KOKIO VYRO IEŠKO MOTERYS?

Klausimas iš pirmo žvilgsnio lyg ir banalus, tačiau į jį atsakymo ieškoma jau nuo antikos laikų. Refleksų lygmenyje lyg ir viskas aišku – patelei reikia patino ir globėjo, mylinčio ir aprūpinančio. Tačiau tai vis dėlto nepaaiškina, kodėl suaugusiųjų pasaulyje tiek daug šiuolaikinių moterų negali rasti sau tinkamo vyro, nors galinčių jas mylėti bei aprūpinti aplink bėgioja daug.

Septynios iš dešimties vienišų moterų į užduotą klausimą, „koks vyras būtų jums tinkamas?“ it susitarusios mini, kad joms reikia „vyriško vyro“, vadinasi: protingo (suprask, išsilavinusio, nors tai ne vienas ir tas pats), turtingo (t. y. finansiškai apsirūpinusio tiek, kad jau galėtų pasirūpinti ir kitais žmonėmis), užimančio aukštą socialinę padėtį (taigi, „su padėtimi“ ir turinčio aiškiai apibrėžtą svarbą šioje visuomenėje arba bent jau savo aplinkoje), gražaus (pageidautina, jaunatviškai gražaus), turinčio nuosavą gyvenamąjį būstą (butą, namą), na ir, kad dar „vaikus mylėtų“ (kaip tyčia, net ne savo), o taip pat būtų „geras draugas“, sąmojingas, energingas, turėtų gerą skonį, charakterį ir būtų „iš geros šeimos“.

Ir visa tai išvardindamos visos kaip viena priduria: „Man bet kokio nereikia“.

Dešimt iš dešimties moterų taip pat suvokia, kad „Lietuvoje tokių nėra“.

Bet kuris filosofas ar verslo magnatas tau, mano jaunasis drauge, nedvejodamas patvirtins, kad išankstinių nuostatų kūrimas ar stereotipų laikymasis – didžiausios kliūtys, trukdančios augti ir tobulėti ( kam čia stengtis, juk Lietuvoje vis tiek tokių nėra). Tai ne tik trumpalaikiai emocijų pliūpsniai, nelankstumo ir nepasitikėjimo savimi įrodymas, tai ir išankstinis pasiteisinimas aplinkai dėl savo nesėkmių (neištekėjau, nes kur tą normalų vyrą Lietuvoje rasti?).

Bet tvirtinimas, kad Lietuvoje normalių vyrų nėra, dar neįrodo, kad tokių nėra iš tikrųjų. Praktika rodo ką kita – jų yra, ir jų yra daug. Bėda ta, kad ieškodamos ar reikalaudamos tokio vyro su aiškiai apibrėžtais privalumais, moterys įrodo savo pačių silpnumą, kuris labiausiai ir trukdo tokio vyro ieškoti.

Pagalvok pats: argi pasakymas „man bet kokio nereikia“ iš tiesų nekelia pagundos atsakyti – „o kam reikia tavęs pačios?“ Tiesą sakant, kas tos vienišos moterys yra šiandien? Jei neištekėjai, ir pasaulis dar nepamatė, kad tu esi nuostabiausia, tai kieno tai vis dėlto problema – jos ar viso likusio pasaulio? Kaip sakoma, jei tu graži, protinga, įdomi ir vis dar neturi vaikino, gal jau laikas liautis tikėjus, kad išties esi graži, protinga ir įdomi? (Žinoma, reta suvokia, kad problema yra tik jos, niekieno kito). Jei ji jau spėjo išsiskirti, o gal net ir ne kartą, tai kas dėl to kaltas: visas pasaulis ar ji pati? Žinoma, tik ji. Argi gausus skyrybų skaičius neįrodo, kad moteris nebuvo pakankamai protinga ir įžvalgi, jog numatytų ateitį ir nedarytų sprendimų spontaniškai, vien remdamasi emocijomis (tai visada veda tik į nesėkmę ir pražūtį). Taigi nejaugi tos moterys pačios iš tiesų nėra „bet kokios“?

