PABAIGOS ŽODIS

Mūsų lietuviška svajonė

Štai ir priartėjome prie pabaigos, mano jaunasis drauge. Teliko atsakyti į vieną klausimą: vis dėlto ko suaugusiųjų gyvenime labiausiai trūksta? Kaip jau minėta, šio gyvenimo prasmė aiški – išgyventi, o išgyvenant – pajusti malonumą. Bet štai kas, jame išgyvenus ir pajutus malonumą, yra svarbiausia? Visko yra šiame pasaulyje ir šioje šalyje, bet klausimo į šį atsakymą – vardan ko visa tai? – žmonės dažniausiai ir neranda.

Kadaise aš į tokį klausimą atsakydavau – „kad lietuviai daugiau skaitytų Bibliją“. Maniau ir tebemanau, kad visi atsakymai į visus klausimus slypi ten. Tačiau puikiai suvokiu, kad šiais laikais toks atsakymas šiuolaikiškam žmogui vis tiek mažai ką reiškia.

Ir dabar atsakau kitaip: „Visa tai tam, kad turėtumėme nepasiekiamą svajonę.“ Žinau, tai skamba pernelyg poetiškai ir romantiškai, tačiau būtent svajonė – geresnio gyvenimo, mylimos moters, gražesnio pasaulio, sveikų vaikų – mus atvedė iki šios komforto zonos, kurią turime ir kurią nebėra sunku pasiekti. Bet kaip ir pats matai, net komforto zonoje dažnas žmogus yra nelaimingas. Mano manymu, tik dėl to, kad daugiau nebeturi siekių, nebeturi svajonės.

Prisimink save vaikystėje. Argi buvo malonesnių akimirkų už tas, kai gulėdavai ant žolės ir svajodavai, žvelgdamas į dangų? Argi buvo malonesnių akimirkų už tas, kai laukdavai dovanų po Kalėdų eglute ir svajodavai gauti tai, kas tau atrodė reikalingiausia? Ar buvo malonesnių akimirkų už tas, kai svajodavai, kaip atlyginsi bloga padariusiems ir pasieksi daugiau, nei iš tavęs tikėjosi pasaulis?

Viskas suaugusiųjų pasaulyje yra įmanoma. Patys protingiausi pasaulio žmonės buvo suaugę ir jie tikrai žinojo, kad žmogus gali pakilti į orą, jie žinojo, kad įmanoma sukurti vakciną nuo raupų, jie žinojo, kad įmanoma sukurti kompiuterį ir mobilųjį telefoną. Nes jie turėjo vieną bendrą su vaikais siejančią savybę – jie niekada nepaliovė svajoti.

Šito linkiu ir tau.

Tačiau ar galime mes, suaugusieji, visuomenė, turėti vieną bendrą svajonę? Tokią, kurią galėtumėme pavadinti „lietuviškąja svajone?“

Tokią, kuri paverstų gyvenimą mūsų šalyje vertu svajonės?

Kaip pats žinai, Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, jei dar tiksliau – per metus mes prarandame vieną miestą, dydžiu atitinkantį Šilutę. Tokį faktą galima vertinti įvairiai. Bedarbiui smagu, nes sumažėja konkurentų į jo būsimą darbo vietą. Verslininkui liūdna – netenkama apie dvidešimt tūkstančių jo gaminių ir paslaugų vartotojų. Prezidentui pikta – kas mokės mokesčius, reikalingus jam ir jo aparatui išlaikyti? Premjerui slapčiomis džiugu – emigrantų atsiųsti pinigai čia likusiems artimiesiems ženkliai papildys šalies biudžetą. Karvedžiui neramu – iš kur reikės paimti „patrankų mėsos“, jei karas rytoj? Universiteto rektoriui baugu – kas atneš pinigų už mokslą?

Tačiau į visišką depresiją nusiristi mums neleidžia naivi viltis: o gal prakutę emigrantai sugrįš į ištuštėjusį Šilutės miestą? Girdi, jau ir grįžta, svetur juk irgi ne pyragai.

