BRANGIAUSIAS VISAME PASAULYJE

Įsivaizduok save, mano jaunasis drauge, gimusį senovės Romoje. Ne patricijų ar imperatoriaus šeimoje, – vergų šeimoje. Tarkime, vergaudamas (jei nepabėgai kur nors į Spartako buriamą sukilėlių armiją), sulaukei net aštuoniolikos metų. Žinok, kad pagal šiandieninius įkainius savo šeimininkui per visus tuos metus tu būtum kainavęs vos pusantro tūkstančio eurų, įskaičiuojant tavo aprangą, neįmantrų valgį bei skurdų būstą. Žinoma, jokio išsilavinimo, beveik jokių pramogų.

Šiandien tu, nuo pat atėjimo į šį pasaulį iki šio momento, kai gauni brandos atestatą, jau kainavai savo tėvams vidutiniškai 100 tūkstančių eurų. Skaičiuoju ne vien tiesiogines išlaidas (pradedant sauskelnėmis, baigiant advokato sąskaita), bet ir jų sumokėtais mokesčiais. Net man, mokesčių mokėtojui, nors aš tavęs net nepažįstu, jau kainavai apie dešimt tūkstančių eurų.

Ką turime mainais?

Kaprizingą lepūnėlį, per savo gyvenimą ne tik kad tėvams jokios naudos neatnešusį, bet dažniausiai vien galvos skausmą kėlusį? Romos laikais vergas, kad ir koks jo darbas nenašus būtų, visą dieną kauptuku laukuose mojuodavo, o tau, tarkime, vien reikalavimas susidėti tvarkingai į spintą savo drabužius sukelia pasipiktinimo ir įniršio audrą (juk nebijai, esi ne vergas, rykštėmis nuplaktas nebūsi!).

O gal prieš mus smarkus ir ambicingas jaunuolis, netveriantis savame kailyje kuo greičiau į mokslą ar biznį kibti, atidirbti tą skolą, ir su kaupu? O gal – mandagus ir korektiškas vaikinas, jaučiantis ypatinga pagarba mums, suaugusiems, pasiruošęs vykdyti visus mūsų išmintingus nurodymus?

Naivu, aišku, būtų to tikėtis... Greičiausiai priešais mus – pasipūtęs arba užguitas individas, kurio svajonės apsiriboja nuosavu automobiliu, būstu daugiaaukštyje, naujais džinsais, reguliariu seksu, pasirodymu per televiziją, gyvenimu didmiestyje, bet niekada – ir tai, deja, teisybė – siekiu grąžinti gyvenimišką skolą savo tėvams ir mokesčių mokėtojams.

Nes kas kada ir pareikalaus tą skolą grąžinti? Niekas ir niekada. Tu, mano jaunasis drauge, turi pačią saugiausią užuovėją nuo visų gyvenimo negandų, – savo tėvus, tavo ištikimiausius draugus ir globėjus.

Jau vien tik kaip prisiminimas liko dainelių posmai –„Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“ ar „Mano tėtis – supermenas, mano tėtis – džentelmenas“, nutolo ir vaikiška tavo meilė tėveliams, tas ankstyvosios vaikystės „atributas“. Pripažink, sulaukęs paauglystės, savo tėvų jau gėdijaisi ir slapčia niekinai, o jaunystėje tėvus jau laikei tik donorais, tikėdamasis, kad jie tokiais išliks visą gyvenimą. Žinia, vardan vaikų mes visi ir gyvename.

Bet ir tai pasikeis, mano jaunasis drauge. Netruks ateiti laikai, kai su tėvais pasidarys visai nebeįdomu, o dažnai sunku net ir būti kartu. Jie neišmano naujausių technologijų, nebepažįsta naujų popžvaigždžių, rengiasi senamadiškai, tiki žiniasklaida, jaudinasi dėl politikos. Kas pikčiausia, bando tau primesti savo požiūrį į gyvenimą, visiškai neatsižvelgdami, kad tu – maištininkas, keliautojas, gėjus, menininkas, antimaterialistas ir kur kas aiškiau nei jie suvokiantis, kad šis pasaulis yra surėdytas neteisingai. Tačiau gyvenimas, deja, turi aiškią simetriją – ir leisk įspėti tave iš anksto – tėvai, beje, taps našta, ypač kai pasens, ir juos reikės karšinti. Štai tada ir ateis laikas grąžinti visas skolas už smagią ir nerūpestingą vaikystę. O tai nelengva ir kels nemažai moralinių dilemų. „Vaikai iš pradžių myli savo tėvus. Vėliau teisia juos. Atleidžia jiems retai arba niekada neatleidžia“, – kadaise rašė Oscaras Wildeʼas.

