KAS SUAUGUSIŲJŲ PASAULYJE YRA SVARBU?

Iš pradžių paklausk savęs – kas ateityje laukia tavęs kaip suaugusiojo? Pasitelkime šiek tiek statistikos ir pabandykime į tai atsakyti kartu.

Tarkime, prieš mane stovi tūkstantis tavo bendraamžių, sakysime, aštuoniolikamečių. Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, trys iš jų nusižudys. Gaila, žinoma, bet mums rūpi gyvieji. Šešiasdešimt du prasigers arba taps narkomanais ir greičiausiai mirs jauni (bet nebūtinai jie bus patys „geriausi“). Savaime suprantama, apmaudu. Dar trisdešimt trys žus autoavarijose ar per kitokius kataklizmus, ką gi, toks jau tas likimas, betgi reikia laikytis Kelių eismo taisyklių ir nebristi į ežerą neblaiviam. Trys šimtai iš jūsų tenkinsis profesiniu išsilavinimu ir netrukus pradės dirbti svarbius, bet paprastus darbus – kas degalinėje operatoriumi, kas parduotuvėje kroviku, kas „Keleivių kontrolės“ žaliūku, kas policininku ir t. t. Apie šeši šimtai jūsų vis dėlto sieks aukštojo mokslo, kur nors įstos, už jūsų mokslus tėveliai ir mokesčių mokėtojai suplos nemažai gražaus pinigo, tačiau dauguma jūsų iki galo taip ir nesuvoks, kam to reikėjo. Daugelis emigruos, kiti įsitrins į šiltas vieteles, – kas Ūkio ministerijoje vyriausiuoju specialistu, kas savivaldybėje biurokratu (tik atmink, dar nė vienas pasaulio poetas nėra skyręs savo talento biurokratams išaukštinti), kas logistikos kompanijoje vadybininku. Trys šimtai sukurs savo šeimas, iš kurių šimtas penkiasdešimt subyrės nesulaukusios nė antrųjų metinių.

Banali schema su nežymiais pakitimais. Tačiau kas joje yra svarbu?

Tie likę du. Šiam pasauliui svarbiausi yra tie likę du. Tik du iš jūsų tūkstančio sukurs dėmesio vertą verslą, tik du iš jūsų tūkstančio parašys naujus „Metus“, tik du iš jūsų tūkstančio padarys reikšmingą politinę karjerą ar padarys atradimą, pakeisiantį pasaulio gerovę.

Mažokai? Patikėk, ir man skauda širdį dėl to. Aš norėčiau, kad jūsų būtų bent jau keturi. Bent jau trys.

Paradoksalu, bet ir tu dviejų laukia nemažai sunkumų. Jų laukia kur kas didesnis aplinkinių pavydas ir bjauresnė pagieža, tiesa, ji ir pasiliks už prabangių namų vartelių. Jų laukia sunki kova su aplinkos inercija, sustabarėjusia mąstysena ir prietarais, tačiau jų pergalės rezultatai bus išties pavydėtini.

Jiems dviem atiteks visi pasaulio malonumai ir įtaka. Gražiausios moterys ir prabangiausi automobiliai. Egzotiškiausi valgiai ir kelionė Žemės orbita.

Nes jie bus tik tie du, kurie supras tikrąją išsilavinimo ir pažinimo vertę. Nes jiedu pripažins šypsenos galią ir gražios aprangos kodus. Nes tik jiedu besąlygiškai priims tas taisykles, kurias mes brukame jums visiems geruoju ir piktuoju. Nes tik jiedu suvoks, kad šiame pasaulyje nebūtina būti eretiku, kad taptum geru reformatoriumi.

Pažiūrėk į mus: kadaise mes irgi visi buvome vaikai, o kuo tapome šiandien? Tie, apie kuriuos tu skaitai ir galvoji kiekvieną dieną – popiežiais ir prezidentais, ministrais ir generolais, milijonieriais ir įžymybėmis. Kodėl? Nes gyvenome pagal taisykles. Kodėl kiti mūsų bendraamžiai tokiais neišaugo, o kai kurie jų net virto benamiais ir alkoholikais? Juk kai žiūrime į savo vaikystės nuotraukas, štai jie, šalia mūsų – visiškai vienodi, turintys tas pačias starto pozicijas... Nes jie nežaidė pagal taisykles. Ir tai, kad jie netapo tokiais kaip mes – ne atsitiktinumas. Jie nesiveržė į tą erdvę, kurioje viešpatauja stipri dvasia, kur sirenų giesmėmis šlovinami beribiai žmogaus gebėjimai. Jie liko ten, kur žmonės tiki tik atsitiktinumu. Nes, kaip pabrėžė tau iš mokyklos pažįstamas filosofas Friedrichas Nietzsche: „Atsitiktinumu netiki tik nugalėtojai“.

