LAIKAS VESTI, LAIKAS SKIRTIS

Tu jau nuo vaikystės puikiai žinai tokią aiškią paradigmą – „normalu–nenormalu“. Daug kartų ir pats esi ištaręs žodį „normãliai“, vertindamas pasigamintą bombikę, tėvų padovanotą mobilųjį telefoną, atsakydamas į draugų klausimą apie tai, kaip parašei kontrolinį darbą. Daug kartų esi pavadinęs kitą vaiką „nenormaliu“, kai tas valgė sliekus, ar mokytoją, parašiusį tau blogą pažymį. Vienu žodžiu, tu visada žinojai, kas yra teisinga, o kas ne, kas yra gerai, o kas blogai.

Kaipgi tu būtum pavadinęs vienuolikametį, susituokiantį su dešimtmete? Stebėtumeis, bet, žinoma, jis – nenormalus, o ir pati situacija būtų buvusi nenormali. Tačiau nuo šiandien, kas tau iki šiol buvo „nenormalu“ pavirsta į „normalu“, nes suaugusiųjų pasaulyje tuoktis ir kurti šeimą, susilaukti savo vaikų bei išsiskirti yra normalu.

Ne tik kad normalu. Suaugusiųjų pasaulyje tuoktis ir sukurti šeimą yra gražu. Tai reikalinga. Tai vyriška. Ir nėra daugiau ko bepridurti.

Banalu, bet teisybė – vedybos tau, mano drauge, yra didelis įvykis, ir gyvenimas po jų jau niekada nebebus toks, koks buvo. Tu ne vien vedi savo moterį. Tu ją vedi ne vienam vakarui. Tu ją vedi metams, penkeriems, dešimčiai, trisdešimčiai, visam savo likusiam gyvenimui. Tu ją mylėsi visada: ir kai ji laimės aukso medalį, ir kai praras darbą, ir kai negaluos, ir kai bus irzli, ir kai pyks ant tavęs, ir kai lauksis jūsų abiejų vaikelio, ir kai miegos su jūsų abiejų sergančiu vaiku, ir kai staiga užsinorės lankyti fotografijos kursus. Tu ją mylėsi visada.

Nes taip tu tapsi tikru vyru. Žinančiu, kad smagiausias dalykas pasaulyje – tai turėti laimingą žmoną. Ne vien pinigai ar nauja idėja daro vyrą laimingą. Vyrą laimingą daro šeima.

Nes po savo vedybų tu netrukus užmirši, ką reiškia būti vienišam. Ir tai geras jausmas, nes netruksi pamatyti, kad vienišiai yra keisti ir dažniausiai nelaimingi žmonės. Žinoma, tu pavydžiai stebėsi juos, linksmai šėlstančius baruose, besisukančius šokio sūkuryje naktiniuose klubuose, girdėsi jų šūksnius „aš laisvas!“, tačiau visada žinosi, kad tu esi visa galva aukštesnis už juos. Nes visos linksmybės ir šokiai kada nors baigiasi, ir tada iškyla svarbesnis klausimas: kur grįžta visi tie vienišiai? Jie grįžta į savo tuščius ir šaltus būstus su tuščiais šaldytuvais. Grįžta ten, kur jų niekas nelaukia ir nelauks rytoj. O tu grįžti pas savo šeimą – mylinčią žmoną, mielus vaikučius ir smagias ateities perspektyvas.

Santuoka – tai tarsi įstojimas į naują religinę sektą. Aplink tave ima suktis nauji žmonės, naujos poros, nauji draugai. Vedybinis gyvenimas nuo pat pirmos dienos yra dinamiškas. Atsiranda nauji malonumai, naujos vertybės, naujas požiūris ir nauja atsakomybė, o tai būtina kiekvieno vyro evoliucijos sąlyga. Ir pamažu tu tapsi tokiu, kaip tavo tėvai, o tai, patikėk, mano jaunasis drauge, nėra blogai, ir ne visiems pasiseka tokiais tapti – gerais, atsakingais, dorais ir gerbtinais.

Taigi nuo šiol savo ateinančiame gyvenime gali pamiršti Valentino dieną, gali pamiršti net Motinos dieną, bet niekada nepamiršk savo vedybų metinių – nuo jų prasidės tavo tikrasis gyvenimas.

Kaip tinkamai pasipiršti?

„Negadink gražios istorijos teisybe, o nuostabios meilės vedybomis“, - sako išmintingi žmonės. Visiška teisybė, tačiau tie patys žmonės nuolat kvaršina tau galvą klausimu, „kada pagaliau apsiženysi?“, analogišku žingeidumu pokalbius apie sportą papildo ir draugė. Ir nors pats dar deramai vis tiek nesupranti, kam to vis dėlto reikia, galų gale įitikinai save, kad esi beprotiškai įsimylėjęs tik ją vienintelę, ir mylėsi ją iki pat savo gyvenimo galo – taigi, ir nutarei su ja susituokti.

Tačiau iki jaunavedžių valso lieka vienas nedidelis, bet esminis žingsnelis – jai tinkamai pasipiršti. Tai ypatingas momentas – nes po jo jūs kartu praleisite mažiausiai keturiasdešimt metų, kartu pasensite ir kartu galiausiai tapsite išmintingais.

Pasipiršti yra sudėtinga. Jei tai nebūtų sudėtinga, žmonėms užtektų paprasto klausimėlio, „a girdi, gal susituokiam?“, ir paprasto atsakymo „jo, kodėl gi ne?“. Pasipiršk pernelyg pompastiškai (apsivilkęs Supermeno kostiumą, parašiutais šokdamas su mylimaja iš lėktuvo, prieš didelę auditoriją), ir mylimoji susigūš iš siaubo. Padaryk tai pernelyg prozaiškai – ir epochos lygmens aktas pavirs į banalų pokalbį prie bulvinių blynų vakarienės. Tačiau egzistuoja aukso viduriukas, kaip tai padaryti, kad niekam dėl to neskaudėtų galvos, o ir būtų ką atsiminti visą likusį gyvenimą.

Žinok jos atsakymą prieš užduodamas Klausimą. Jau kinų išminčius Sun Cu mokė: „geras karvedys laimi mūšį dar jam net neprasidėjus“. Taigi, pasipiršimas neturi būti jai visiškas siurprizas. Visų pirma dėl to, kad jūs jau apie tai neabejotinai kalbėjote ir galutinai apsisprendėte praleisti visą likusį gyvenimą kartu. Antra, tai gali būti taip akivaizdu, nes neišvengiama jau kurį laiką, pavyzdžiui, kai būsimoji nuotaka laukiasi. Niekada nesipiršk moteriai, su kuria draugauji vos tris savaites, net jei ir esi visiškai dėl jos pametęs galvą, nori parsivesti namo ir įkalinti ją ten iki gyvos galvos. Nes tokiu atveju tu ją tik išgąsdinsi. Greičiausiai ji pasakys „ne“. Vedybos yra dvipusis eismas, o ne vienišas iškrypėlis su žiūronais prie lango. Tiesą sakant, nežinoti jos teigiamo atsakymo yra netgi šiek tiek nemandagu ir pavojinga.

Nėra taip jau blogai prieš tai paprašyti jos tėvų atiduoti tau savo dukterį. Ypač jei jie yra konservatyvių pažiūrų ir darnoje pragyveno penkiasdešimt metų. Žinoma, tai „oldskūlas“, tačiau toks veiksmas pademonstruos tavo pagarbą jiems ir mandagumą, o mandagumui atsispirti neįmanoma. Taigi, būsi tinkamai įvertintas ir turėsi bent jau porą papildomų sąjungininkų ateityje.

Nekalbėk su savo draugais ir aplinkiniais apie tai, kad ruošiesi pasipiršti. Nes tokia informacija gali nutekėti ir sugadinti visą įspūdį. Draugų patarimų išklausyti, žinoma, pravartu.

Rask tinkamą vietą ir laiką. Pageidautina, kad vieta būtų ne pernelyg romantiška, bet pakankamai padori – botanikos sodas, parkas, restoranas su geru vaizdu, jūra, bent jau paežerė (atmink, ateityje bus malonu prisiminti ir aplankyti tą vietą). Rekomenduojama, kad pasipiršimo diena būtų jums abiem kuo nors ypatinga (pirmo bučinio metinės, gimimo diena ar pan.). Pasipiršti šventinę dieną yra logiška, nes tai, kad aplink yra daug žmonių, suteikia galimybę su visais pasidalinti šia džiugia naujiena.

Įdėk į tai šiek tiek pastangų. Klūpėdami ant vieno kelio klausimą „ar tekėsi už manęs“ uždavinėja Holivudo aktoriai ekrane, bet dar niekas nėra pasakęs, kad taip negali padaryti ir tu pats. Klūpantis ant vieno kelio riteris – viduramžiška tradicija, pabrėžianti moters idealą, dėl kurio verta paaukoti savo gyvenimą. Atkreipk dėmesį – niekur filmuose nepamatysi, kad padorūs vyrai pirštųsi moterims jas apglėbę per pečius. Taigi, jei ruošiesi priklaupti, tiesiog pratęsi tą tradiciją, kurios laikosi civilizuoti didvyriai jau tūkstantį metų. Sakai, niekas šiais laikais nesiklaupia? Jei esi niekas, tai ir nesiklaupk. Ir, beje, kokį padoresnį rūbą ta proga apsivilk – pasipiršdamas neišvengiamai susilauksi aplinkos dėmesio. Neversk aplinkinių gailėtis tavo būsimosios žmonos.

Praktika padeda. Atmink, suflerio neturėsi. Taigi, gerai pagalvok apie tai, ką jai sakysi, gal net ir užsirašyk. Perskaityk tai prieš veidrodį keletą kartų. Vyro nervingumas tokiais momentais iki tam tikro taško yra žavingas, tačiau visiškas pasimetimas moterį tikrai atbaidys ir privers sunerimti. Juk negali atrodyti kaip paauglys, prašantis leidimo paliesti jo krūtis. Antra vertus, ji turi pajusti, kad esi visiškai įsitikinęs dėl to, ko jos prašai.

Žiedą dovanok dėžutėje, o ne ledų ragelyje. Atrodytų, kad jau seniai visiems turėjo pasidaryti aišku, kad slėpti žiedelį tiramisu yra banalu ir kvaila. Tačiau prieš keletą metų vienas pažįstamas žiedelį paslėpė pieno kokteilyje. Pieno kokteilyje! Visų pirma, dėti išties brangų daiktą į pigų gėralą tai tas pats kaip raktelius nuo „Lexus“ kišti į picos tešlą. Antra, o ir svarbiausia tai, kad ji gali tiesiog užspringti. Ji gali užspringti ir mirti. Ir tai bus tavo kaltė, jos kraujas kris ant tavo ir tavo palikuonių galvos, būsi liūdnas ir išgarsėsi kaip kvailys, kuris padarė tokį idiotišką dalyką. Atmink – ne žiedeliai žudo žmones. Žmonės žudo žmones.