Bet pagalvok, mano jaunasis drauge, o gal geriau būtų, kad tokį miestą vaiduoklį užpildytų imigrantai? Sutinku, mintis eretiška. Bet neskubėk ja piktintis. Žinau, paminėjus imigrantus mintyse išsyk iškyla kino filmuose rodomos jaunuolių gaujos (nors lietuviški jaunuoliai savo žiaurumu tikrai suglumintų ne vieną Puerto Rikos vaikiną), mūsų pinigais išlaikomi ir socialines pašalpas siurbiantys tinginiai bei veltėdžiai (nors kam kada šioje šalyje rūpėjo, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai?). Sužlugdytas vietinių verslas, svetimšalių mafija, mečetės, neaiškios rasės vaikai – visa tai atneša imigrantai.

Tačiau... Didžiąsias šalis – JAV ir Singapūrą – pastatė taip pat imigrantai. Imigrantai pavertė Dubajų naująja pasaulio sostine. Imigrantai, su jais ir lietuviai, didžia dalimi prisideda prie šiandieninio Vakarų pasaulio klestėjimo.

Gal ir keista, tačiau kiekvienos šalies ekonominė plėtra priklauso nuo jos produktyvumo, o patys produktyviausi žmonės, kaip žinia, visada buvo ir yra „judantys“ žmonės. Nes imigrantai yra alkana liaudis, ir kaip yra sakęs mūsų krepšinio pasididžiavimas Šarūnas Marčiulionis, pirmą kartą patekęs į NBA: „Alkanas bėga greičiau.“ Imigrantai dažniausiai yra neturtingi žmonės, o siekis pasivyti ar atsigriebti yra bene galingiausias progreso variklis. Ketvirtį Amerikos inžinerinių bei technologijų kompanijų per pastaruosius dešimt metų įkūrė imigrantai. Ketvirtį paraiškų patentams visame pasaulyje pateikė žmonės, nesantys tos valstybės, kurioje jos buvo pateiktos, piliečiai. Todėl visos šalys ir regionai kovoja dėl talentingų imigrantų. Ir šalies ekonominės perspektyvos priklauso nuo to, ar tai yra vieta, kurioje nori gyventi kūrybingi ir veržlūs žmonės. Nes talentingus ir verslius imigrantus vilioja tik patrauklios vietos (kitos tik patiria savo likusių „smegenų“ nutekėjimą, tai dabar vyksta ir Lietuvoje). Jie pasirenka vietas, kuriose ne tik aukštas komforto lygis, bet ir kūrybinga aplinka (tarkime, toje pačioje Šilutėje).

Ar gali šalis, kurioje nemiela gyventi net jos tikriesiems gyventojams, būti patraukli imigrantams? O kartu ir mūsų emigrantams?

Kuo? Internete ir spalvotose brošiūrose Lietuva pristatoma kaip pigaus skanaus alaus, gražių merginų, krepšinio ir mįslingų „patrauklių verslui sąlygų“ šalis.

Kažkokių „drąsuolių“ šalis.

Atrodytų, visko čia yra.

Nėra tik laimės. Nėra svajonės.

O juk mūsų politikai mėgsta kalbėti panašiomis sąvokomis – apie kažkokią mistinę „tvarką“, apie pastangas kažką „priversti dirbti“, apie kažkam svarbius „nacionalinius interesus“, o anksčiau, kol tai nebuvo tapę politiškai nekorektiška, ir kažkokią „tautą“. Politikai čia susijaudinę sprendžia epochos lygmens uždavinius apie tai, ar važiuoti į Maskvą paminėti kažkokio karo, kuris baigėsi prieš šimtus metų, gaišta laiką aiškindamiesi, būti šioje valstybėje gėjams ar nebūti. Jie sprendžia visus metafizinius klausimus, išskyrus vieną – kaip padaryti šios šalies gyventojus laimingus.