Visi pralaimėjusieji šiame pasaulyje turėjo vieną bendrą bėdą – jie netikėjo gyvenimo logika. O juk būtent tai yra galingiausias dalykas šiame pasaulyje. Pasaulį verčia suktis ne meilė ir ne pinigai, oi ne! Pasaulį verčia suktis tik logika. Logika – tai pamatas, tai akmenys, kuriuos statant vieną ant kito galima atlaikyti bet kurį svorį ir galima pasiekti bet kokį aukštį.

Todėl visiškai logiškai mes, o ir tavo tėveliai, o ir tu pats tenori vieno – sėkmės šiame gyvenime. Niekas nelinki tau, kad ateityje tu pavirstum benamiu, alkoholiku, narkomanu ar savižudžiu. Mes viliamės tave matyti kaip išsilavinusį Lietuvos patriotą, sukūrusį gausią šeimą, galbūt pelningą verslą, gal gražų meno kūrinį. Mes visi norime, kad tau pasisektų. Patikėk, to nori visi aplink tave – pradedant efemeriška valstybe, kuriai reikia tavo uždirbamų pinigų bei iniciatyvos, reikia aplinkai, kuri tikisi tavo sukurtų darbo vietų (ir nebūtina tam turėti nuosavą verslą, darbo vietas gali sukurti vien gyvendamas aktyvų gyvenimą), tėvams, kurie trokšta patvirtinimo, kad jie išleido į gyvenimą gerą ir smarkų žmogų, o ne tokį, kuris ateis iš jų atimti pensijos eiliniam pigaus vyno buteliui įsigyti ar, neduokdie, dar ir užkapos kirviu. Tavo sėkmės reikės tavo žmonai ir tavo paties vaikams – tam tu ir atėjai į šitą pasaulį.

Tačiau kas yra ta sėkmė? Įvairiems žmonėms ji reiškia skirtingus dalykus. Vienam sėkmė reiškia politinę karjerą, kitam – pasiekimą sporte. Vienam sėkmė reiškia pergulėti su bent viena moterimi, kitam – laimingą loterijos bilietą. Trečiam – mokslo atradimą, ketvirtam – gražų automobilį.

Sėkmė yra įvairialypė, negana to, jos suvokimas kinta su amžiumi, kaip kito per amžius ir moralės normos tą sėkmę apibrėžiančios. Tai, kas svarbu būnant dvidešimties, nebūtinai bus svarbu sulaukus keturiasdešimties... Tai plati tema, bet pradžiai tau užteks žinoti, kad tai kintama. Pavyzdžiui, kol tau dvidešimt metų, merginoms gali imponuoti tavo išvaizda, kai sulauksi trisdešimties, jas domins sutiktojo asmenybė ir karjeros perspektyvos. Bet kai sulauksi keturiasdešimties, dauguma moterų iš tavęs reikalaus tik storos piniginės arba aukšto socialinio statuso.

Ir vis dėlto sėkmę galima nusakyti viena bendra kategorija. Tikra sėkme suaugusiųjų gyvenime laikoma įtaka. Tai buvimas svarbiam. Tai būsena, apimanti suvokus, kad gali pakeisti kitų žmonių likimus. Tai saldus jausmas, kai tavęs klauso, tave girdi, ir į tavo nuomonę atsižvelgia. Patikėk, to trokšta kiekvienas, bet toli gražu ne kiekvienas pasiekia. Įsivaizduok, tu gyveni gražiausiame pasaulio name, turi nuostabiausią pasaulyje automobilį, milijardą banke, o įspūdžiui sustiprinti – esi pats gražiausias, protingiausias ir sveikiausias. Iš pirmo žvilgsnio – tai viskas. Tai lubos. Tai dangus. Nirvana. Ekstazė. Tačiau žinok, tikrovėje visa tai nieko neverta, jei tame name tavęs niekas nepasitiks, jei niekas su tavimi nevažiuos tuo automobiliu, jei niekas nepasižavės tavo išmintimi, tavo uždarbiais ir jei niekas tavęs nepasiilgs. Šiame gyvenime niekam nėra nei kainos, nei vertės, nei džiaugsmo, jei šalia nėra kažko artimo. Visi pasaulio milijonieriai, kad ir kokie mizantropai būtų, visada nori, kad jais būtų žavimasi, apie jų savybes būtų kalbama, jie būtų cituojami.