Nekabink žiedo prie gyvūnėlio. Žinau, norisi žiedelį prikabinti prie kaspinėlio, kaspinėlį užrišti ant katinėlio kaklo ir tas atneš ją tiesiai mylimajai. Taip kažkas bandė padaryti Kaune. Tačiau katinėlis nusidangino galai žino kur ir grįžo jau be žiedelio. Sako, Amerikoje vienas nevykėlis žiedelį diržu netgi buvo pritvirtinęs prie delfino, kuris turėjo priplaukti prie mylimosios. Neliko nei delfino, nei diržo, nei žiedelio. Nei mylimosios.

Atmink: pasipiršimas – ne juokas. Tau, žinoma, patinka juoktis ir krėsti kvailystes. Visi tau sako, kad turi nuostabų humoro jausmą. Tačiau nepamiršk, tokia diena skirta ne tau. Ir kai jai piršiesi, nelaidyk savo lėkštų ir vulgarių juokelių apie jos figūrą arba veido išraišką.

Patarimas: pasipiršęs pamylėk savo moterį. Tai visada bus intymiau nei vengrų restoranas su čigonų gitaristais, apstojusiais jūsų stalą.

Svarbiausia – paklausk jos, kaip ji norėtų, kad jai būtų pasipiršta. Mat, kiekviena moteris šioje planetoje yra skirtinga. Vienos nori, kad joms būtų pasipiršta per „Gmail“. Kitos – per „YouTube“. Geriausia bus tai, kaip patinka joms. Tiesiog sužinok, kas patinka tavo moteriai. Nes tu jai turėsi patikti ateinančius penkiasdešimt metų.

Kaip organizuoti savo vestuves

Mūsų mylimos moterys, kad ir kokios jos būtų mielos ir geros, kažkuriuo istorijos tarpsniu pavogė iš vyrų vieną svarbiausių gyvenimo įvykių – vedybų organizavimą. Kažkodėl tai vis dar laikoma moterišku reikalu.

Mūsų sužadėtinės tariasi tik su savo motina, pačios „organizuoja gėles“, pačios riejasi su virėjomis, ir taip mūsų vestuvėse atsiranda neaiškūs ūsuoti tipai su išklerusiu sintezatoriumi, vilkį džinsiniais marškiniais. O mes tik nuolankiai traukiamės į nuošalę, apimti katatoniškos būsenos. Ir staiga esame apsupti gėlių, netašytų pusbrolių iš provincijos, nykių tostų ir banalios lietuviškos popmuzikos.

Ir tai nėra gerai. Nes tai yra mūsų vestuvės. Tai yra mūsų santuoka. Tai yra tai, ką visi rimti dešinieji pasaulio prezidentai ir politikai vadina fundamentalia mūsų visuomenės institucija. Todėl ir planuoti ją reikia ypač atsakingai. Neatsisakyk niekieno indėlio, tačiau pabandyk vestuves planuoti ir pats.

Nuo pat senovės hebrajų, sakralizavusių vyro bei moters santuoką, iki šių dienų tęsiasi ne visai atitinkanti šią epochą tradicija – renginį jauniems žmonėms organizuoja seni žmonės. Prieš tūkstančius metų tai buvo logiška – prigimtinė pagarba senoliams, jaunimo išsilavinimo stygius, sudėtinga logistika, ribotas meniu, tad be vyresniųjų nebuvo įmanoma išsiversti.

Tačiau šiais „iPadų“ ir „Ryanair“ laikais senoliai dažnai nė nenutuokia, kuo gyvena pasaulio jaunimas, kokiais, beje, jie save net ir laiko. Išgyventi dėl vestuvių eigos, svečių susodinimo prie stalo, piršlio korimo, dainos „spalio mėnesį gimusius praaaaašom atsistot“ – normalu, bet nešiuolaikiška. Juoba kad viskas yra kur kas paprasčiau nei atrodo.

Iš pradžių nutark, ar tau apskritai reikia vedybų planuotojų paslaugų. Nes vedybų planavimas, kaip ir likęs gyvenimas, tėra tik verslas. Tai išlaidos ir jokių gerų emocijų. Už visus tuos niekalus, kaip barstomi ryžiai, balandžiai ar guminės lėlės ant mašinos kapoto, reikia mokėti. Kam ir kodėl? „Nes visi taip daro.“, – atsakysi tu. Vadinasi, dauguma vestuvių vyksta pagal vieną kurpalį, ir ką vėliau atsiminsi, jei jos yra panašios viena į kitą? Niekam nereikalingą ir nuolat stringantį scenarijų? Verčiau prisiminti gerą nuotaiką ir gerą draugų bei giminių kompaniją.

Atmink: giminėms labiausiai rūpi iškilminga pati tuoktuvių ceremonija (bažnyčia, sinagoga ar metrikacijos biuras), maistas ir tai, kaip po visko parsirasti namo. Draugams labiausiai rūpi išgerti, gera muzika ir priešingos lyties atstovai. Mažiausiai visiems rūpi šulinio aplankymas, jaunosios nešimas per tiltą (beje, pavojingas tiek fizine, tiek emocine prasme), balandžiai ir ryžiai, barstomi ant laku supurkštų abiejų jaunųjų galvų, o nuo jaunosios šlaunies numaunamas keliaraištis visus svečius verčia pasijausti nejaukiai, be to,retas suvokia šio veiksmo prasmę.

Piršlys ir piršlienė dvelkia baudžiavos ir polonizacijos laikais, kai jaunimas neturėjo jokių galimybių susipažinti kokioje nors diskotekoje. Kiekvienas mūsų esame matę piršlių, kalbančių banalybes iš popierėlio, spėju, suvoki, kaip tai beprasmiška ir pigu. Tiesiog žinok, svarbiausia yra pirmosios dvi valandos atsisėdus už stalo, nes būtent per jas susiformuoja visa renginio nuotaika. Jei pats, kaip jaunikis, sugebėsi išlaikyti svečių dėmesį, apsieisi ir be banalybių. Kaip tai padaryti? Pabūk gyvenime nors kartą vyras ir sugalvok pats.

Iš esmės svečius pradžiuginti galima daugeliu būdų – samdytu fokusininku, plaukiojimu valtelėmis ar netikėta dovanėle kiekvienam,– kad ir asmenine gertuve su išgraviruotu ant jos vardu. Taip galvoti yra kur kas įdomiau ir prasmingiau, nei tai, ką jie valgys „karštam“. O dar geriau, tai kviesk kuo daugiau vienišų draugų ir skatink juos bendrauti bei draugauti. visiems nuo to bus tik geriau. „Kuo daugiau, tuo geriau“, – kadaise sakydavo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, mėgęs grandiozines puotas, apie kurias garsas sklido po visą Europą.

Dviprasmiška vis dėlto yra tai, į kokį automobilį po ceremonijos jūs lipate kaip pora. Nors tai irgi galima vadinti nereikalingu išlaidavimu, tačiau bent jau padorioje visuomenėje ir versle visada svarbu, kokia transporto priemonė jūsų laukia – privatus lėktuvas, laivas, limuzinas, troleibusas ar dviračiai. Transportas per vestuves, nors ir samdytas, vis dėlto parodo, ko jūs, kaip pora, esate to nusipelnę. Taip pat ir gėlės – pigios puokštės ir žiedai jūsų vestuves taip pat pavers pigiomis. Ieškok gražaus ir kvapnaus derinio.

Žinoma, būtina suvokti, kad bet kuriuo atveju išlaidavimo vis tiek nepavyks išvengti. Mat žodis „vestuvės“ tikrovėje reiškia – „aš mokėsiu dvigubai“. Žinoma, gali derėtis. Kad ir kiek derėsiesi, vis tiek būsi „išdurtas“. Nusiteik, kad išlaidos visada bus dvigubai didesnės nei tikiesi. Žinok, daugiausiai pinigų žmonės, beje, išleidžia maistui ir gėrimams. Pats pabandyk prisivalgyti iš anksto, nes linksmose vestuvėse jaunikis dažniausiai turi nedaug progų normaliai ir sočiai užkąsti.

O šiaip vestuvių eiga visada paprasta – pašok su savo mama ir su anyta. Pakalbink visus senus vestuvėse dalyvaujančius žmones. Visus. Nes jie seni, ir jie turi pinigų... Atsargiau su šampanu, tai ypač klastingas gėrimas. Nesvajok apie pirmosios nakties mistinius malonumus – paprastai jaunieji tą naktį būna nusikalę. Kuriuo nors metu neužmiršk visiems padėkoti, ypač tiems, kurie padėjo visai tai suorganizuoti. Šiek tiek parodyto dėkingumo – ir visi pasijus gerai!

Turėk omeny, niekas nieko neprisimins.. Todėl atsipalaiduok ir gerai leisk laiką.

Praeina mada daryti kuo daugiau formalių nuotraukų. Įvertink, ar nori vaizdo kameros. Kas tai – tavo vestuvės, ar realybės šou? Juolab be tinkamo apšvietimo ir kelių vaizdo kamerų tai padaryti vis tiek nepavyks. Kiek pažįstu vedusių žmonių, nežinau nė vienos šeimos, kuri nors kada būtų pažiūrėjusi savo vaizdo įrašą (beje, ir pats turiu tokį). Ką ten reikia matyti ir girdėti? Valgančius ir nerangiai šokančius svečius? Tostus, kurie linksmai skamba tik tada, kai yra sakomi, bet niekada – kai peržiūrimas jų vaizdo įrašas. Kažkokį neaiškų klegesį ir frazių nuotrupas vaizdo fone?

Ir jei tau pačiam atrodo, kad liaudis linksminasi, vadinasi, jie išties linksminasi.

Bernvakaris

Pripažink – nes sykį jau esi lėbavęs su savo įkyrėjusiais draugais, ir, žinoma, vėl su jais lėbausi ateityje. Todėl verčiau pabandyk padaryti kažką neatsibodusio ir tai, ką galėsite visada mielai prisiminti:– gerą vakarienę kartu su savo uošviu bei sužadėtinės broliais. Išrink geriausią restoraną, valgykite ką nors brangiausio, pasimėgaukite gerais ir egzotiškais gėrimais. Išgirsk nuoširdžių tostų ir atsiliepimų apie save. Pasijuok. Gyvenimas yra gražus.

Žiedas

Žiedas yra turbūt vienintelis vyriškas aksesuaras, kurį mūvėsi nuolat, ir, jei pasiseks, niekada nenusimausi. Todėl ieškok tokio, kuris tau pačiam patinka.