Tačiau kas yra ta laimė? Ir kodėl nė vienas mūsų politikas nedrįsta ištarti šito žodžio? Gal jis per daug efemeriškas, gal pernelyg subjektyvus? Galbūt jis jau atsibodęs dar nuo okupacijos laikų, kai mes dėkojome partijai už „laimingą vaikystę“? Gal dėl to, kad ir visos pasaulio religijos siekia amžinybės ir nemirtingumo, o ne laimės?

Tačiau žodžio „laimė“ nebijojo tarti mūsų galingiausias sąjungininkas – JAV. Ši šalis netgi savo Konstitucijoje tvirtina, kad visiems žmonėms Kūrėjas suteikė neatsiejamas teises į Gyvenimą, Laisvę ir Laimės siekį (angl. – „Pursuit of Happiness“).

O juk būtent tai ir darė Ameriką tokia patrauklią daugeliui pasaulio žmonių. Būtent todėl ji bene patraukliausia vieta pasaulyje gyventi šiandien. Vieta, kurioje kiekvienas gali siekti „amerikietiškos svajonės“. (Suprantu, tu gal šiek tiek ir abejoji, ar Amerika išties yra pati patraukliausia vieta pasaulyje. Tačiau pasvarstyk, ar dar egzistuoja pasaulyje šalis, į kurią kasdien bandytų visais įmanomais būdais patekti mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių? Aš tokios kitos šalies nežinau.)

O ar gali Lietuva turėti savo svajonę? Iš pirmo žvilgsnio, tai terminas, būdingas tik Amerikai, nes neteko girdėti nei apie „lenkišką“ nei „pakistanietišką“ svajones. O ir pats posakis „amerikietiškoji svajonė“ yra ganėtinai nuvalkiotas. Okupacijos metais juo geriausiai tikdavo apibūdinti badaujančių amerikiečių ar benamių juodaodžių nuotraukas, o pastaraisiais laikais jį dažniau išgirsi tariant su švelnia ironija ir panieka. Dėl visos netvarkos finansų rinkose dažniausiai yra kaltinamas godumas, kurį pagimdė ne kas kitas, kaip ta pati „amerikietiškoji svajonė“.

Tačiau ar mes teisingai ją suprantame? Kas slypi po šiuo dažnai paviršutiniškai suvokiamu ir dažnai ne vietoje minimu teiginiu? Ką gali žinoti, galbūt jis tiktų ir mums?

Pirmą kartą terminas „amerikietiškoji svajonė“ buvo paminėtas 1931 metais per patį Didžiosios Depresijos įkarštį. Jį pavartojo tenykštis publicistas James Truslow Adamsas savo knygoje „Amerikos epas“, kur aprašoma šalies istorija nuo Kolumbo iki XX amžiaus pradžios. Visa konstrukcija skambėjo taip:

Amerikietiškoji svajonė, kuri praeitame amžiuje priviliojo į mūsų krantus dešimtis milijonų žmonių iš visų tautų, nebuvo vien svajonė apie materialių daiktų gausą, nors tai, be abejonės, buvo labai svarbus veiksnys. Tai buvo svajonė apie galimybes augti ir pasiekti maksimalią kiekvieno vyro ir kiekvienos moters saviraišką, neapribojant tokio augimo barjerais, kurie pamažu atsirado senesnėse civilizacijose, ir neribojant to augimo socialinėmis santvarkomis, kurios susikūrė kaip nauda atskiroms klasėms, o ne atskiram žmogui iš bet kurios ir visų klasių. (...) Amerikietiškoji svajonė yra šalis, kurioje gyvenimas turėtų būti geresnis, turtingesnis ir pilnavertiškesnis kiekvienam žmogui, turinčiam sąlygas augti pagal savo galimybes ir pasiekimus. Europos aukštesniosioms klasėms sunku šią svajonę suvokti teisingai, ir daugelis mūsų išaugo netikėdami ir nepasitikėdami tokiu teiginiu. Tai ne svajonė apie automobilius ir aukštą atlyginimą, bet svajonė apie socialinę santvarką, kurioje kiekvienas vyras ir kiekviena moteris galėtų pasiekti savo maksimalų prasmingumą, kuris jiems yra lemtas pagal prigimtį, ir būti pripažintais kitų, nepriklausomai nuo atsitiktinių savo gimimo ar socialinių aplinkybių.