Beje, o gal tu vis dar tebenori maištauti? Nori kovoti prieš mus ir šitokią pasaulio tvarką?

Ir, beje, suprantama, kad šiame gyvenimo tarpsnyje tau vis tiek dar norisi būti tuo, ką mes vadiname „momento didvyriu“, iškrečiančiu ką nors beprasmiškai kvailo. Norisi patiltėje išpiešti itin prasmingai atrodantį lytinio organo grafitį? Spygaujančių merginų akivaizdoje nulaužti svetimo automobilio veidrodėlį? Suburti repo grupę ir savo poezijoje atmiešti lietuviškus žodžius rusiškais keiksmažodžiais?

O gal tu net slapta pavydi savo bendraamžiams, svaidantiems akmenis ir butelius su Molotovo kokteiliais į policininkus Graikijos ar Kanados miestų gatvėse, ką probėgšmais matei televizoriuje? Gal tu net jauti tą keistą virpulį krūtinėje ir nori būti kartu su jais – kovoti „prieš supuvusią sistemą“, prieš posėdžiaujančius didžiųjų pasaulio valstybių vadovus ir tą vieną procentą pasaulio grobuonių, kuriems priklauso 90 procentų visų pasaulio turtų?

Bet neužmiršk, kad tie policininkai su skydais ir guminiais bananais rankose, vaikantys siautėjančius jaunuolius, visada jaučia dar didesnį virpulį krūtinėje. Tačiau kiek kitokį - nugalėtojo virpulį. Tokį jaučia žmogus, kurio rankose ginklai, o už jo stovi visa valstybės ir įstatymų galybė. Net jeigu tie maištininkai ir pasiekia trumpalaikę pergalę, kaip tai įvyko prie mūsų Seimo vieną žiemą, įvertink blaiviai, koks buvo visa ko galutinis rezultatas. Išdaužyti langai įstiklinami tų pačių maištautojų lėšomis, o į teisiamųjų suolą vėlgi patenka tie patys maištininkai, ir niekada – tie, kurie juos tramdo, kurie savo ruožtu gauna premijas, medalius ir pagyrimus.

Nes visuomeninės tvarkos gynėjai visada nusipelno būti pagerbtais.

Nes maištininkai visada nusipelno būti sumaitoti.

Nes mes gyvename didžioje visuomenėje.

Būtent valstybės jėga yra viskas, ko reikia padoriai visuomenei. Kaip netruksi ir pats suvokti, tos jėgos reikia ne kažkam pasiekti, o išsaugoti esamą padėtį. Dauguma žmonių daro vieną klaidą: jie mano, kad valdžios paskirtis – pagerinti žmonių gyvenimą. Deja, ne visai taip. Kova tarp Gėrio ir Blogio – bažnyčios, o ne politinės valdžios prerogatyva. Valdžia ir jos galia nėra skirtos spręsti konflikto tarp Gėrio ir Blogio. Valdžia yra skirta spręsti Chaoso ir Tvarkos konfliktą. Valdžia neprivalo spręsti moralinių klausimų. Valdžia turi užtikrinti stabilumą, sustabdyti anarchiją ir dezintegraciją. Valdžia turi garantuoti, kad rytojus išauštų toks pat puikus, kaip ir šiandien. Juk slapta puikiai suvokiame, kad dauguma mūsų įstatymų – visiški niekai, tačiau mielai jų laikomės ir verčiame jų laikytis kitus. Nes daugelis žmonių yra pernelyg silpni be įstatymų palaikyti tvarką ir jos paisyti. Ir jei tie mūsų įstatymai yra tokie žiaurūs, kad gali sukurti kankinius, tai, patikėk, mes visada atrasime jėgų ir sukurti tų kankinių vaikytojus.

Todėl ir tau, mano jaunasis drauge, šiame gyvenime svarbiausia – atsidurti nugalėtojų pusėje (galų gale, ką mokė dar antikos laikų išminčiai, – jei negali nugalėtojų sutriuškinti, prisijunk prie jų). Nes tik nugalėtojams po šia saule jauku, šviesu ir šilta. Nes tik nugalėtojai arba jų pakalikai visais laikais rašė istoriją. Tai irgi svarbu, nes istorija mus moko, kad tik nugalėtojai gali papasakoti ką nors vertingo. Ir pati liūdniausia bet kurio žmogaus lemtis – atsidurti pralaimėtojų pusėje... Neužmiršk šito, mano jaunasis drauge, niekada.