Nė vienas iš mūsų nėra idealus vestuvinio žiedo pirkėjas dėl vienos paprastos priežasties – daugelis tai daro tik vieną kartą gyvenime (o tie, kurie tai daro nuolat, neverti dalyti patarimų jokiais su vedybomis susijusiais klausimais). Ir žmonės, kurie tuos žiedus parduoda, puikiai tai žino, tad pasiruošk žiedams išleisti dviejų mėnesių atlyginimą. Būk realistas, kad ir kiek beskaitytum „profesionalų“ patarimų, be gyvo profesionalaus juvelyro vis tiek neapsieisi.

Kalbant apie žiedo metalą – platina yra tauriausia ir gyvenanti amžinai. Auksas jau šiek tiek banaloka. Sidabras – per pigu. Medinis? Kaulinis žiedas? Tada jau verčiau geležinis žiedas nuo raktų pakabuko – originaliau. Tačiau nebūtina skubėti švaistyti pinigų: pirkti brangiausią reiškia prašyti sužadėtinės nešioti kainos žymeklį, tau pačiam primenant nereikalingą išlaidavimą. Juk visada galima rasti kai ką labiau simboliško ir svaresnio – senelės žiedą ar, tarkime, nupirkti Afrikoje, kaip tai padarė Rytis Cicinas.

Laikysena ir apranga

Kas sakė, kad jaunikis neturi būti ryškiausia ir svarbiausia asmenybė bent jau savo vestuvių dieną?

Žinoma, vestuvių dieną rūpesčių daug, ir jaunikio šypsena tradiciškai būna pati rūgščiausia.

Apžvelgdamas džiugius svečių veidus, jis nevalingai mintija, ar visi žino, kad jaunoji jau laukiasi? Kaltai šypsosi savo pirmajai mokyklinei meilei Liudmilai. Blogai orientuojasi aplinkoje ir atgyja tik išgirdęs riksmus „kartu!“ Bučiuoja kiekvieną objektą, kuris tik priartėja prie jo veido arčiau nei per dvidešimtį centimetrų. Vidinėje švarko kišenėje šiugžda dovanų vokeliai, ir neapleidžia įtarimas, kad vieni jų plonesni už kitus, tad norisi užsidaryti tualeto kabinoje ir greitai perskaičiuoti, kas gauta. Naujai iškeptas jaunikis sukinėja vestuvinį žiedą ir nejučiomis bando jį nusimauti ir vėl užsimauti. Ir t. t., ir t. t.

Šiaip jau jaunikis savo vestuvių dieną dažniausiai svajoja tik pabusti.

Bet taip neturi būti! Kad ir kokios vestuvės bebūtų, kad ir kokiu metų laiku jos vyktų – jaunikio apranga turi visam pasauliui sakyti: „Tai aš kontroliuoju padėtį. Ir aš pasiruošęs vakarėliui!“ Žinoma, kitaip nei moterys, vyrai savo vestuvinės aprangos atžvilgiu neturi tiek daug erdvės fantazijai, juk visada tai tik kostiumas/smokingas, marškiniai, kaklaraištis/peteliškė, batai. Ir į ką tai pavirsta?

Nuotaka dar neišėjo pro daugiabučio laiptinės duris, o jaunikis jau suprakaitavęs ir panašus į šiukšlių konteinerį šalia tos pačios laiptinės. Kelnės dėmėtos, nes nesėkmingai atidarinėjo šampaną. Ant skruostų – lūpų dažų žymės nuo laimingų artimųjų bučinių. Šukuosena supurkšta laku, plaukuose – ryžiai, galvos odą niežti, bet reikia valdytis ir jos nesikasyti, kad nesugadintum tos pačios šukuosenos. Šlubčioja abejomis kojomis, nes abu nauji bateliai spaudžia. Nevalingai kaišioja rankas į švarko kišenes, bet jos užsiūtos...

Ir kai jaunikis suplukęs ir suprakaitavęs stovi vasaros karštyje, nevalingai ima svarstyti, ar iš tikrųjų tokios kankinančios vestuvės ir turi būti?

Ką daryti? Pirmiausia, visada rinktis kuo lengvesnę aprangą, net ir žiemą (tokia visada pravers ir vasarą, o jei labai jau šalta, galima apsigaubti savo gležnus pečius kailiniais). Nesidrovėk paklausti savo draugų, ką tavo vestuvių dieną jie vilkės. O tu vilkis kitaip. Eksperimentuok spalvomis. Nebijok ekstravagantiškų aksesuarų. Esi vestuvių vakaro žvaigždė, ir tegu visas pasaulis tai mato (taip, susegamos peteliškės vėl madoje, bet būk pagaliau vyras ir išmok nors kartą gyvenime peteliškę susirišti, o ją susirišęs – ir nešioti...). Žinoma, drąsi ir originali apranga suerzins daugelį senelių, bet ir jiems visada įdomu įvertinti, kaip evoliucionuoja jų sukurtas pasaulis.

Internete ir žurnaluose pilna patarimų, kaip rengtis, – tiek jaunikiui, tiek vestuvių svečiams. Aišku viena: visi tie patarimai yra pasenę. Pastaruoju metu man tenka matyti daug nepraktiškai apsirėdžiusių vaikinų, ir beveik visada yra akivaizdu, kad kostiumas ar smokingas yra įsigytas vienam kartui. Šiais krizės laikais tai reiškia tiesiog nepraktiškumą.

Nors anytos nepaprastai mėgsta smokingus, vis dėlto nebūtina jų vilkėti per vestuves. Beje, pagalvok dar kartą, ar apskritai nori vilkėti juodą kostiumą. Atmink, vyrai taip rengėsi vestuvėms tada, kai jų gyvenimas buvo rūstus ir priminė laidotuves. Verčiau ieškok kažko tokio, kas atitinka tave, tavo nuotaikas ir aplinką. Jei manaisi esąs „cool“, tai ir kostiumas tebūnie „cool“. Languotas, įmantriai pilkas, tamsiai mėlynas. Neatrodysi velionis ir turėsi gražų kostiumą ilgiems nešiojimo metams. Nes kurgi dėsi tą savo kreminę atlasinę eilutę? Kur gali su tokia eiti, a?

Jei tuoktuvės vyksta naktį pagonių sodyboje, o tavo nuotaka vilki juodą suknelę ir juodus aukštakulnius, tada be juodo kostiumo, žinoma, neišsisuksi. Tačiau jei jos vyksta gražią saulėtą dieną lietuviškame didmiestyje, tai ir aprangos tonas tebūnie dieninis. Šviesus jaunikio kostiumas primygtinai siūlo mintį, kad jaunikis sieloje yra linksmas ir atsipalaidavęs, tokius tikisi matyti ir savo mielus svečius.

Be to, į praeitį nugrimzdo tokios sampratos kaip „vestuvinis/išleistuvinis kostiumas“, – ne karo metas. Su vestuviniu kostiumu galima eiti ir į biurą, o šiais gamtinių resursų išsekimo laikais tai būtų net ir socialiai atsakingas poelgis. Ir kostiumas net nėra pats svarbiausias dalykas vestuvėse. Ypač švarkas – praėjus valandai nuo vakarėlio pradžios jis jau kabos ant krėslo atlošo. Nešvaistyk pinigų kostiumui, verčiau juos investuok į naujos šeimos gerovės kūrimą. Bet kurį įsigytą kostiumą gali pasitaisyti pas siuvėją. Nenuomok – visada žinosi, ir kiti žinos, kad tai ne tavo rūbas, juoba kad nuoma yra pinigų švaistymas. Batai turi būti suvarstomi – ne į paplūdimį eini. Niekada neprisikimšk švarko kišenių. Nesinešiok didelės piniginės. Tavo švarko ir kelnių kišenėse turi būti tik grynieji (nuotakai išpirkti), dokumentai (metrikacijai) ir kreditinė kortelė (nenumatytiems atvejams). Tiesa, patartina dar nešiotis ir žiebtuvėlį, jei kuriai damai staiga prisireiktų ugnies...

Kaip jau minėta, ne apranga svarbiausia. O kas? Šypsena kiekvienam. Klausyk, šypsokis, šok (kiek kartų tau buvo sakyta – išmok pagaliau bent jau pagrindinių šokių žingsnelius!). Rask gerą žodį kiekvienam vestuvių dalyviui. Linksminkis – net ir vestuvinėse nuotraukose žmonės geriau atrodo išsišiepę nei pozuojantys rimtais veidas į objektyvą. Šiais realybės šou laikais žmonija nori dokumentikos, o ne oficialaus santuokos apeigų patvirtinimo.

Dovanos jaunavedžiams.

Kadaise žmonės nebuvo tokie turtingi, kaip mes visi šiandien. Kadaise jie galvojo tik apie tai, kaip išgyventi ateinančią žiemą ir išmaitinti gausų būrį vaikučių pabiručių. Kadaise jie tuokėsi, žinodami, kad tik mirtis juos teišskirs, todėl ir gyventi teks kartu, dažniausiai – netgi vienoje vietoje.

Todėl ir vestuvių proga dovanos jaunavedžiams buvo teikiamos su aiškia paskirtimi – paremti naujo gyvenimo pradžią.

Žmones dovanas vieni kitiems pradėjo dovanoti dar ankstyvaisiais Romos imperijos laikais, kiekvieną sausį vykstančių naujus metus pradedančių festivaliuose. Imperijos valdininkai privalėjo pademonstruoti dėkingumą savo imperatoriui už suteiktą taiką, ramybę ir gerbūvį, todėl pradėta teikti medų ir pyragus, simbolizuojančius gyvenimo saldumą bei būsimąjį gausų derlių (beje, tradicija rengti rinkliavą dovanai monarchui, pvz. Jo Didenybės gimtadienio proga, yra išlikusi kai kuriose Didžiosios Britanijos valstybinėse tarnybose, kaip policija arba muitinė).

Tačiau vestuvinės dovanos dar turėjo palaukti savo eilės. Mat, būtina neužmiršti, kad iki pat XIX amžiaus vidurio vedybos buvo politinis ir ekonominis procesas, kuriame jaunavedžių meilė vaidino mažiausią vaidmenį. Jaunosios tėvai suteikdavo kraitį kaip mokestį už paslaugą kažkam, kilniai sutikusiam paimti jų dukterį amžinai santuokai (mat, moterys neturėjo tiek teisių ir įtakos visuomenėje kaip dabar). Jaunikis ir jo šeima šiaip ar taip prisiimdavo įsipareigojimą išlaikyti nuotaką bei visus pasaulį išvysiančius naujos poros palikuonis. Antikos laikais kraitį sudarydavo ne banalūs lininiai užtiesalai ar rankšluosčiai, bet taurieji metalai, žemės, titulai, vergai ir kiti dalykai, suteikiantys statusą naujai šeimai. Daiktus „naujo gyvenimo pradžiai“, kaip mes juos esame įpratę vadinti šiandien, dovanodavo tik neturtingi žmonės, negalėję pasiūlyti kitai pusei nieko įspūdingesnio...