Dabar pabandyk šioje ištraukoje žodį „amerikietiškoji“ pakeisti žodžiu „lietuviškoji“. Skamba taip pat prasmingai, ar ne?

Amerikiečiai visada mėgo istorijas apie žmones, kurie savo sunkiu darbu, tvirtomis moralinėmis nuostatomis ir aistringu išsilavinimo siekimu pakildavo iš visuomenės dugno ir tapdavo svarbiais verslininkais, politikais ar menininkais. Būtent tai jie vadino sėkme. Žinoma, šiais laikais „amerikietiškoji svajonė“ turi aiškią sąsają su turtais ir socialine karjera. Todėl ir atskiri amerikietiškos sėkmės atvejai nublanksta prieš milijonų žmonių, kuriems Amerikoje nepavyko užgyventi didelių turtų (kad ir kokie jie atrodytų dideli, palyginus su Lietuvos gyventojų „turtais“) istorijomis. O tai labiausiai ir diskreditavo pačią „svajonę“. Žinoma, dabar madinga kaltinti „amerikietiškąją svajonę“, kad ji nepadėjo sukurti Amerikoje bendro gyvenimo modelio, tinkamo kitoms rasėms ir vargšams, siekiantiems didesnio socialinio teisingumo bei savo įtakos. Atvirkščiai, anot kritikų, Amerikoje turtingieji tampa turtingesni, ir šalies nacionalinis turtas sukaupiamas keliose rankose, o tokia turto struktūra nepatinka tiems, kurie jo neužvaldė.

Tačiau „amerikietiškoji svajonė“, skirtingai nuo komunistų bei monarchinių visuomenių ideologijos, ir buvo skirta individui, o ne visai visuomenei. Amerikos kūrėjai niekada nelaikė vienybės jausmo ir kolektyvizmo reikalingu jų šalies visuomenei. „Visuomenė neturi trukdyti asmens interesams, tuo yra pagrįsta jo laisvė“, – rašė vienas iš amerikiečių „nacijos tėvų“ Benjaminas Franklinas. Iš to ir kyla visiška atsakomybės už kitų gyvenimus stoka („ne mano reikalas“). Tačiau tai, Amerikos kūrėjų požiūriu, veikiau privalumas nei trūkumas. Amerika reikalavo iš kiekvieno individo tik dirbti – rankomis, galva, kitomis kūno dalimis, bet dirbti, pati už tai žadėdama jam apsaugą ir galimybes augti. Gal todėl ji ir traukė žmones iš viso pasaulio gandais apie milžiniškus tuščios žemės plotus (kuriuos dar reikėjo įdirbti), auksą žemės gelmėse (kurį dar reikėjo iškasti), ir galimybėmis ten greitai praturtėti individualiai, o ne dalinantis kitų uždirbtas gėrybes su kitais, ko taip siekė Europos marksistai ir dauguma dabartinių Lietuvos politikų.

O kaip Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai suvokė asmens laisvę? Jų Konstitucija pagrindines žmogaus laisves apibrėžė visiškai aiškiai – tikėjimo, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės, laisvė kreiptis į vyriausybę (kitaip – „laisvė reikšti nepasitenkinimą vyriausybe“). Per amžius laisvių sąrašas padidėjo nuo paprastų „nešiotis ginklą“ ir „apsiginti“ iki šiems laikams būdingų „laisvė nuo informacijos apie asmenį rinkimo“. Tačiau pačios būdingiausios Amerikos visuomenei laisvės atsirado tik per Antrąjį pasaulinį karą,– tai „laisvė nuo baimės“ ir „laisvė nuo nepritekliaus“, suformuluotos 1941 metų sausio 6 dieną JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto „Keturių laisvių“ kalboje.