Ir koks gi tada malonumas iš tų tėvų? Kodėl gyvenimas toks neteisingas? Nei tėvams, nei tau, nei man?

Vis dėlto malonumas ir nauda iš tėvų yra, ir didelė. Ir jei nebūsi pernelyg kvailas, santykiai su tėvais gali tau suteikti daug sėkmės ir pranašumų.

Pirmiausiai, kokia tai didelė privilegija – būti mylimu! Juk ir šiame pasaulyje atsiradai kaip malonumo rezultatas – planuoto ar neplanuoto, tai jau nebesvarbu. Tavo tėvai turėjo tikros palaimos momentą (ir nebūk toks jau įsitikinęs, kad tau kada nors pavyks tokį patirti – iki jo ilgas kelias), tačiau jis netruko pavirsti nerimu, galvos skausmu ir rūpesčiais, dažniausiai maloniais, bet dar dažniau – skausmingais. Sakoma, mes visi bet ką pradedame daryti sau, bet baigiame kitiems. Taip ir tavo tėvai – pradėję sau, jie baigs tik tau. Tu į šitą smulkmeną net negalėjai atkreipti dėmesio, bet tavo tėvai to niekada neužmirš – tada jie dar buvo jauni ir laimingi.

Nors tėvai dažniausiai laukė tavęs išgyvendami bemaž vienodus jausmus, tačiau tau atsiradus šiame pasaulyje moteriškas ir vyriškas požiūris į tave išsiskyrė. Mane visada kankino klausimas, kodėl manoma, kad moters meilė savo vaikui yra stipresnė, svarbesnė ir ypatingesnė nei vyro? Kas kada nors apie tai yra parašęs? Mes, vyrai, irgi mylime savo vaikus. Juoba kad pasakose beveik nesutiksi „piktojo patėvio“, bet nuolat susidursi su „piktąja pamote“, ar ne?

Vienas išminčius man kadaise aiškino, kad moters meilės vaikui paslaptis slypi jos kūno transformacijoje. Girdi, jei mūsų, vyrų, kuri nors kūno dalis atsiskirtų (tarkime, nagai ar plaukai) ir pradėtų gyventi, augti ir vystytis, mes galėtumėme pajusti savo vaikui tokius pat stiprius jausmus kaip motinos. Tačiau gyvenimas man įrodė, kad tikroji motiniškos meilės paslaptis slypi kitur. Nes tik motinos turi vieną išskirtinę savybę – nesavanaudišką sugebėjimą aukotis.

Dievas mums, vyrams, deja, nesuteikė galių suprasti moteris (jos iš esmės juk sukurtos meilei, o ne pastangoms jas suprasti!), tačiau šioje savybėje lyčių skirtumus įžvelgti lengva. Polinkis į kompromisus, gėdinga savimeilė, savo gentainių išdavystė vardan žmogiškųjų idealų – štai tikro vyro elgesys, visiškai nebūdingas moteriai. Biblinė Judita gudrybe nuvijo asirų karius nuo savo gimtojo miesto sienų, o tikra istorinė asmenybė baronienė Margaret Thatcher išgelbėjo anglų kapitalizmą nuo profsąjungų. Už tokius nuopelnus pirmąją vyrai vadino paleistuve, antrąją – beširde pabaisa. Žana dʼArk išgelbėjo karalių Karolį VII, kuris už tai ją karalystės interesų vardan pasiuntė ant laužo. Vytautas Didysis iš kryžiuočių nelaisvės pabėgo persirengęs tarnaitės drabužiais, o ši pasiliko vietoj jo kalėjimo kameroje ir už tokį pasiaukojimą sumokėjo savo gyvybe (ir kas šiandien atsimena jos vardą?). Libijos diktatorių Muammarą Gaddafi, kai jo vyriška asmens gvardija išsilakstė, ištikimai gynė būtent moterų batalionas. Visos žuvo, daugelis jų taip niekada ir nepatyrusios nei vyriškų glamonių, nei motiniškų jausmų.