Ir iki pat XIX amžiaus svečiai vestuvėse nedovanodavo to, kas jauniesiems galėjo praversti virtuvėje ar ūkyje – tai buvo jaunavedžių šeimų prerogatyva. Galėdavo padovanoti tapytą jaunosios paveikslą, perlų vėrinį, špagą, egzotiškų maisto pagardų, pavyzdžiui, pipirų, tačiau nieko tokio, kas leistų įsibrauti į jaunavedžių asmeninę erdvę ar lovą.

Praktiškos dovanos jauniesiems atsirado tais laikais, kai žmonės pradėjo nebepaisyti senovinių tradicijų, religinės, rasinės ir klasinės atskirties, pradėdami kurti savo šeimyninį gyvenimą iš meilės, dažnai – prieš tėvų valią, dažnai – netgi kituose kraštuose, dažnai - netgi su kitos rasės ar tikėjimo atstovu (kurgi ne – iki pat XX amžiaus vidurio net ir Lietuvoje jaunavedžiai gyvendavo tėvų pirkiose, neretai ir miegodavo tose pačiose patalpose, kaip ir likę šeimos nariai...). Atsiskyrę nuo tėvų šeimų, atsiradę visuomenės paraštėse, tokie „meilės jaunavedžiai“ ir pradėjo iš aplinkos reikalauti to, ką tradiciškai jiems suteikdavo tėvai – paramos „naujo gyvenimo pradžiai“.

Žmonija vis dėlto išlaikė tradiciją tuoktis šiltais metų laikais (ir dabar pasaulyje patys populiariausi tuoktuvių mėnesiai yra gegužė bei birželis) – taip buvo lengviau „įsigyventi“ arba „medų kopinėti“, kad ir kas kaip besuprastų tokį pasakymą. Mes, žinoma, nedovanojame jauniesiems avilių arba dalgių rugiapjūtei, tačiau šiltas metų laikas mus vis tiek verčia dovanoti ką nors, susijusio su maisto vartojimu – pasąmonėje mes žinome, kaip tai yra svarbu išgyvenimui, todėl ir perdovanojame tuos pačius kavos servizus, sulčiaspaudes, fritiūrines, maisto garintuves, sidabrinius stalo įrankius beigi porcelianines taures. Modernesni ir tolimesni giminaičiai ar draugai atsiunčia maisto arba vaisių krepšį. Kad ir kaip tai beatrodytų „vakarietiška“ ar „amerikietiška“ – maistas jaunavedžiams visada buvo ir tebėra svarbu.

Tačiau gyvenimas vėl keitėsi, ir 2015 metais net 70 procentų krikščioniškojo pasaulio porų gyveno kartų prieš susituokdamos (palyginimui – 1960 metais tokių porų buvo vos 10 procentų). Vadinasi, ir šiuo metu dauguma jaunavedžių jau būna „įsigyvenę“, todėl virtuviniai prietaisai, rakandai ar maistas jiems yra tiesiog nebereikalingas. Jau nekalbant apie rankšluosčius arba kilimus.

Ko jiems reikėjo? Žinoma - grynų pinigų.

Dovanoti grynus pinigus kitiems žmonėms iš esmės yra labai sena tradicija, priskiriama žydams, kurie savo klajonių amžiais jau kažin kada suvokė, kad tikras turtas yra tas, kurį galima lengvai pernešti. Apžvelk savo dabartinį būstą... Jeigu tau tektų iš jo skubiai išvažiuoti (kas buvo nuolatinė žydų būsena ištisus 18 amžių), kiek rojalių, knygų, širdžiai mielų porcelianinių drambliukų ir šakučių galėtum pasiimti su savimi? O šiais laikais žmonės net Lietuvoje nebegyvena sėsliai. Judėjimas yra gyvybė, kadaise tvirtino mokslininkai ir daktarai. Todėl ir gryni pinigai pasidarė visai logiška dovana septynioms iš dešimties besituokiančių porų. Žinoma, ne italų mafijozių, pripažinusių tik grynus pinigus kaip dovaną artimiems ar tolimiems jaunavedžiams (jie gerai suvokė, kad materialūs daiktai yra tėvų domenas) stiliumi – kai dovanojamų pinigų kiekis pademonstruoja savo požiūrį į jaunavedžius – tai neretai suveikdavo kaip įžeidimas, kurį teityje reikėdavo nuplauti krauju.

Taigi, kiek reikia jauniesiems dovanoti grynų pinigų? Atsakyti į tai lengva, kai suvoki, kam tie pinigai yra reikalingi. Jei povestuvinei kelionei – vienos dienos viešbučio kambario kaina. Jei paskolai už būstą atidavinėti – penkis kartus daugiau nei kainuotų prie vaišių stalo tavo suvalgyta vakarienė ir išgerti gėrimai. Jei nei viena, nei kita – tiek, kiek tu pats norėtum gauti. Puiki proga ir savo dosnumą patikrinti...

Tačiau iškyla kita dilema – kaip pareikalauti iš svečių, kad jie dovanotų grynus pinigus ir išvengti rizikos gauti visiškai bereikalingą servizą kavai? Tai sunkus uždavinys, mums prilygstantis iš Amerikos atkeliavusiai, bet taip ir neprigijusiai tradicijai pateikti svečiams sąrašą dovanų, kurias norėtumėte gauti, ir kurias svečiai galėtų išsirinkti patys – matyt, lietuviams tokia sistema pasirodė pernelyg bejausmė ir mechaniška...

Žinia, elegantiškiausiai grynų pinigų įmanoma paprašyti tik labdarai. Tačiau egzistuoja keletas politiškai korektiškų frazių, tinkamų įrašyti kvietimuose: „Neįvyniotos dovanos“, „Būsime dėkingi už paramą mūsų namų fondui“, „Jūsų suteiktą garbę apsilankymu paminėsime po vestuvių planuojamoje povestuvinėje kelionėje“ ir pan.

Tačiau jei gryni pinigai nesutampa su tavo gyvenimo vertybine samprata, visada gali nustebinti jaunuosius netikėtu dosnumu ir išmoningumu (pademonstruodamas tiek savo meilę jiems, tiek laiko kiekį, sugaištą, tokią dovaną sugalvojant):

1. „Philips DesignLine“ televizorius – visų pirma, jau vien jo dėžė bus didelė, išsiskirs iš kitų dailiai supakuotų, bet menkų dėželių, ir trauks žvilgsnį visų tų, kurių vokeliai be pėdsakų pranyks jaunojo švarko kišenėje akį. Neabejotinai iškils ir klausimas, kas toks tai padovanojo, o tai pelnys tau šiek tiek šlovės, kaip ir atsakymas nebylų klausimą, kiek jis kainavo... Juoba išpakuotas jis atrodo taip įspūdingai, kad nustelbs visus likusius kuklius jaunavedžių būsto baldus ir paskatins juos išties pagerinti savo interjerą...

2. „Philips Saeco“ automatinis kavos aparatas – kaip ir kiekviena šiuolaikiška šeima, taip ir ši neišvengs dienos be geros kavos. O tas, kuris tokią progą mėgautis gera kava suteiks, pelnys ne tik amžiną naujos šeimos palankumą, bet ir slaptą pagarbą, skirtą ypatingai subtilų dizaino pojūtį turinčiam asmeniui...

3. Savo paties šeimos nuotrauka – įrėminta. Pradžiai, tai bus pavyzdys, į ką jauniesiems lygiuotis. Gali būti ir jūsų abiejų šeimų bendra nuotrauka, taip pat įrėminta, žinoma. Tokia primins, į ką galima atsiremti sunkią akimirką. Prieš daugiau nei 100 metų, XX amžiaus pradžioje, kai fotografija tapo ypač madingas užsiėmimas, tokie portretai buvo „einama“ dovana visomis progomis. Tai visada atrodys subtiliai egoistiška, bet, kaip sakė Conradas Hiltonas, „tokios nuotraukos padeda susikaupti“.

4. Įrėmintas vestuvių dienos laikraštis – tai nesunku padaryti, bet efektas yra visada garantuotas, ypač tolimoje ateityje, kai jaunieji, jei dar nebus išsiskyrę, galės paskaitinėti, kad tą dieną nei Lietuvoje, nei pasaulyje neįvyko nieko, kas savo svarba galėtų prilygti jų santuokai.

Prie vestuvių stalo

Iš esmės kiekvienam džentelmenui vaišėmis nukrautas stalas – tai eilinė galimybė pasimėgauti gera kompanija, išgirsti naujienas apie artimuosius ar draugus, gerai užkąsti, gerai išgerti, smagiai pasikalbėti ir tiesiog gerai praleisti laiką. Tai net ne iššūkis, kaip dažnai pamano daugelis, kurie praleido visą laiką prie stalo tylėdami ir sustingę it statulos. Juk nėra sunku palaikyti pokalbį, patikti greta sėdintiems žmonėms ir įvertinti progą pabūti tarp padoriai apsirėdžiusių beigi besielgiančių žmonių. Tiesiog gerai suvaldyta situacija ir tavo gyvumas lems tai, kad kai kilsi nuo stalo šokiui su dama ar dėsi sulankstytą servetėlę prie kavos puodelio, neišvengiamai suvoksi, koks esi malonus žmogus draugijoje ir kiek malonių pojūčių suteikei kitiems. Netgi norėtum, kad tėvai matytų tave ir galėtų pasididžiuoti tuo, kaip gerai jie tave išauklėjo.

Nes net geriausias pasaulyje kostiumas ir solidžiausia išvaizda neapsaugos tavęs nuo blogų manierų prie stalo. Ir tau, savaime suprantama, žinančiam, kad prie vestuvinio stalo nepadoru valgyti leidžiant garsus (čepsėti bei raugėti), krapštyti tarpudančius, laikyti alkūnes ant stalo, rankioti ir mėtyti į burną trupinius ar maisto likučius, žaisti stalo įrankiais, muistytis, kasytis, atsileisti diržą po sotaus valgio, atsikąsti daugiau nei pajėgi sukramtyti, telieka tik įvaldyti keletą esminių elgesio su aplinkiniais patarimų.

Visada stebėk, kas vyksta aplink. Iš pradžių, žinoma, pasirūpink tais, kurie sėdi šalia tavęs, o tada tais, kuriuos gali pasiekti, ištiesęs ranką. Pastebėk, kas nuobodžiauja (užkalbink – tai neliks be atsako), kas nepasiekia patiekalo (pasiūlyk paduoti – dėmesys kiekvienam malonus), kas jau ištuštinęs savo gėrimo taurę (pasisiūlyk ją pripildyti). Atmink, žmonės mėgsta tuos, kurie jais rūpinasi.