Pabandyk, mano jaunasis drauge, iš šono įvertinti moters keliamus reikalavimus vyrui ir pagalvok, kaip jos pačios atrodo vyrui, kuriam ir kelia tuos reikalavimus. Jei ji reikalauja „turtingo“, matyt, yra varguolė, savo geriausias gyvenimo dienas leidžianti skurde ir nepritekliuje, ir argi tai ne „barakudos“ požiūris? Jei reikalauja „turtingo“ tik todėl, kad pati yra turtinga ir ieško vyro, atitinkančio jos finansinę bei socialinę padėtį, argi nepasmerkia savęs regresui? Juk niekas nežino, kas mūsų laukia rytoj – ūmus nuskurdimas ar laimingas loterijos bilietas. Atmink: dar nė viena moteris pasaulyje nėra užkariavusi vyro širdies savo turtu. Kūną – taip, nuolankumą – taip, bet širdies – niekada (o argi ne širdies joms labiausiai ir reikia?). Jei ieško „gražaus“, argi tai nereiškia, kad pati yra negraži arba bent jau ne tokia graži, kokia jai norėtųsi būti? Šiame pasaulyje moterys šviečia savo grožiu, ir jo niekas neturėtų nustelbti, ypač vyras šalia. Jei ji nori savo gražiu vyru pasipuikuoti prieš drauges, artimuosius ir aplinką, tai argi tai ne tuštybė? Juk dar nežinia, galės jo grožiu puikuotis tada, kai vyras pasens? Ir ar galės tas vyras tada tikėtis jos ištikimybės?

Pasikalbėk savo seneliais, – apie tai, kokį prasmingą gyvenimą jie gyveno, kai buvo vargšai studentai. Kai pokario ar okupacijos metais kūrė savo bendrą gyvenimą. Tikiu, kad jie šiandien turi begalę malonių prisiminimų apie tai, kaip puošėsi vos keliais kukliais drabužiais, turėjo vos vieną puodą ir miegojo sudedamoje lovelėje. Kartu. Nes svarbiausia jiems buvo būti kartu. Ir tada jie galvojo apie tai, kaip kurti savo ateitį kartu. Šiandien dauguma moterų galvoja apie svetimą turtą, svetimą grožį, svetimą šlovę ir svetimas privilegijas. Natūralu, kaip sakė Karlas Marxas, kiekvieno žmogaus noras pagerinti savo buitį suprantamas. Bet tada tegu nemeta jos pasauliui nepagrįstų kaltinimų, kad „Lietuvoje tinkamų vyrų nėra“. Tiesiog tokių, kaip jos pačios, atsirado per daug. Jos retai atvirai ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad dažnai joms rūpi vyrą apgauti. Pavergti. Sumedžioti. Suvilioti.

Ir labai mažai moterų kalba apie tai, kas įprasmina tikro vyro gyvenimą, – nekalba apie gynėją, mokytoją, kūrėją. Apie sąjungininką. Beveik neužsimena apie tai, kas suteikia vyro ir moters sąjungai didingumo. Kai viena pusė papildo antrąją... Vyriška jėga ir moteriškas švelnumas, vyriška agresija ir moteriškas pragmatizmas, vyriška ambicija ir moteriškas rūpestis – štai kas visais laikais lėmė šeimos sėkmę.

Beje, ar niekada nepagalvojai, iš kur kilo būtent ta frazė „rasti antrąją pusę“? Jau antikos graikai, pradedant Empedokliu ir baigiant neoplatonistais manė, kad kadaise žmonės buvo dvilytės rutulio formos būtybės, kurios atsiskyrė ir nuo tol tapo pasmerktos ieškoti viena kitos. Visai įmanoma.

Kadaise vyrai turėjo pačią didžiausią dovaną, kurią tik galėjo įteikti savo mylimai moteriai – laukimo džiaugsmą. Laukti jo, grįžtančio iš karo, iš žygio į Šiaurės ašigalį, iš tremties. Laukdamos moterys tapdavo tauresnės, apie jos jausmus poetai eiliavo balades, tautos kūrė dainas. Žinoma, laukimas – sunki būsena, bet ji turėjo ir savo privalumų. Kadaise moterys žinojo, ką veikia jų vyrai. Jie gynė tėvynę, kentėjo dėl jos, puošė pasaulį, tiesė kelius ateities kartoms, atrasdavo naujas žemes. Kadaise visų žmonių gyvenimas buvo prasmingas, kad ir kokią kainą tekdavo už tai mokėti.

Tačiau dabar mes gyvename taikiame pasaulyje, kokį ir siekėme pastatyti. Moterys norėjo, kad vyrai būti geri, tokiais mes ir tapome. Jos norėjo, kad vyrai būtų namuose – čia mes ir esame – fotelyje, su pakeliu traškučių rankose, žiūrime krepšinį. Jos norėjo, kad savo energiją nukreiptumėme į jas – tai mes ir slepiamės už jų. Jos norėjo mus pamokyti – ką gi, štai mes, nuolankūs ir gležni.