Nes moterys visada aukojosi gindamos savus, o mes, vyrai visada aukojomės tik dėl idėjos. Todėl ir moterų ištikimybė saviems yra vienintelė sąlyga padaryti sėkmingą karjerą, o mums, vyrams, dažniausiai užtenka būti veidmainiams, skundikams ir išdavikams. Moteris žiūri į veidrodį ir mato visus savo trūkumus, o vyras žiūri į save ir mato tobulybę. Moterys atiduoda savo vaikams paskutinį kąsnį, tačiau vyrai jį atima ir suvalgo patys. Genetiškai užprogramuotas moteriškas skirstymas į „savus“ ir „nesavus“, lemiantis jų pasiaukojimą, yra tikra priešprieša vyriškiems grubiems egoistiškiems išgyvenimo refleksams, be to – dar ir inteligentiškiems pasvaičiojimams apie tai. „Jei nori, kad apie darbą būtų pakalbėta – perduok jį vyrui, jei nori, kad darbas būtų padarytas – atiduok jį moteriai“, – sakė ta pati Margaret Thatcher. Moterys vadovavo Britanijos karinei žvalgybai MI5 (prisimink filmus apie Džeimsą Bondą, – kokią sumanią viršininkę jis turėjo!). Jei gerai prisimeni istorijos pamokas, būtent vyrai išduodavo savo tėvynę ir tik vyrai skubėdavo pasiduoti į priešo nelaisvę.

Todėl kai mes, vyrai tėvai, žiūrime į jus, savo sūnus, mūsų niekada neapleidžia keistas jausmas, kuris, beje, moterims yra visiškai nebūdingas. Ir tai ne nerimas ar nuoskauda dėl netinkamo pasirinkto gyvenimo būdo, seksualinės orientacijos, išvaizdos ar profesijos. Mūsų niekada neapleidžia nuojauta, kad jūs iš tikrųjų esate šiek tiek kvailesni nei teoriškai turėtumėte būti. Tai mus erzina, nes norėtume, kad būtumėte kitokie – geresni ir sumanesni, nes būtent šitų charakterio savybių labiausiai ir prisireikia sėkmei pasiekti (o štai savo motinoms jūs atrodote bet kuriuo atveju patys geriausi). Jūs esate nekantrūs ir irzlūs su mumis, draskote mums akis, atsakinėjate į nuoširdžius klausimus vienskiemeniais žodeliais, nors neturite jokios teisės tai daryti – mes, jūsų tėvai, šiame gyvenime jau įrodėme savo vyriškumą, jums gi jį dar reikės įrodyti. Jums dar reikia pasistengti, kad taptumėte darnios šeimos vyrais su aiškiais moraliniais orientyrais ir tvarkingomis gyvenimiškomis schemomis (tiesą sakant, būtent dėl to vaikams bendraujant su tėvais, mums ir yra natūralu jausti šiek tiek kaltės jausmo, kad jūs dar tokiais netapote). Todėl didžiausia laimė, kurią tu gali suteikti savo tėvui – tai tapti panašiu į jį – atsakingu, doru ir protingu vyru.

Arba tokiu, kokiu jis pats niekada nebuvo. Nes, žinoma, mes, vyrai, irgi ne šventieji. Tik privačios kompanijos samdo žmones pagal tam tikrus kriterijus, o štai kriterijų ir sąlygų pasirinkti savo tėvus nėra. Taip, dažnas mūsų yra išėjęs „pirkti cigarečių“ ir niekada nebegrįžęs, palikdamas tave su mama. Dažnas mūsų yra išėjęs pas kitą moterį (kurią irgi greičiausiai paliko su dar vienu vaiku), o jei staiga tau gyvenime pasiseks, tėvas grįš ir it niekur nieko pareikalaus iš tavęs savo dalies. Dažnas tėvų nėra padaręs kokios ypatingos karjeros, nėra išradęs dviračio ir net nėra turtingas. Dažnas mūsų, tėvų, yra išgeriantis, nesidrovintis keiktis rusiškais keiksmažodžiais tau girdint, pakeliantis ranką prieš tave ar tavo motiną. Visi mes su savo istorijomis ir jų priežastimis. Bet jei tu šiandien neelgetauji, neavi vyžomis ir duonos siūlu neraižai, galbūt turi būti dėkingas tik šitam subjektui – savo tėvui, kuris visą savo vaisingą gyvenimą dirbo prie nuobodaus konvejerio, kad jūsų šeimos šaldytuve visada būtų maisto. (Daug rašoma apie Sūnaus kančias, tačiau kas kada nors aprašys Tėvo kančią?). Net jeigu tavo tėvas, kiek jį bepameni, visada elgėsi blogai, tik iš jo tu ir teišmoksi, kaip nereikia elgtis, ir šį suvokimą pritaikysi sukurdamas savo šeimą, kuri galbūt bus laimingesnė nei buvo tavoji, kad ir ką besakytų genetikai. Iš klaidų mokomasi, – sako išminčiai. Net iš svetimų.