Bendrauk su žmonėmis, sėdinčiais šalia. Prie bet kurio stalo, kaip ir dera inteligentui, pirmenybę privalu teikti bendravimui, o ne gastronomijai, kaip jau minėta, ėdalas – tai ne pats didžiausias malonumas gyvenime. Rask temų bendram pokalbiui su savo kaimynais, nevenk komplimentų, tai geriau nei sėdėti visą vakarą tyliam ir susireikšminusiam, Patikėk, dažniausiai tokie vestuvių dieną niekam net nerūpi. Ir neužmiršk esminės pokalbio taisyklės: klausyk dvigubai ilgiau nei kalbi pats.

Jei tau kas nors sakoma, reaguok.Šypsokis, linksėk galvą, neprarask akių kontakto. Niekada nesiginčyk, kad ir kokias nesąmones tau kalbėtų svečias, ginčas ir adrenalinas trukdo virškinimui. Suprantama, kartais sunku valdytis kalbant su senyvo amžiaus žmonėmis, tačiau kuo geresnį įspūdį tu padarysi, tuo palankiau apie tave bus atsiliepta, tai tinka visiems gyvenimo atvejams. Jei dėl ko nors susiginčija tavo kaimynai (dėl politikos, dėl moterų, dėl ateities), mandagiai pasiūlyk jiems pakeisti pokalbio temą.

Kuo dažniau sakyk „prašau“ ir „ačiū“. Tai paprasti žodeliai, tačiau jų vartojimas, kaip ir nuolatinė šypsena, nuverčia kalnus.

Nevenk girti maisto. Ir nebūtinai tai daryti garsiai šaukiant per visą stalą. Estetiška ir veiksminga yra rasti stalo šeimininko (-ės) žvilgsnį, parodyti pirštu į patiekalą ir iškelti abu nykščius į viršų. Patikėk, toks įvertinimas suteikia malonumą kiekvienam, kuris apmoka visą pobūvį.

Nevertink kitų žmonių elgesio. Bent iki tol, kol jis neperžengia padorumo ir etikos ribų. Jei kas nors šalimais valgo maistą „nuo peilio“ ar čepsi, džentelmenui dera nepastebėti ir dėl to nepriekaištauti, taip tik sugadintum kitiems nuotaiką. Be to, tokių žmonių elgesio fone ir pats atrodysi padoriau. Jei šalimais kažkas keikiasi ar elgiasi chamiškai, korektiškai padaryk pastabą, tačiau negarsiai ir nearšiai, – tai bus bet kuriuo atveju pastebėta ir įvertinta.

Nekalbėk pilna burna. Išimtis šiai taisyklei yra daroma tik vienu atveju – kai turi išties ką svarbaus pasakyti.

Jei išvertei taurę su gėrimu, paskubėk išsiliejusį skystį nusausinti servetėle. Dažniausiai tai padaroma intuityviai. Jei esi padorioje kompanijoje, greta esantys žmonės tau padės. Jei šalia tavęs kas nors išvertė taurę, pasielk kaip prancūzų rašytojas Jeanas Cocteau – išpilk ir savo vyną ant stalo, tardamas: „Šis birzgalas išties geriau atrodo ant staltiesės nei taurėje“... Lygiai kaip ir yra elegantiška, apsitaškius padažu kaklaraištį, tuo pačiu padažu aptaškyti ir nosinaitę krūtininėje švarko kišenėlėje.

Jei išvertei maistą ant stalo, neskubėk reikalauti kitų žmonių dėmesio. Tiesiog šyptelk, įvertindamas kuriozišką padėtį, ir pasistenk dėmę uždengti servetėle. Neatsiprašinėk ir nevadink savęs „slunkiumi“ ar „begemotu“,– padorioje kompanijoje tokių dalykų niekas net nepastebi.

Atsiprašyk, jei nevalingai atsiraugėjai ar sužagsėjai. Taip gali atsitikti bet kuriam iš mūsų, tačiau atmink: tik vieną kartą! Jei problema neišnyksta, pasišalink ir grįžk prie stalo tik tada, kai problema išspręsta.

Pakildamas ir nueidamas nuo stalo, neužmiršk atsiprašyti. Diskretiškai. Visokių būna atvejų, anglų džentelmenai net nedrįsta nusičiaudėti, nenuėję nuo valgio stalo (be to, šiais laikais madingiausia čiaudėti ar kosėti tik į vidinę sulenktos alkūnės pusę, o neį prisidengiant burną delnu).

Klausykis, kas kalbama kitose užstalės vietose. Jei kas nors atsistoja sakyti tosto, nutilk ir sutelk dėmesį į jį: kaip ir pats žinai, kalbėti stovint prie erzeliuojančio stalo nėra lengva. Įvertink kitų žmonių pastangas išreikšti jaunavedžiams pagarbą ir meilę, pagirk juos žodžiais „gera kalba“, pagal situaciją – plojimais. Sudrausk tuos, kurie kalba tuo metu, kai yra sakomas tostas. Nekramtyk, kai kalba kiti, visada atsisuk veidu į kalbantįjį, net jei sėdi į jį nugara. Neužmiršk: to žmogaus vietoje gali būti ir tu pats.

Nebendrauk su žmonėmis girtas. Niekada nesakyk tosto išgėręs (tradicinė kiekvieno jaunikio bėda – iki septintojo tosto jis vis dar mano, kad negirtėja). Kol blaivas, nepatingėk prisėsti prie senukų – taip juos pagerbsi, kitiems pademonstruosi savo mielumą, be to, dar ir gyvenimiškos išminties gausi už dyką. Bendrauk su vaikais – tie atviriausiai tau nurodys tavo klaidas, pašokdink juos, pasidžiauk su jais,– galų gale, vardan vaikų ir gyvename.

Visada būk pasiruošęs ir pats ką nors pasakyti. Tostą, sąmojį ar gerą komentarą. Sakyti kalbą prie stalo – tai tas pat, kaip važiuoti surūdijusiais bėgiais: niekada nežinai, kada drezina nušoks nuo jų. Kitais žodžiais, pavojinga. Tačiau atmink, šiame gyvenime, jei flirtuoji su pavojumi, minia tave mylės. Nebijok stotis ir kalbėti arba netikėtai kam nors suteikti žodį – tai smagi pramoga.

Geras tostas reiškia gerą nuotaiką. Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina tas nemalonus momentas, kai piršlys netikėtai pakviečia mus pasakyti tostą jaunųjų garbei arba patį jaunąjį „tarti keletą žodžių“. Ir būtinai visada atsiranda bent vienas svečias, pradedantis kratytis šios dažniausiai kažkodėl nemalonios prievolės. „Ai, aš dabar nekalbėsiu“, „gal vėliau“, – tradiciniai atsikalbinėjimai, ir klaiku juos girdėti. Argi taip jau sunku pasakyti širdingą ir nuoširdų palinkėjimą dažnai išties artimiems žmonėms? Juk taip paprasta tai padaryti...

Viešas kalbėjimas ir saugus seksas – tai du dalykai gyvenime, kuriuos tikram vyrui privalu išmokti. Žinoma, kalbėti prieš auditoriją yra pati didžiausia žmogaus fobija, ir natūralu, kad ji, kaip ir pirmasis seksas, baugina.

O tai kiek keista, juk kitaip, nei bendraujant su draugais ar bandant perrėkti minią, tostą sakantis asmuo turi didelį pranašumą: jis kalba vienas, ir dažniausiai jis kalba nuščiuvusiai, tik jo besiklausančiai auditorijai. Ir suvis idealiausia, kai ta auditorijos tyla primena kurčiųjų ir nebylių sąjungos pirmininko laidotuves. O juk taip vyksta ir pamaldos bažnyčioje, mat Dievas visiems žemėje liepė tylėti, kitaip Jis būtų pasmerktas klausytis amžinų jūsų dejonių. Taigi kalbėdamas tyloje, tu iš tikrųjų atsakai į nebylias žmonių aimanas. Šaltas teisybės balsas krenta ant žmonių galvų ir pagimdo visuotinę meilę, išgelbėjančią juos nuo baimių. Perfrazavus Waltą Disneyʼų, jei jie perka tavo kalbą, vadinasi, tai menas. Būtent todėl oratorystė nuo seniausių laikų yra vadinama menu.

Tad jei eini į renginį, kuriame gali tekti sakyti tostą, pavyzdžiui, į savo vestuves, pasiruošk tam. Pasiteisinimas „aš nepasiruošiau“ skamba taip pat kaip ir „aš čia atėjau tik paėsti ir prisiliuobti jūsų sąskaita“. Atmink, viskas, ką pasakysi, visa statistika ar informacija, kurią pateiksi, viskas bus tuoj pat užmiršta. Geroje kalboje svarbiausia – emocija. Žmonės greitai užmiršta oficialius žmogaus pasiekimus, apdovanojimus ir postus. Atsimena ekstravagantiškumą, geras frazes ir poelgius. Tai ir yra visa stiliaus esmė. Tik menki žmonės nekelia mums jokios nuostabos. Karštus ir aršius žmones mes atsimename ilgai. Todėl jei tavo sąžinė pernelyg nerami, greitai suvoksi, kad sakant viešą kalbą išlikti oriam neįmanoma.

Bet jei esi šeimininkas, neversk kalbėti tų, kurie išties nenori tai daryti, gal tas žmogus yra tiesiog drovus ar turi kalbos defektą. Ir, žinoma, kalbėdamas pasistenk atsiminti kuo daugiau vardų – tai irgi pasiruošimo reikalas.

Tostą, beje, gali sakyti ir sėdėdamas. Vakaruose tai yra visiškai priimtina, juoba kad net senovės Anglijoje ir Prancūzijoje tai buvo reglamentuota ir įstatymų po to, kai du karaliai, savo karo laivuose keldamiesi sakyti tosto, susitrenkė savo galvas į žemų lubų sijas. Taigi buvo nuspręsta, kad saugiau bus tai padaryti sėdint. Pas mus vis tik priimta sakyti tostą stovint.

Jei sakai tostą atsistojęs, stovėk tiesiai, nemindžikuok. Nevenk savo žvilgsniu apdovanoti kiekvieno svečio.

Nesakyk tosto, jei esi daug išgėręs, tada atrodysi tiesiog kvailai. Pasistenk atlikti šią prievolę iki tol. Juoba kad girtas žmogus visada kalba neaiškiai, nerišliai ir yra linkęs pamesti minties giją.

Tostą sakyk aiškiai ir garsiai, nemurmėk sau po nosimi. Tiesiog atmink, kad ne visi gali girdėti tai, ką kalbi.