Atmink šias keturias laisves ir tu, mano jaunasis drauge, nes būtent jos sudaro suaugusiųjų gyvenimo esmę, ir visi mes jų siekiame, ir būtent jų mums labiausiai ir trūksta.

Pirmoji – „žodžio laisvė“. Tai laisvė reikšti savo mintis ir nuomonę.

Antroji – „tikėjimo laisvė“. Žinoma, jos pirminė reikšmė taikoma religijai ir tikėjimui, tačiau ją taip pat galima suformuluoti ir kaip „pasirinkimo laisvę“. Žinok, mano jaunasis drauge, didesnės pasirinkimo galimybės yra visada geriau nei mažesnės, ir tu visada turi laisvę pasirinkti, kokią religiją išpažinti, kokias knygas ir žurnalus skaityti, kokiose vietose lankytis. Žinoma, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų. O pastarąsias tu, kaip savo šalies pilietis, turi teisę keisti.

Trečioji – „laisvė nuo baimės“. Omeny turima socialinė visuomenės infrastruktūra, užtikrinanti, kad kiekvienas žmogus sunkią valandą nebus paliktas vienas, kad ir kas lauktų: karas, stichinė nelaimė, pensija ar liga. Visada šalia bus kažkas, kas tavimi pasirūpins. Valstybė ar individai.

Ketvirtoji, ir mano manymu, Lietuvai labiausiai reikalinga – tai „laisvė nuo nepritekliaus“. Tai yra laisvė tapti turtingu, kai visa visuomenė sudaro galimybes pasireikšti individo asmeninei iniciatyvai, jo svajonių ir siekių realizavimui – versle, moksle ar bet kur kitur.

Šios dvi paskutinės laisvės turėjo tokią aiškią prasmę, kad jomis buvo paremtas visas pokarinės Amerikos ekonominis pakilimas. Bet kuris žmogus turėjo galimybę tapti turtingu („nebejausti nepritekliaus“), ir visa aplinka jo pasirinkimą gerbė; naudotis socialinėmis garantijomis („nesijausti vienišas“), ir sistema veikė. Neskubėkime šiepti savo gintarinių dantų – užtenka vien prisiminti, kaip atrodo ir jaučiasi mūsų tenykščiai dėdulės pensininkai. Palyginkime, kaip atrodo bei jaučiasi jų bendraamžiai Lietuvoje... Anie tiesiog atrodo laisvesni.

Nes laisvė yra kur kas daugiau nei vien prabangus automobilis. Daiktai – tai tik laisvės vaisiai, bet jokiu būdu ne siekiamybė. Tikroji laisvė yra kur kas daugiau nei vien prikimšta piniginė. Anot to paties B. Franklino, tikrąją asmens laisvę galima sulyginti su trikoje kėde, paremta „dvasine, ekonomine ir politine nepriklausomybe“. „Atimk bent vieną iš jų, ir kėdė nuvirs“, – rašė jis.

Žinoma, ir Lietuvoje mes turime daug laisvių, kur kas daugiau, nei kada esame turėję. Ir gyvename turtingiau nei mūsų protėviai. Tačiau dėl daugelio istorinių priežasčių esame praradę vieną svarbią savybę – atsakomybę už tų laisvių panaudojimą. Dalai Lama kadaise sakė: „Tvarka be laisvės – tai diktatūra, o štai laisvė be tvarkos – tai anarchija.“ Tai ir sąlygoja daugelį mūsų visuomenės problemų. Šiandien esame kur kas nelaimingesni nei kada nors lig šiol – prarandame tikėjimą, idėją, viltį. Ir apmaudu, kad tas nepasitenkinimas dabartiniu gyvenimu ar prarastomis galimybėmis baigiasi emigracija, savižudybėmis arba visuotine apatija.