Nes kad ir koks smagus ar romantiškas atrodytų revoliucionierių ir žavingų nusikaltėlių gyvenimas kine, filmų kūrėjai niekada nemini to, kas iš tikrųjų apkartina visų niekdarių gyvenimą – tai neišvengiamo teisingumo ir atpildo nuojauta. Ir bet ką iškrėtęs prieš mūsų gyvenimo normas – pakėlęs ranką prieš silpnesnį, svaidęs cigarečių nuorūkas, kur papuola, ar pasisavinęs kažkieno užmirštą piniginę, tu visą savo likusį gyvenimą, kiekvieną jo akimirką miglotai nujausi: mes visada sėliname šalimais, dažniausiai tamsoje. Mes visada esame šalia kiekvieno, galinčio tapti mūsų priešu, ir visada esame pasiruošę kirsti. Kad ir ką tu mums beiškrėstum, mano jaunasis drauge, mes tave rasime, kaip visada rasdavome visus eretikus, kitaminčius, nusikaltėlius ir teroristus. Savo priešams mes niekada neleidžiame atsipalaiduoti ir nuolat primename, kad šis pasaulis yra sukurtas mums, o ne jiems. Kaip buvo sakoma viename sename kino filme, svarbu galutinis rezultatas, o štai tas galutinis rezultatas ne tavo naudai. Todėl negaišk laiko, regzdamas pasipriešinimo mums planus ar eilinę lėkštą piktadarystę. Mes – ne tavo priešai (kad ir kaip būtų keista, bet tik galingųjų valstybių vadovai šiame pasaulyje vieninteliai aiškiai žino, kas yra tikrieji priešai). Ir patikėk, suaugusiųjų pasaulyje kur kas labiau apsimoka investuoti laiką ne į nusikaltimo planavimą, bet į savišvietą ir pasaulio pažinimą.

Be to, pagalvok pats, net jei ir nestosi prieš sistemą su ginklu rankoje, kaipgi tu, bičiuli, galėtum su mumis kovoti? Piktu įrašu savo feisbuko paskyroje? Dar vienu nesusiformavusiu balseliu erzeliuojančioje nepatenkintųjų kakofonijoje? Nors tau ir atrodo, kad išties žinai, kaip turi būti surėdytas šitas pasaulis, kokie turi būti žmonių tarpusavio santykiai, ir ką reikia daryti, kad visi mes būtumėme laimingi. Prisimink save, sėdintį ant suoliuko su draugais ir diskutuojantį ekonominėmis temomis arba apie tai, koks neteisingas šis kapitalizmas, ir koks pasaulis iš tikrųjų turėtų būti. Argi dabar tai neatrodo tuščias laiko gaišimas? Prisimink save sunkiojo metalo arba repo koncerte, su visais šaukiantį ką nors nešvankaus ir ką nors nepagarbaus policijos, sistemos ar „senių“ atžvilgiu. Argi dabar tai neatrodo beprasmybė? Prisimink save, rašantį anoniminį, todėl ir paniekinantį komentarą niekieno nelankomame tinklapyje „senių“ mokytojų ar esančių valdžioje atžvilgiu. Argi dabar tai neatrodo kvailystė?

Patikėk, visi tie tavo išsišokimai mus jaudina ne ką daugiau nei Sibiro meškas euro įvedimas Latvijoje. Mes tai žinome nuo pat seniausių laikų – silpnieji (tu, o ne mes) smerkia, bet reformuoja tik galingieji (mes, o ne tu). Mes, žinoma, suprantame, koks tai yra saldus jausmas – piktintis ir kritikuoti, bent taip kompensuojantis tavo jaunatvišką bejėgiškumo suvokimą bei padrikas mintis apie pasaulyje vyraujančią neteisybę ir Blogio pergalę prieš visus gerus žmones arba gal tiesiog sveiką protą... Ir suprantame, kaip protesto ženklan saldu būtų išsimušti tatuiruotę ant žasto, kaip smagu būtų keliauti per pasaulį su gitara ant nugaros, kaip smagu būtų pažinti mūsų Žemę iš arti, kaip smagu būtų bendrauti su kitomis tautomis ir rasėmis, kaip smagu būtų niekinti materialiąsias šio pasaulio vertybes... Kaip smagu būtų rūkyti narkotikus ir taip susilieti su gamta, kaip smagu būtų klausytis delfinų dainų ir mušti evenkų būgnelį... Kaip būtų smagu vilkėti margaspalvį meksikietišką pončą ir segėti po dvylika auskarų kiekvienoje ausyje...