Ir nors esi tai matęs Holivudo filmuose, neskaityk tosto iš lapuko – banalios dirbtinio nuoširdumo frazės, susirastos internete, dar nėra nieko pradžiuginusios. Kalbėk iš širdies, tada bet kuris tostas skamba geriausiai. Bet ir nemanyk, kad žodžiai ateis patys savaime, – tiek lapukas, tiek ekspromtas nuolat veda prie katastrofos. Atmink, publika nenori tavo žlugimo, publikai norisi pasilinksminti arba apsiverkti (kaip ir saugaus sekso atveju, beje).

Įsidėmėk: esama tabu, apie ką nedera kalbėti prie stalo. Tai religija, politika, pinigai, buvusios tavo merginos, buvusieji jaunosios vaikinai, nuotakos motinos apdarai, žodžiu, tai, kas ir yra visiems įdomiausia.

Patarimas sakant kalbą ar tostą yra vienas, elementarus ir patikrintas – niekada nekalbėk to, kas gali tau užtraukti nešlovę. Vestuvės yra pasakų metas, tai tortai ir ašaros, perdėti sentimentalumai ir supelijusios tradicijos. Čia nėra vietos teisybei ir faktams.

Atsižvelgiant į tai, kad tostai buvo sukurti kaip pagerbimo, padėkojimo ir palinkėjimų priemonė, tiesiog būtina laikytis šių trijų veiksnių, kurie kiekvieną tostą padaro nuoširdžiu ir prasmingu. Nepliaukšk niekų, tiesiog sakyk tai, ką nori pasakyti – apie savo pagarbą, meilę ir kitus gerus jausmus savo žmonai, tėvams, giminėms ir draugams.

Iš pradžių parodyk pagarbą savo ir nuotakos tėvams, nes greičiausiai tai yra tie žmonės, kurie ir apmokėjo visą šią puotą. Padėkok žmonos tėvams už „nuostabią ir pagarbos vertą dukrą“. Dėkok, – visose vestuvėse žmonės nori girdėti tą patį per tą patį. Pradėk savo tostą nuo padėkos. Dėkok visiems, kam tik įmanoma: jaunosios tėvams („kad ją tokią šaunią pagimdė“), visiems („kas tik prisidėjo prie šios šaunios puotos“), padavėjams („už tai, kad jie tokie yra šiame pasaulyje“).

Visuomenėje egzistuoja mitas, kad sakant tostą, būtina papasakoti kokį juokingą atsitikimą. Tiesą sakant, tai yra visai neprivaloma, ypač suvokiant, kad tai, kas juokinga tau, nebūtinai bus juokinga kitiems. Atsargiau su juokais, tai visada yra pavojinga zona. Daugeliu atvejų, pabandęs pajuokauti, ypač vulgariai, svečias sugeba įžeisti ne tik padavėjus, bet ir visus likusius svečius. Tiesiog atmink – tu šiose vestuvėse dalyvauji ne kaip visus juokinti privaląs samdytas klounas, o kaip žmogus, širdimi artimas visiems svečiams. O ir takoskyra tarp kvailo ir šmaikštaus yra labai nežymi.

Juoba kad ir yra temų, negalinčių pralaimėti – trumpa lyrinė istorija apie savo svajones vesti „gražią, protingą ir gerą mergaitę“, ir tai, kad šiandien tavo svajonė „nei iš šio, nei iš to“ išsipildė. Galima dirbtinai pabrėžti, kad pavydi jaunikiui (t. y. sau) – liaudžiai ir jam pačiam tai kažkodėl patinka.

Nevenk apibūdinti savo žmonos. Užtenka paminėti bent penkis būdvardžius, kurie tau ateina į galvą. Jai bus malonu tai išgirsti.

Papasakok jūsų susipažinimo istoriją, pirmąjį įspūdį. Apie tai, koks buvai iki su ja susipažinai, ir kaip pasikeitei (žinoma, tik į gerąją pusę, ar ne?). Nevenk pagražinti tokių istorijų. Kaip sakoma politinių technologijų kursuose: „Niekada neleiskite teisybei sugadinti gražios istorijos.“

Nevenk pabrėžti, kad jūsų tėvai bei draugai yra verti pagarbos ir būti sektinais pavyzdžiais. Ypač šiais laikais, kai vestuvės yra išties tvirto pasiryžimo įrodymas. Tai yra puiki progra pademonstruoti savo meilę jiems visiems.

Neužbėk už akių, ypač kalbant apie būsimus vaikučius, karjerą ar turtą. Kadaise Prūsijos karalienė Luiza, nuolankiai keldama taurę į jos karalystės užkariautojo Napoleono sveikatą, pareiškė: „Jis užėmė mūsų žemes, bet greitai jas mums grąžins.“ Į tai Napoleonas atsakė: „Neskubėkite išgerti viso savo gėrimo, ponia.“

Ir apmąstydamas savo parengtą tostą įvertink tris svarbiausius akcentus: ar aiškiai išreiškei savo mintis? Ar pateikei naujų idėjų/sprendimų? Ar pasakei tai, ką norėjai pasakyti? Ar nesikartoji?

Jaunųjų šokis

Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina ta ilgai laukta akimirka, kai piršlys ar vakaro vedantysis paskelbia dar vieną iškilmingą įvykį – pirmąjį jaunavedžių šokį. Graudinantį ir įkvepiantį. Iš esmės tai visada būdavo vienas gražiausių bet kurio vakaro etapų. Tačiau pastaruoju metu svečiai jau nebežino, ką ir tikėtis išvysti – valsą, rokenrolą, rumbą ar lėtą šokį – pirmojo jaunavedžių šokio tradicija nuo jos atsiradimo pakito neatpažįstamai ir adaptavosi prie nūdienos madų.

O buvo laikai, kai pirmasis šokis vestuvėse buvo svarbesnis nei viešas jaunavedžių pažadas mylėti vienas kitą prie altoriaus...

Gal ir keista, bet senovėje žmonės savo vestuvėse nešoko. Visų pirma, todėl, kad vestuvės buvo laikomos labiau liūdnu, o ne linksmu įvykiu, kuriame visuotinės pramogos tiesiog nepritiko. Paradoksalu, tačiau įvertinus priežastis, dėl kurių senovėje tos vestuvės vykdavo (pagrobta nuotaka, dominuojanti tėvų valia, politiniai sumetimai), nebestebina, kad priežasčių linksmintis turėjo nedaugelis, nebent tai buvo įtakota suvartoto alkoholio kiekio... Jei džiaugdavosi vyrai ir jaunikis, neabejotinai liūdėdavo nuotaka, jei smagu buvo negražiai nuotakai, retai tai džiugindavo jaunikį...

Taigi santuokos dėl politinių, turtinių ar moralinių interesų retai turėjo motyvacijos jas linksmai švęsti.

Antra, viduramžiais (o puritoniškose teritorijose daug ilgiau) šokiai buvo laikomi nuodėme, kažkuo nepadoriu ir gašliu, skatinančiu nuodėmingas mintis ir t. t. Poriniai šokiai, kaip vyrų ir moterų pramoga, buvo pradėti šokti Renesanso laikais Prancūzijos karaliaus dvare. Tiesa, ten šokantys žmonės beveik nesiliesdavo vieni prie kitų (tik pirštų galiukais), o pernelyg artima distancija tarp šokančiųjų buvo laikoma nepageidaujamo amoralumo išraiška (iš dalies tai buvo teisybė, nes nuobodžiaujantys prancūzų didikai – televizijos juk nebuvo! – niekada nevengė šokiu išreikšti savo slapčiausių geismų, todėl padoriuose salonuose moterims buvo leidžiama šokti tik su savo šeimos ar giminės vyriškiais).

Artimiau besiliečiančius šokančius žmones tais laikais buvo galima išvysti tik kaimuose, bet būtent valstietiškos tradicijos, sumišusios su aukštuomenės pokylių reikalavimais, ir sukūrė tai, ką mes šiandien vadiname „pirmuoju jaunavedžių šokiu“.

Europos valstiečiai vestuves švęsdavo namuose, tokiose ankštuose, kad net ir vietos nebūdavo šokti kažin kaip neartimai. Ritualinių šokių tradicija reikalavo, kad šokama būtų rateliu, tačiau būstų ankštumas lėmė, kad moterys ir vyrai vis tiek susiporuodavo, ir tai būdavo vis labiau toleruojama. Vis dėlto reikėjo žmonių, pradedančių tuos šokius. Ir niekas kitas netiko tam labiau už jaunavedžių porą.

Istorikai teigia, kad pirmasis jaunavedžių šokis atsirado XVIII amžiaus Lenkijoje. Mūsų pusbroliai lenkai apskritai garsėja savo sukurtais šokiais, tokiais, kaip krakoviakas, mazurka, oberekas, polonezas ar kujaviakas (paradoksalu, bet labiausiai lenkišką pavadinimą turintis šokis „polka“ atsirado visai ne Lenkijoje, o Čekijoje, o ir lenkai šio šokio niekada nelaikė savo nacionaliniu paveldu). Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad lenkai šoko jau X amžiuje, t. y. iki šalies apkrikštijimo. Nenuostabu, kad ir vestuvinių šokių tradicijos yra kilusios būtent iš ten.

Manoma, kad šlėktų Lenkijoje pirmasis jaunavedžių šokis turėjo du prasmingus paaiškinimus. Pirma, tai buvo oficialus nuotakos ir jaunikio fizinio artumo pristatymas naujiems šeimos nariams. Antra, šokis simbolizavo naujos šeimos ateities struktūrą. Šokio tempas ir stilius reiškė jausmų gilumą ir perspektyvą. Todėl šokį priekabiai vertindavo visi vyresnieji – šiandien mes žvelgdami į šokančius jaunuosius galbūt išgyvename kažką panašaus? Galbūt tas vertinimas tiesiog glūdi mūsų pasąmonėje?

Kaip jau minėta, šis šokis taip pat žymėdavo ir visuotinių šokių pradžią. XIX amžiuje iš Prancūzijos ir Austrijos imperinių salonų į lenkiškas vestuves atkeliavo ir papildomas elementas – garbės poros statusas. Tuometiniuose šokių salonuose ir pokyliuose puotos pradžioje ant parketo išeidavo garbingiausia pora – monarchai ar aukšto rango dvariškiai, todėl šita schema visiškai pritiko ir kaimiškose vestuvėse. Vestuvės bet kuriuo atveju yra jaunavedžių pagerbimas, todėl visiškai natūralu, kad jiems ir buvo suteikiamas „garbingiausios poros“ statusas...

XIX amžiaus pabaigoje karališkųjų rūmų pavyzdžiu imtas šokti valsas (pakankamai lenkiškas kūrinys, įvertinus jų kompozitorių, kūrusių valsus, kiekį). Ir tais laikais šis šokis taip buvo vadinamas – „nuotakos valsas“ – mat vestuvėms vykstant jaunikio namuose, nuotaka ir buvo pristatoma jaunikio šeimai.