Tačiau karas įrašytas mūsų genuose ir jis niekada nesibaigė. Tik dabar mes kariaujame kitur – stadionuose ir baruose, medžioklėje ir žvejyboje, kazino ir pornografinėse svetainėse. Šiandien bet kuris vyras kariauja su vis žiaurėjančiu visuomenės požiūriu – jis turi nuolat įrodinėti, kad yra lytiškai pajėgus, nesenstantis, gebantis daryti karjerą, mėgstantis švaistyti pinigus, prisižiūrintis, mokantis prajuokinti ir turintis galimybę ilsėtis užsienyje ar dalyvauti svarbiausiuose šalies įvykiuose. Ir kas yra didžiausias mūsų kovos vertintojas? Žinoma, moterys. Su savo „man bet kokio nereikia“ mantra – o po sąvoka „bet koks“ neabejotinai slypi tokios lėkštos ir labai jau trumpalaikių aplinkybių sąlygotos banalybės, kaip „negražus“, „neturtingas“, „neištikimas“, „kvailas“, „šykštus“, „bjaurus“ ir t. t.

O kadaise iš jaunikių ir nebuvo tikimasi grožio, turto ar išsilavinimo. Prieš kelis šimtus metų gražuoliai kavalieriai atrodė taip, kad net nejauku šiandien į jų atvaizdus žiūrėti. Dabartiniai Lietuvos milijonieriai visi iki vieno kadaise buvo neturtingi, bet ambicingi studentai, atvykę į didmiestį iš kaimo, būtent dėl to jie ir tapo milijonieriais. Nes tamsi šiandiena dar nereiškia, kad rytojus niekada neišauš. Kvailas dar niekada nereiškė neišmintingas (prisimink vien mokslininkus ar poetus, įvertintus tik po mirties). Ir kiekvienas šykštuolis žino, kad turtingas yra ne tas, kuris pinigus leidžia, o tas, kuris jų turi, ypač tada, kai jų išties prisireikia.

Ir vis dėlto, kas daro gerą vyrą geru vyru? Kaip bebūtų keista, tik ne jo fizinis grožis, sąskaita banke ar dievobaimingumas. Tiesiog jo branda ir kelias į ją.

Žinau, žinau. Visuomenė turi šimtus istorijų, kaip darnios poros ar šeimos iširdavo dėl to, kad vyras prasigėrė, prasilošė, apsivogė ar būdavo neištikimas. Bet neužmiršk – visų vyrų prioritetai ir interesai keičiasi lygiai taip pat, kaip ir moterų. Ir dažniausiai kazino, alkoholis, smurtas šeimoje, neištikimybė – tai nedviprasmiški atsakymai į rutiną ir moterų ribotumą bei nenorą tobulėti. Nes savo reikalavimais moterys iš tikrųjų net nekelia vyrų pasipiktinimo. Jos kelia tik nuobodulį. O nuobodulys visada buvo jausmų trūkumo išraiška. Reikalavimų ir sąlygų gausa žudo aistrą. Ir tie griežti principai, kuriuos moterys taiko, spręsdamos konfliktus su mumis – pykdamos, verkdamos, tylėdamos, daužydamos indus ar išeidamos pas savo mamą, – visada buvo ir yra didžiausia kliūtis tiems mūsų visų besikeičiantiems interesams suderinti. Sėkmingos šeimos laidas – tik šiek tiek pastangų ir racionalus protas. Naivu tikėtis, kad vyras niekada nesižvalgys į kitas, negeis svetimos moters ar neatsidarys pornografijos svetainių internete. Beprasmiška viltis, kad jis pinigus leis tik šeimos reikmėms ir neblevyzgos su savo draugeliais.

Vyrai niekada nebuvo ir nebus „bet kokie“. Atmink, mano jaunasis drauge, mes, vyrai, taip pat turime nuojautą ir intuiciją. Svarbu tai, kad mums irgi „bet kokių nereikia“. Ir mes taip pat žinome, kad „Lietuvoje gerų moterų nėra“. Bet mes bent jau suteikiame galimybę poros santykiams subręsti ir atlaikyti gyvenimo išbandymus. Nes tokia jau ta vyrų dalia – kariauti ir įrodinėti.

Toliau