Ir kokią „lietuvišką svajonę“ gali rasti imigrantai ištuštėjusiame Šilutės mieste? Jie čia rastų daug ką. Žiniasklaidą, kuri nuoširdžiai padeda visiems mums žavėtis bet kuriuo egzotiškesnės išvaizdos asmeniu ar pašiurpti nuo kruvinesnio nusikaltimo. Milžiniškus žemių plotus, kurie tik ir laukia būti įdirbti, nes legendinis visuotinis lietuvių darbštumas kažkur išgaravo kaip dūmas, susidūręs su europietiškomis išmokomis. Gausybę skurstančių žmonių, kurie tik laukia būti pamaitinti (bent jau „Maisto banko“). Dešreles, pavadintas „Tarybinėmis“, nors pati sovietinė simbolika yra uždrausta įstatymo (štai tau ir saviraiškos laisvė, štai tau ir nacionalinė savigarba). Pensininkus, kurie ir neprašyti papasakos, kaip jie naudojasi „laisve nuo baimės“ pastaruosius dvidešimtį metų.

Viską imigrantai čia rastų, išskyrus mūsų svajonę.

Bet ji yra. Tik daugelis tiesiog nenori jos pamatyti.

Galbūt pameni literatūrinį kūrinį apie „laimės siekį“ – Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“, beje, visai įkvepiantį. Paskaityk jį kada prie progos, bet žinok, kitaip nei anais laikais, šiandien pirmiesiems, pasiekusiems tą „Laimės žiburį“, jau nebereikia mirti.

Mums, lietuviams, kadaise užteko ryžto ir valios iškovoti savo nepriklausomybę. Mums kadaise pakako vaizduotės ir humoro jausmo sukurti tokią sudėtingą šalies valdymo sistemą, jog dabar kainuoja ne ką mažiau pastangų bei intelekto ją reformuoti ir tobulinti (pats praleidai dvylika metų mokyklos suole ir puikiai žinai, kad per visus tuos metus to suolo reforma nebuvo nutrūkusi nė akimirką).

Tik nesistebėk tuo ir neišgyvenk dėl to. Nes daugeliui mūsų taip pat užteko proto ir išsilavinimo puikiai prisitaikyti prie tokios sistemos ir joje rasti savo vietą. Kaip pats pamatysi, tai suteikia galimybes daugeliui mūsų gerai gyventi ir džiaugtis dabartimi. Ir nepuoselėk naivių vilčių šią situaciją pakeisti, daug kas bandė tai padaryti ir buvo nuspirti į visuomenės paraštes. Ir kur jie šiandien?

Todėl prisijunk prie mūsų, mano jaunasis drauge. Būk vienas iš mūsų – išsilavinęs ir pasitikintis savimi, sveikas ir gyvas, turtingas ir teisingas, gražiai apsirėdęs ir padaręs puikią karjerą. Tvirtai abejomis kojomis stovintis ant žemės, aktyvus šalies politinio gyvenimo dalyvis, stabilios šeimos galva, patriotas, puoselėjantis aiškius principus ir moralines vertybes. Lietuvoje yra daug tokių suaugusiųjų žmonių, ir jie yra labai laimingi.

Mylėk, kurk, siek.

Ir svajok. Visada svajok.

Svajok apie tą dieną, kai tapsi šiame gyvenime įtakingas.

Svajok apie tas dienas, kai savo įtaka padarysi kitus žmones laimingais.

Svajok apie tą amžinybę, kuria mes įvertinsim tavo pastangas.

Ir šiais laikais, kai dėl savo įsitikinimų jau išties nebeverta mirti, telieka tau, mano jaunasis drauge, palinkėti tikėjimo, vilties ir energijos kovoti, perfrazuojant seną lenkų patriotų šūkį:

Už mūsų ir tavo laisves!

Toliau