Žinoma, šios tradicijos atrodo gana pasenusios vertinant iš šių dienų perspektyvos, bet jos atsirado tada, kai žmonės buvo tiesiog padoresni, vestuves švęsdavo tėvų namuose, maistą gamindavosi patys, ir, pavyzdžiui, medaus mėnesį praleisdavo ne musulmoniškame kurorte, o krikščioniškai lankydavo po visą šalį išsibarsčiusius gimines, jiems pristatydami savo nuotaką ar jaunikį. Kažin ar daug kas tai daro šiais laikais?

Vis dėlto būtent imigrantai iš Lenkijos atvežė pirmojo jaunavedžių šokio madą į Ameriką, iš kur ji paplito po visą pasaulį (lenkai kartu su žydais į puritonišką Ameriką atvežė ir didelių vestuvių tradiciją, kas lig tol buvo negirdėta ir nepriimtina). O galutinai šiam šokiui, kaip ir daugeliui vestuvių tradicijų, išpopuliarėti padėjo... fotografija. Vystantis šiai technologijai, vestuvės tapo labiau struktūrizuotos ir parodomosios.

Taigi šiandien pasirinkimas yra tavo. Žinoma, niekas nebereikalauja, kad šoktum tokius sudėtingus šokius, kaip kontradansas ar kotiljonas, kaip tai buvo priimta Prancūzijoje. Tačiau pademonstruodamas savo naujiesiems šeimos nariams, draugams ir kitiems svečiams ką nors šiek tiek sudėtingesnio, galų gale, kad ir valsą, aiškiai jiems parodysi, kad esate rimta ir perspektyvi pora. Išmananti praeitį ir turinti bent jau šiokias tokias vertybes. Ne tokias, apie kurias kalbėjo senovės Romos filosofas Ciceronas, sakęs: Nemo enim fere saltat sobrius, nisi forte insanit („Joks vyras nešoka blaivas, nebent jis yra išprotėjęs“). Ir ne tokias, kurias mintyse turėjo Čikagos banditas Al Capone, atsakęs į klausimą, kodėl nešokąs: „Rimti vyrai nešoka“. Palik tokias vertybes nebaigusiems jokių mokyklų.

Skyrybos

Jei jau susituoksi, iškils ne ką paprastesnis klausimas – kaip darniai išgyventi su kitu žmogumi visą likusį gyvenimą? Kaip pats matai, o gal net ir pats esi iš tokios šeimos – žmonės skiriasi. Ir beveik visada skausmingai.

Kas gi atsitinka tokio, kad tėvelis išeina iš namų, mama nusprendžia nebegrįžti pas savo vaikučius? Apie tai prirašyta daug knygų, sukurta daug filmų, bet vieno atsakymo nėra.

Protingi vyrai tuokiasi taip, kad ateityje dėl to nekiltų jokių problem. Kai manęs kas nors klausia, kaip man pavyko jau daugel metų išgyventi su žmona praktiškai nesipykstant, atsakau: „Tiesiog myliu savo žmoną“. Užleisk jai kelią, patylėk, kai ji kalba, užjausk, kai jai sunku, atlik visus sunkiausius namų ūkio darbus. Paprasta.

Vilniuje yra biuras, kurio langus puošia raminantis užrašas, taip pat besipuikuojantis ant smagiomis spalvomis išdažyto automobilio „Greitos ir pigios skyrybos“. Ir nors man asmeniškai skyrybos nėra aktualu, kiekvieną kartą įstrigdamas transporto spūstyje ties tuo biuru ar išdidžiai aplenkdamas tą pasenusį automobilį vis tiek galvoju apie jas.

Su visa pagarba svetimam privačiam verslui nemanau, kad iš tikrųjų egzistuoja toks reiškinys, kaip „greitos ir pigios skyrybos“. Jos niekada nebūna nei pigios (tą, beje, žinojo ir senovės žydai, jau kažin kada sakę „lik susituokęs – skyrybos brangiai kainuoja“), nei greitos – skyrybos yra amžinas procesas. Tai stigma visam likusiam gyvenimui.

Skyrybos visam gyvenimui paženklina bet kurį jas išgyvenusį, skyrybos padaro žmogų „padėvėtą“ – it kokį drabužį „kokybiškų rūbų iš Vakarų Europos“ parduotuvėje. Sakoma, kad kiekvienam vyrui, išsiskyrusiam pirmą kartą, ant nugaros galima ištatuiruoti raidę “D”. Antrą kartą – pridėti raidę “U”. Trečią – “R”. Ir taip toliau, kol susidarys gražus jo gebėjimų įvertinimas – žodis “DURNELIS”.

Kiekvieną kartą aš suprantu, kad žmonės turi milijonus objektyvių priežasčių skirtis. Turi milijonus pasiteisinimų sulaužyti prieš Dievą ar Metrikacijos biuro darbuotoją duotą priesaiką „iki mirtis mus išskirs“. Suvokiu, kad gyventi su viena moterimi – nuobodu ir neteisinga. Suvokiu, kad jie nėra vieniši – pagal statistiką, per metus vien Lietuvoje išsiskiria pusė susituokusiųjų, t. y. tūkstančiai žmonių.

Skyrybos nėra vien šio ar praeito amžiaus fenomenas – kaip procesas jos egzistavo jau antikinėje Mesopotamijoje. Tradicija skirtis „per teismą“ taip pat atsirado antikoje – senovės Graikijoje tik teismas turėjo įgaliojimus nuspręsti, ar patenkinti skyrybų prašymą, ten pat buvo suformuluota ir teisinė norma dalinti bendrai užgyventą sutuoktinių turtą. O valdžios žmonių nuostata bet kokia kaina vengti skyrybų atsirado senovės Romoje, – nors jos oficialiai jos nebuvo uždraustos, tačiau socialiniai ir kultūriniai visuomenės ypatumai jas darė tabu, tą apeiti buvo leidžiama tik plebėjams. Įsigalėję Europoje krikščionys skyrybas apskritai pavertė beveik neįveikiama užduotimi, nes viduramžiais santuoka buvo laikoma šventu sakramentu, kurio nevalia keisti žmogaus valia ar veiksmais („tuoktuvės įvyksta danguje“ – taip tada buvo sakoma, kartais taip sakoma ir dabar). Tokios skyrybos, kaip mes jas suvokiame šiandien, X amžiaus Europoje išvis buvo uždraustos (kaip nūdienos Maltoje ar Filipinuose), nors laikinas sutuoktinių atskyrimas (angl. – „separation“) buvo visuotinai priimta alternatyva.

Laikinas sutuoktinių atskyrimas kaip reiškinys Lietuvą pasiekė tik visai neseniai, sėkmingai išstūmęs romėniškąją tradiciją valdžios žmonėms vengti skyrybų (prisimenant okupacijos laikus, tenka pripažinti, kad tiek nacių, tiek komunistų valdžios ešelonuose skyrybos buvo itin netoleruotinas reiškinys). Kaip ir dar visai neseniai Vakaruose (ypač JAV) politikas privalėjo peržegnoti savo karjerą, jei siekdavo renkamos valdžios aukštumų su biografija, sutepta skyrybomis – tai buvo ne ką mažesnė nuodėmė nei išvengta karo tarnyba, tamsi odos spalva ar netradicinė seksualinė orientacija.

Kaip tada buvo naiviai manoma, juk negali žmogus atsakingai valdyti jam patikėtą valstybę ar žmonių likimus, jei nesugeba suvaldyti savo emocijų ir santykių su antrąja puse tokiame mikroorganizme, kaip šeima. Deja, kaip rodo nūdiena, gali, dar ir kaip! Ir netgi tokioje sudėtingoje visuomenėje, kaip Lietuva.

Kai peržvelgiu savo aplinką, lengvai pastebiu – skyrybos pasidarė tokiu paplitusiu ir įprastu veiksmu, jog kartais tenka pasijusti balta varna, jei vis dar esi susituokęs. Kiekvieną kartą, kai pabrėžiu, kad jau dvidešimt metų esu laimingai vedęs ir myliu savo žmoną, pašaipūs žvilgsniai priverčia mane pasijusti melagiu ar veidmainiu. Nes kiekvienas išsiskyręs tarsi supranta, kad tai – neįmanoma.

Skaitant gyvenimo būdo leidiniuose pateikiamų žinomų žmonių skyrybų istorijas (o kam nėra malonu skaityti apie svetimą skausmą ar rasti patvirtinimą, kad „turtuoliai irgi verkia“?), susidaro įspūdis, kad jie yra tarsi kažin kaip jautresni, nei mes, išlikę santuokoje. Skaitau apie jų tragedijas ir suprantu, kad jie patyrė kažką daugiau nei aš. Jų gyvenimiška patirtis ir išmintis atrodo neginčijama, ir aš visada esu dėkingas už tai, kad jie su manimi ja dosniai pasidalija, nepamiršdami pasvarstyti, ar išvis verta tuoktis, ar egzistuoja toks dalykas, kaip meilė (o juk ir Vladimiras Leninas kažin kada jau mokė, kad “amoralu yra ne skyrybos, amoralu yra gyvent šeimoje be meilės”). Ir nenumaldomai širdin smelkiasi užuojauta ir gailestis. Ir užplūsta mane kaltės jausmas dėl savo sėkmingos santuokos.

Aš gyvenau Vakaruose kaip tik tuo metu, kai 1992 metais skyrėsi ne tik Velso princas su princese Diana; skyrėsi ir Anglijos princas Andrew su Fergie, o karalienė tuos metus vadino annus horriblis. Kaip ir visas likęs pasaulis, gaudžiau kiekvieną smulkmeną apie tas skyrybas, ir viskas man buvo aišku, išskyrus oficialius paaiškinimus, kodėl skiriasi, atrodytų, tie visko pertekę ir sveiki žmonės. Nes oficialus rūmų paaiškinimas skambėjo maždaug taip: „Jie taip myli vienas kitą ir savo vaikus, taip gerbia ir žavisi vienas kitu, jog nusprendė kurį laiką pagyventi atskirai (ir išsiskirti).“

Žinoma, aš, kaip ir visi, suvokiu, kad skyrybos, kad ir kas jas išgyventų – Britney Spears ar Zdislavas ir Aldona – tai, visų pirma, šou. Paaiškinantis, beje, kodėl žmonės tuokiasi.

Žydų išminčių teigimu, savo prigimtimi santuoka – nuo pat pirmykščio pirmojo jaunikio, tampančio už plaukų savo išrinktąją po urvą, iki Ivanos Trump ar Eltono Johno – tai viešas dviejų žmonių meilės patvirtinimas. Anot tų pačių žydų, savo esme skyrybos – tai antras viešas patvirtinimas, tik šį sykį – žmogiškosios prigimties. Silpnumo, agresijos, apgaulės, turto (ar kokios nors pilietybės) troškimo, galų gale, jaunatviško kvailumo.