Jeigu ir esi gavęs nuo tėvo į kailį, tiesiog atmink šią taisyklę gyvenimišką – kad ir kiek ant žmogaus šauksi ir kokiais žodžiais jį plūsi, smogti yra vis tiek kažkaip patikimiau. Ir nepyk ant tėvų už tai, kad jie tave baudė ar ko nors neleido. Pasak vieno senovinio pedagogikos postulato, bausti reikia dabar, kad niekas už tai nebaustų ateityje. Trumpalaikė vaikiška širdgėla, patikėk, yra niekai, palyginus su tuo, koks sielvartas tavęs tyko ateityje. Kaip teigė Hegelis, likimas gali paveikti labiau nei bausmė, ir ką gali žinoti, galbūt tavo likimas – alkoholizmas, skurdas, kalėjimas, vienatvė, savižudybė, luošumas. Ir vieninteliai žmonės, kurie to niekada nenorėjo ir visada stengėsi, kad to išvengtum – tai tavo tėvai.

Tačiau yra dar vienas ypatingesnis už tėvą žmogus tavo gyvenime. Vienintelis žmogus šiame pasaulyje, kuris statistiškai niekada nėra tau padaręs nieko blogo. Tas žmogus yra bene ir vienintelis, kuriam tu dar nuoširdžiai rūpi ir visada rūpėsi. Tai, savaime suprantama, tavo Mama.

Objektyvieji būties, gyvenimo ir logikos dėsniai yra bejėgiai prieš Mamos meilę. Nes, kaip sakydavo senovėje išminčiai, nemylimame žmoguje erzina netgi privalumai, o mylimame džiugina netgi trūkumai. Todėl Mama tave myli ir mylės bet kokį. Mama yra vienintelė, kuri yra visada pasiruošusi tau paaukoti savo vidaus organą, jei tik prisireiktų (nors kažin ar tą organą atiduotų svetimam). Tavo Mama niekada nereikalaus iš tavęs alimentų ar pasidalinti turtą, ji niekada neišeis gyventi pas savo mamą. Mama tau atiduos savo pensiją, jei pačiam pristigs šlamančiųjų buteliui ar aptrintam automobiliui. Ir kada tavo gyvenime ateis momentas, kai suvoksi, kad šalia tavęs nebėra nė vieno patikimo ir doro žmogaus (o liko tik tie, kuri turi prastą vardą), žinok, kažkur netoliese visada laukia tavo Mama.

Taip, Mama visada kišis į tavo reikalus, erzins tave savo pamokslais, patarimais, zyzimu ir klausimais. Bet, patikėk, ji iš tikrųjų niekada neliežuvauja, o, kaip ir dera, domisi artimaisiais, nes gero žmogaus paskirtis šiame pasaulyje būtent ir yra – domėtis artimaisiais. Galbūt dėl jos padidinto dėmesio ir jautrumo tu pasauliui net atrodysi nesavarankiškas „mamytukas“, it koks italas, tačiau, patikėk, šiame pasaulyje daugybė vyrų atiduotų savo dešinę ranką nukirsti, kad galėtų nors vieną dieną pabūti „mamytuku“ – ne kiekvienam nusišypso tokia laimė susilaukti išties geranoriško susirūpinimo ar patarimo. Nes nėra šiame pasaulyje tikslesnio lakmuso už Mamos nuojautą, nėra čia jautresnio barometro nei jos širdis.

Ir kai tu paaugęs išnyksi už horizonto kaip Betmanas, Mamos mintys visada bus su tavimi, ir jos širdis visada žinos kryptį, kurlink žvelgti, laukiant grįžtančio tavęs – prasilošusio, apgauto, apiplėšto, nuskurdusio ir suklydusio, parsinešančio venerinę ligą, o gal pluoštelį beverčių teplionių akvarele. Mama tau visada atleis viską, ką tik beiškrėsi šiame suaugusiųjų pasaulyje.