Bet tempus fugit (laikas bėga), kaip sakoma. Ir, deja, dabar tu tampi vienas iš mūsų, t. y. senstančių kiekvieną mielą šio gyvenimo akimirką. Ir kuo ilgiau nenorėsi atsikratyti tų aukščiau išvardintų ydų, tuo labiau sensi ir taip automatiškai atrodysi kvailesnis ir juokingesnis su visais savo auskarais, būgneliais ar tatuiruotėmis. Ir jei turi bent kiek smegenų, netruksi suvokti, kad tavo vaikiškas maištas prieš „senių“ valdžią ar ydingą, tavo manymu, vartotojišką pasaulio sistemą yra jau kažin kada pralaimėtas. Tiesą sakant, jis niekada ir neturėjo šansų laimėti. Jis buvo pasmerktas nuo pat pradžių.

Nes mūsų, suaugusiųjų, pusėje buvo, yra ir bus ne tik kariuomenė, atominė bomba ar elektros jungiklis. Mūsų, suaugusiųjų, pusėje visada buvo, yra ir bus ne tik politinė ar finansinė pasaulio valdžia. Kur kas svarbiau tai, kad mūsų pusėje visada buvo, yra ir bus dorovinės normos, t. y. moralinė bei etinė pasaulio valdžia. O to nenugalėsi jokiais šūkčiojimais repo koncerte, jokiais piešiniais ant sienų, tatuiruotėmis ant kūno ar svastika, negrabiai išpiešta ant sąsiuvinio viršelio. Mūsų pusėje visada yra racionalus protas ir išmintis, ideologijos ir ekonominio gyvenimo dėsniai, apie kuriuos tu, patikėk manimi, lig šiol neturėjai nė menkiausio supratimo. Ir mūsų pusėje yra svarbiausias dalykas šiame gyvenime – tikėjimas. Ir nuo pat antikos laikų mes jau žinome, jog kiekvienas žmogus iš prigimties yra dogmatikas, nes tol tiki galįs surasti tiesą, kol patiria, kokios tuščios yra jo pastangos. Nes tiesa ir yra tikėjimas.

Tokia, deja, istorijos valia.

Nes Deus lo volt (To nori Dievas), kaip kadaise sakydavo kryžiuočiai.

Ir patikėk, mes nesame budeliai, o ir sadistų tarp mūsų yra labai nedaug. Nes kiekvienas inkvizitorius visada žinojo, jog didžiausias malonumas – ne kankinimuose, didžiausias malonumas – tiesos paieškose. Ir įstatymas suaugusiųjų pasaulyje yra skydas, o ne kardas. Nes nuo seniausių laikų mes žinome: erezijos sunaikinimas nereiškia visų eretikų išžudymo. Mes, suaugusieji, visų pirma esame dvasinės valdžios atstovai. Mūsų vienintelė misija gyvenime yra rūpintis tavo išganymu, nes visos fizinės ar dvasinės vaikystės kančios yra niekai, palyginus su tuo, kas laukia bet kurio nusidėjėlio suaugusiųjų pasaulyje, kokie baisumai – kalėjimas, vienatvė, skurdas, nuolatinis fizinis skausmas ir visuotinė panieka – jo tyko, jei jis neatsisakys savo kvailų ir alogiškų nuodėmių.

Tu manai, kad mes – sukriošusios senienos, bet mes vis tiek keliamės anksčiau už tave ir ruošiame tau pusryčius. Mes, suaugusieji, tau suteikėme galimybę gyventi ir augti, mokytis ir tobulėti, pažinti pasaulį ar moters kūną. Mūsų protėviai kadaise padėjo galvas ir sudėjo dideles aukas, kad tu galėtum išdykauti, negalvodamas apie tai, kur yra artimiausia slėptuvė nuo bombų, kurias mėto tikri, o ne kompiuteriniai lėktuvai. Nematoma ir stebuklinga, išties galinga ranka tau išgrįsdavo visus kelius, uždegdavo mokyklos klasėse ir gatvėse šviesą, nuvalydavo sniegą nuo šaligatvių, saugodavo tavo ramų miegą, atsiųsdavo gaisrininkus, policininkus ir greitąją pagalbą bėdai ištikus, galų gale, padėdavo dovanų po Kalėdų eglute. Laikui bėgant tau paaiškėjo, kad jokio Kalėdų Senelio nėra, bet ta stebuklinga ranka globojo tave iki pat šiandien. Ką gi, pagaliau ir tu suvoksi, kad ta ranka – tai mes, visi suaugusieji. Taigi nuo šiol – ir tu.

Taigi, duokš ranką, mano jaunasis drauge, ir kilkime aukštyn virš debesų – Saulė ir beribė mėlyna plynė laukia tavęs. O suaugusiųjų gyvenimas – tai pats geriausias dalykas, kokį tik sugebėjo mums padovanoti Dievas.

Toliau