima.

Jo socializmas – šeima.

O visus proto, gėrio ir amžinybės skleidėjus, rašytojus ir oratorius, vadinančius Spiridoną „Dievo atvaizdu“ (jis ir apie tai nežinojo), šventikus, socialdemokratus, visuomeninius agitatorius ir etatinius propagandistus, baltuosius dvarininkus ir raudonuosius pirmininkus, kuriems kada nors rūpėjo Spiridonas, jis tyliai, niršiai pasiųsdavo:

– Eikit jūs visi š....!“

Ir vis dėlto patriotizmo koncepcija iš tiesų nėra tokia sudėtinga, kad ja būtų sunku patikėti. Amerikiečių rašytojas Bernardas Shaw buvo teisus, sakydamas, kad patriotizmas – tai tiesiog įsitikinimas, kad tavo šalis geresnė už kitas vien dėl to, kad tu joje gimei. Nes tik fiziškai būdamas savo šalyje tu gali gražinti ją, tapti jos tikrąja valdžia ir paversti tokia, kad ji tau išties atsakytų savo meile. Būtent todėl retas sveikai protaujantis žmogus suabejotų, kad neįmanoma nuoširdžiai mylėti savo valstybės, nes tik ji vienintelė tau suteiks galimybę ja pasididžiuoti. Nes jei nemyli savo šalies, vadinasi, nemyli nieko. Tada nesunku suvokti, kad emigruoti, pabėgti iš savo šalies – tai numenkinti savo kaip vyro galias. Tai reiškia prarasti galimybę pakeisti tą šalį, kurioje gimei.

Ir mes, likę šios šalies valdžioje visada žinosime, kad:

1. Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje gali pasijusti savas. Jau tau girdėtas graikų filosofas Aristotelis, be abejonės, buvęs pats protingiausias žmogus pasaulyje, kažin kada suvokė, kad žmogus – sociali būtybė, kuriai būtinas bendrumo jausmas, t.y. noras priklausyti gaujai, bendrijai, partijai ir t. t. Žmogus negali būti vienišas, niekada negalėjo, niekada ir negalės. Taip, žmonės aplinkui mus yra turtingesni ar skurdesni, protingesni ar kvailesni, piktesni ar linksmesni, tačiau visais atvejais jie yra savi. Čia žmonėms rūpi, kaip tu gyveni. Jiems rūpi, ką sakai, sakytum ar sakei, užsimanęs tapti aukštu pareigūnu. Tik čia tu gali pasijusti išties svarbus. Šitokio jausmo jokia kita pasaulio šalis mums negali suteikti, ir neįmanoma jo atsikratyti. Kaip sakydavo vienas žymus, nūnai jau miręs poetas, talentas yra teisė, tautybė – pareiga. Teisę gali pragerti, bet tautybės – niekada, kad ir kur beatsidurtum. Net emigravę į užsienį lietuviai buriasi į bendrijas arba bando integruotis į kitataučių bendrijas, nes be jų jie išgyventi negali. Tačiau neužmiršk, joks užsienis niekada nepadės tau pajusti, kad tu ten esi savas. Užsienis tavęs gailės, užsienis tave sušelps ir pamaitins, nes užuojautos tu ir būsi vertas (tik neužsimiršk, užuojauta toli gražu nėra pagarba). Svetur tu visada galėsi pamilti tenykštį gyvenimo būdą ir santvarką, papročius ir virtuvę, moterų grožį ir saulę, gal net tavo vaikai taps padoriais tave priėmusios šalies piliečiais. Tačiau mūsų, likusiųjų čia akyse, tu būsi tik elementarus pabėgėlis, palikęs savo šalį sunkiausią jai valandą (kad ir kiek pinigų čia mums besiųstum).

2. Lietuva yra neįtikėtino įkvėpimo šalis protingam žmogui. Priežastis – mūsų tautos mažumas. Čia per vieną dieną vieno miesto vienoje gatvėje tu gali sutikti visus iškiliausius visuomenės žmones, ir kiekvienas iš jų tau gali būti įkvėpimo šaltiniu, ir kiekvienam iš jų tu gali būti įkvėpimo šaltiniu. Neįmanoma nemylėti mūsų bendruomenės artumo ir jaukumo, to keisto homogeninės vienybės jausmo, kuris atsiranda tik tada, kai visi žmonės yra šalia.

3. Ir, žinoma, Lietuva visada buvo ir tebėra ištvermingų žmonių šalis. Taip, gyventi čia sunku ir nepatogu, brangu ir šalta, siaučia gripas ir erkės (ir nuolat bankrutuojant nacionalinėms aviakompanijoms, net nebeturime normalaus susisiekimo su Vakarų pasauliu). Taip, čia kiekvienoje laiptinėje ar tarpuvartėje kalbama apie dvasingumą, šventą atmintį, vertybes, čia periodiškai krentama į isteriškas aimanas, dejones ir skundus, siuntinėjamus į prokuratūrą ar Strasbūrą. Lietuvą dabar savo noru apleidžia daug žmonių (nes tėvynė – kaip mama, anksčiau ar vėliau ji privalo paleisti savo vaikus), bet liekantieji žino – tik čia yra vienintelė šalis, kur tu gali įrodyti, ar esi ko vertas šiame gyvenime. Lietuviai linkę į savo CV įrašyti tai, kad „mėgsta iššūkius“. Ką gi – iššūkių Lietuvoje tiek daug, kad jiems sumažėjus net darosi neramu. Tačiau nepabėgusiems iš čia, savo ištikimiesiems vaikams, išlaikiusiems gyvenimo egzaminą, Lietuva atsako visa savo meile, visais čia įmanomais rasti malonumais, visu savo dėmesiu. Čia išgyvenusio nebeįmanoma pavadinti „liurbiu“. Nes tik čia gyvenantys žmonės padarė šią šalį didinga. Nes būtent čia, o ne kažkur kitur gimsta lietuvių didvyriai, verti viso pasaulio meilės ir pagarbos.

Toliau