Suvok, mano jaunasis drauge, pamatęs savo besiskiriančius draugus – jie susimovė. Jie to beveik niekada nepripažins, tačiau tai tiesa. Išsiskyrę žmonės nebėra nei tokie protingi, kokiais norėtų būti, nei tokie jauni, kokiais kadaise buvo, nėra tokie geidžiami, kaip atrodo patys sau, žvelgdami į veidrodį. Jie pamelavo pačiam Dievui, žadėdami Jam kartu su savo sutuoktiniu/sutuoktine gyventi amžinai. Ir jeigu jiems neužteko proto įžvelgti ateities, neužteko kantrybės ir sumanumo suvaldyti situaciją, kam dar jie gali turėti gabumų?

Žinoma, skyrybos juk turi ir šviesiąją pusę. Galų gale, vyrai jau gali atvirai mylėti kitas moteris. Skyrybas galima palyginti ir su išsilaisvinimu iš kalėjimo. Keista tai suvokti, bet tai – laisvė. Išsiskyręs vyras yra laisvas nebežinoti, kaip suplanuotas jo gyvenimas. Yra laisvas perskirstyti jėgas, peržiūrėti savo vertybes, permąstyti savo elgesį. Laisvas kristi arba klestėti. Nes didžiausia vyriška svajonė – tai pasišalinti nuo moters be jokių materialių ryšių, jokios kaltės ir atsakomybės.

Tame ir slypi visiems suprantama „greitų ir pigių skyrybų“ verslo (ir, tikiu, sėkmingai veikiančio) esmė.

Aš kreipiuosi į tave, mano jaunasis drauge, ir nuoširdžiai tikiu, kad šioje situacijoje mes esame kalčiausi. Nėra tikslinga kaltinti moterų dėl skyrybų, kad ir ką jos būtų iškrėtusios ar kokios hienos pasirodė esančios. Nepaisant visų pokyčių ir progreso, moterys pasaulyje vis tiek neturi pakankamai valdžios ir galios, kad susilygintų su mumis savo įtaka, todėl iš esmės mes vis dar tebesame už jas atsakingi. Nes tik moterys ir nacionalizmas priverčia mus pasitempti ir visuose gyvenimiškose situacijose elgtis padoriai ir kilniai.

Ar išvis įmanoma džentelmenui išsiskirti galantiškai, neprarandant savitvardos ir šaltakraujiškumo? Spėju, kad ne. Nes kas giliau gali įžeisti džentelmeno savigarbą, kaip tie žiaurūs damos žodžiai: „Tarp mūsų viskas baigta“. Beveik visi pasaulio vyrai (o ir tu pats) yra pajutę, ką reiškia kančios, sukeltos net ir vaikystės ar jaunystės merginos noro „pasukti į skirtingas puses“. Taip ir būna – vieną dieną mylimoji dar juokiasi iš tavo plokščių juokelių, mielai įsikibusi į tavo ranką, o kitą dieną staiga pareiškia, kad viskas baigta. Nuo to momento tu vėl tampi vienišius. Ir, deja, net aš negaliu tau pateikti stebuklingojo recepto, kaip sustabdyti tą „akimirką žavingą“, tačiau bent jau galiu patarti, kaip priimti atstūmimą ar išsiskyrimą, kai jie netikėtai užklumpa džentelmeną. (Tikintis, kad procese nedalyvauja vaikai – didžiausios bet kurių skyrybų aukos...)

Tokiais atvejais svarbiausia atsiminti du kertinius tikro džentelmeno slaptažodžius: „orumas“ ir „savigarba“. Jeigu pulsi ant kelių ir prašysi atleidimo, atrodysi viso labo apgailėtinas menkysta. Vietoje to, pabandyk kitokią taktiką, kuri, nors ir nenumalšins tavo širdies skausmo ir nesušildys tavęs po antklode, tačiau padės žengti tolyn aukštai iškelta galva…

Pirmiausia, nutrauk visą materialųjį ryšį su buvusiąja, t. y. kai tik ji tau parodo „raudoną kortelę“. Skubėk susigrąžinti visus savo daiktus kaip įmanoma greičiau. Išlikęs tiesioginis ryšys tik prailgins jūsų išsiskyrimo agoniją ir suteiks tau pretekstą „užšokti“ pas ją po kiek laiko, o tai gali būti skausminga, nes atsivers senos žaizdos.

Sunaikink viską, kas kelia prisiminimus. Po skyrybų neišvengiamai dar ilgai galvosi apie savo buvusį gyvenimą, ypač vakarais. Tačiau nepablogink situacijos, išsaugodamas kokį nors ją primenantį daiktą. Degink (ištrink) visus jos laiškus ir nuotraukas. Nors iš pirmo žvilgsnio šis „valymas“ gali būti pernelyg skausmingas, tačiau tai bet kuriuo atveju yra geriau, nei ilgai verkti įsikniaubus į jos megztinį ar graudžiai žvelgiant į jūsų abiejų nuotrauką, darytą kur nors Nidoje.

Nors ir koks manaisi esąs „kietas“ ar nesujaudinamas, tačiau ilgesys anksčiau ar vėliau užvaldys tavo širdį. Tada kaip koks narkomanas pulsi prie telefono ir skambinsi jai. Bus dar blogiau, jei darysi tai išgėręs (tai, beje, daro dauguma net ir brandaus amžiaus vyrų – girtam skambinti savo „buvusiosioms“ – kažkoks keistas, bet labai paplitęs instinktas, ir tik vienintelis vyras pasaulyje – Nostradamas prisiliuobęs skambindavo savo „būsimosioms“...). Jei tau ir pasiseks ją surasti, neišvengiamai ją įtikinėsi, kad pasikeitei, maldausi ją sugrįžti. Tačiau nežinosi, ar tuo metu jos naujasis vaikinas šalia jos nesiklauso tavo vapėjimo, vos sulaikydamas juoką… Na, o jei ir nesiklauso, jos liūdesys greitai pavirs į gailestį tau, ir tada jau jai iškils klausimas, o ką tokio ji rado tokiame apgailėtiname verksnyje?

Džentelmenas niekada atvirai nekerštauja savo buvusiajai ir nepila ant jos purvo. Nes, kaip jau minėta, geriausias kerštas yra gyventi gerai, taigi neeikvok energijos, galvodamas, kaip nuleisti buvusios žmonos ar sugyventinės automobilio padangas. Nors tikrai žmogiška manyti, kad ją įskaudinti būtų geriausias būdas išlieti savo įtūžį, tačiau tai yra pernelyg pasalūniška, žema, žiauru, nevyriška ir, galų gale, nedžentelmeniška. Be to, atvirai keršydamas elgsies kaip kvailys ar menkysta. Mes juk nes puikiai suvokiame, kad moterys yra silpnesnės už mus. Na, skleisti nepadorius gandus apie ją gal ir geriau, tačiau nepamiršk, kad jie gali atsisukti prieš tave patį. Jei kitiems teigsi, kad tavo buvusi žmona buvo frigidiška ar „buka kaip bato aulas“, tada pats ir būsi ne ką pranašesnis, jei draugavai, piršaisi, tuokeisi ir gyvenai su tokia…

Nekreipk dėmesio į jos naująjį vyrą. Tavo buvusios žmonos, įsikabinusios į naujo šaunaus vyruko parankę vaizdas, be abejo, varys tave iš proto, tačiau privalai įveikti norą kelti pavydo sceną. Net jeigu ir „išleisi garą“ smogdamas jam į pažiaunę, tu tik pralaimėsi. Jei tu jį primuši, ji apšauks tave banditu ir meiliai slaugys savo mylimąjį. Be to, naujasis jos vyrukas gali pasirodyti besąs karatė meistras ir sumušti tave, o tokiu atveju visi aplinkui galvos, kad tu esi menkysta. Ir venk žodinių dvikovų. Ką tu apie jį išvis žinai? Be banalių vaikiškų epitetų, tokių, kaip „gaidys“ ar „žąsinas“, ne kažin ką galėtum apie jį ir pasakyti. O jis apie tave gali žinoti viską (padėkok savo buvusiajai) – ir kad girtas šlapinies į lovą, ir kitų faktų, įrodančių, koks iš tiesų esi nevykėlis.

Nesistenk būti šleikščiai romantiškas. Tiesiog pripažink sau – turėjai galimybę, ir ją praradai. Todėl netikėti ir savalaikiai tavo elgesio pokyčiai nieko nepakeis. Gėlių siuntimas ar graudūs eilėraščiai nesuminkštins jos širdies, tik suteiks jai pretekstą iš tavęs pasišaipyti ar tavęs gailėtis (be to, ji dar gali ir įsimylėti tą vaikiną, kuris nuo tavęs jai atneš gėles...).

Neviešink savo sielvarto. Tai labai asmeninis jausmas, ir neįkyrėk kitiems žmonėms, pasakojimais apie savo problemas. Ar nori suteikti lietuviams progą už nugaros pasišaipyti iš tavęs?

Jokiu būdu neapsileisk. Išsiskyrus neišvengiamai pajusi, kad ne itin turi ką veikti ir jausies vienišas. Nemalšink liūdesio riebiu maistu, leisdamas valandų valandas prie televizoriaus. Nesiliauk valęs dantų, kad ir koks paniuręs būtum. Netrukus maistas pavirs į riebalų „rankenas“ ant tavo juosmens, veidą išmuš spuogai, balsas pradės gergžti kaip kokio valkatos, drabužiai bus netvarkingi. Vietoje to, pradėk atsinaujinimo kampaniją. Mesk rūkyti, pradėk vaikščioti į sporto klubą, o tuos pinigus, kuriuos būtum išleidęs jos reikmėms, investuok į naujas drapanas. Ir kai skausmas nurims, o liūdesys išnyks, tu jau būsi pasiruošęs susirasti naują, be to, dar puikesnę moterį.

Kad ir kaip tragiškai jautiesi, turi suvokti, kad, kaip jau buvo minėta, išsiskyrimas turi ir savo šviesiąją pusę. Dabar tu esi pasiruošęs laisvei ir naujiems žygiams. gali mėgautis gyvenimu.

Ir pamatysi, kiekviena nauja mergina atvers tau naują pasaulį, ir nustebsi, kaip naujos gyvenimo partnerės padeda užmiršti skausmo sukeltą agoniją. Tačiau būk atsargus – su niekuo nekalbėk apie ją. Tavo naujosios merginos nori romantiško vakaro ir įdomesnių pokalbio temų, nei valandas trunkančio svarstymo „ką aš dariau ne taip?“ Be to, jeigu praneši savo naujosioms moterims faktą, kad kažkas tave tik ką pametė, jos manys, kad esi nevykėlis arba su tavimi „kažkas ne taip“. Tačiau bus dar blogiau, jeigu šauksies savo buvusiosios vardą mylėdamasis arba burbėsi jį miegodamas…