Nes kaip tu netruksi pamatyti ir pats, bendraujant su savo Mama egzistuoja ne tik kitokia žodelio „ne“, tačiau ir dalelytės „bet“ reikšmė. Šiame suaugusiųjų pasaulyje oratorikos ir retorikos teorija aiškiai pabrėžia, jog viskas sakinyje, kas pasakyta iki dalelytės „bet“, iš tikrųjų neturi jokios vertės. Pavyzdžiui, „mūsų komanda labai stengėsi, vyrai buvo nusiteikę kovingai ir labai norėjo nugalėti, atidavė visas jėgas ir atsidavė visu šimtu dešimčia procentu, visi mus aktyviai palaikė, bet... pralaimėjome“. „Aš labai ilgai ir įtemptai mokiausi, stengiausi iš paskutiniųjų, atsisakiau visų pramogų ir draugų kompanijos, labai gilinausi, bet... gavau blogą pažymį.“ Svetimoje aplinkoje visada prasmę turės tik tai, kas sakoma po „bet“, tačiau vienintelė Mama išklausys ir tai, ką pasakysi prieš „bet“. Negana to, gera mama ne tik tave užjaus dėl visko, kas buvo prieš „bet“, tačiau ir pati imsis priemonių išsiaiškinti, kodėl tai, kas buvo prieš „bet“ nedavė reikiamo rezultato – su šluota įsisuks į priešininkų komandos rūbinę, eis draskyti akių mokytojams ir statys visą pasaulį ant ausų.

Taigi dabar tau jau aišku, kad tėvai, o ypač Mama yra saugiausia užuovėja.

Tik ką daryti tau pačiam?

Atsakymas paprastas – neištrinti tėvų iš savo gyvenimo. Kaip tau iš televizoriaus ekrano aiškiai sakė vienas serialo „Sostų žaidimai“ herojus: „Laimi tik tie, kurie šeimos interesus iškelia aukščiau savo asmeninių įgeidžių.“ Net ir italų mafijos nariai savo organizacijas vadino šeimomis, – juk šeima iš tikrųjų yra galingesnė už bet kokią teisybę šiame pasaulyje. Ir spjauk į visus negatyvius frazės “šeimyniniai ryšiai” niuansus - tik šeima tave apgins, kai to nebegebės padaryti įstatymai ir ginklai. Tik šeima pamaitins tave, o, kaip ir pats žinai, bet koks maistas skanesnis, kai jį valgai su žmonėmis, kuriuos myli ir kurie myli tave (tik atmink, prie šeimyninio stalo, kaip ir dera inteligentams, pirmenybę reikia teikti bendravimui, o ne gastronomijai). Tik šeima padarys tave kilmingu. Tik šeima tau suteiks indulgenciją visiems gyvenimo atvejams, nes merginoms vis dėlto patinka vaikinai, kurie myli savo mamas, nes toks žmogus moka mylėti ir kitas moteris. Ir joks bosas tau nė pusės žodžio nepasakys, jei tu pasišalinsi iš darbo aplankyti savo sergančios Mamos.

Bet kokiomis aplinkybėmis ištarta frazė „važiuoju aplankyti mamos/tėvų“ visada skambės reikšmingiau nei frazė „einu užsiimti joga“. Nesidrovėk nuolat paskambinti savo mamai, užteks ir kelių nugludintų frazių apie tai, kaip gerai tau sekasi ir kad ją myli. Atsiliepk, kai skambina Mama – jos 100 tūkstančių eurų jai suteikia teisę pasidomėti tavimi.

Ir pamažu suvoksi, kad žmogų daro laimingu ne pinigai ir ne nauja idėja. Bet kurį žmogų daro laimingu tik jo šeima.

Ir ne veltui Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“ buvo iškaltas akmenyje. Jis nereikalavo jų mylėti, nes meilė nėra pastovi, o ir savo Mamos vis tiek niekada negalėsi mylėti taip, kaip mylėsi savo žmoną ir vaikus. Jis nurodė juos gerbti, nes tik pagarba verčia žmones elgtis adekvačiai ir protingai. Kad ir kas būtų tavo tėvai – despotai ar alkoholikai, dori miestelėnai ar sukti komersantai, korumpuoti valdininkai ar mažakalbiai valstiečiai, – jie yra verti pagarbos dėl savo kilnumo, nes visus be išimties vienija bendra savybė: tėvai niekada nereikalaus, kad tu jiems grąžintum savo skolą. Nes išties tik tu padarei jų gyvenimą kažko vertą.

Ir jei Dievas sako „taip“, kas Jam gal pasakyti „ne“? Gerbk savo šeimą, ir pasaulis ims gerbti tave.

Toliau