AR SUNKU BŪTI DŽENTELMENU?

Akivaizdu, kad taip. Būtent todėl dauguma vyrų šiais laikais ir nebenori būti džentelmenai.

Galbūt dėl feminizmo iššūkių džentelmeno sąvokai. Galbūt dėl globalizacijos ir pasaulio liberalėjimo ar dėl to, kad padori išvaizda ir gražios manieros atrodo it būtų ištrauktos iš XIX amžiaus muziejaus. Sako, net Elisabeth Taylor išsiskyrė su savo antruoju vyru Michaelu Wildingu tik dėl to, kad tas buvo pernelyg didelis džentelmenas, o tai, anot jos, reiškė – pernelyg teisingas ir nuobodus. Barbara Streisand kadaise tvirtino, kad džentelmenu galima laikyti tą vyrą, kuris bučiuodamasis bent jau išsitraukia cigaretę iš burnos. Galbūt dėl technologijų ir interneto skvarbos, diskreditavusių mūsų privatumą ir saiko jausmą. O galbūt dėl to, kad pasaulis matė jau per daug tokių, kurie rengėsi kaip džentelmenai, vadino save džentelmenais, bet niekada tokie nebuvo?

O gal tiesiog todėl, kad džentelmenu niekada ir nebuvo lengva būti?

Visais laikais būti džentelmenu reiškė dažniau vadovautis žodžiu „negalima“, nei „galima“. Nes būti džentelmenu visais laikais reiškė tapti savo ego valdovu – o dabar kažkodėl nebėra taip paprasta. Visi mes norime, kad mūsų problemas spręstų kažkas kitas – prezidentė, Briuselis, Kalėdų Senelis, psichologai, ateiviai iš kitų planetų. Kadaise džentelmenai mokėjo savo problemas spręsti patys.

Prieš kelis šimtmečius atsiradus džentelmeno sampratai padoraus vyro elgsena buvo aiškiai apibrėžta socialinėmis ir etikos normomis. XVIII amžiuje egzistavo ir trylika džentelmeno vertybių, jas suformulavo JAV prezidentas George’as Washingtonas. Štai ko mokė žmogus, laikomas vienu iš amerikiečių nacijos tėvų:

· Blaivybė. Nepersivalgyk ir nepersigerk.

· Tylėjimas. Nesakyk to, kas gali užgauti kitus.

· Tvarkingumas. Viskas turi savo vietą.

· Ryžtas. Daryk tai, kas tau priklauso.

· Taupumas. Nešvaistyk veltui nei laiko, nei pinigų.

· Darbštumas. Daryk tai, kas naudinga visuomenei ir kitiems.

· Nuoširdumas. Galvok tai, ką sakai, sakyk tai, ką galvoji.

· Teisingumas. Daryk tai, kas neužgauna kitų.

· Santūrumas. Venk išsišokimų.

· Švara. Laikykis higienos reikalavimų.

· Ramybė ir rimtis. Venk konfliktų.

· Susilaikymas. Venk atsitiktinumų.

· Nuolankumas. Laikykis Sokrato pamokymų.

O XIX amžiaus Europoje galiojo trylika nerašytų džentelmeno dorybių:

· Tiesumas.

· Teisingumas.

· Dievobaimingumas ir tolerancija kitoms religijoms.

· Fizinis tvirtumas ir jėga.

· Drąsa.

· Pareigingumas.

· Kuklumas.

· Lojalumas.

· Nepaperkamumas

· Paklusnumas.

· Siekis tobulėti.

· Patikimumas.

· Punktualumas.

Nežinia, kiek tų dorybių mes dar išsaugojome, tačiau tikrai ne visas. Juoba kad šiandien sąvokos „dievobaimingumas“ ar „nepaperkamumas“ skamba kaip pasityčiojimas iš bene svarbiausių nūdienos vertybių – racionalumo ir pragmatiškumo.

Žinoma, pasaulis irgi keičiasi. Markas Twainas netgi gulėdamas kape staiga virto itin politiškai korektišku pasakoriumi. Visame pasaulyje teliko vos keliolika restoranų, į kuriuos neįleidžiami asmenys be kaklaraiščio ar avintys sportinius batelius. Žmonės pamėgo laisvę, o vulgarumas ir atsakomybės trūkumas staiga tapo intelektualumo bei vidinės emancipacijos požymiu.

Vis dėl to būti džentelmenu visada apsimoka. Nes būtent džentelmeniškumas ir tapo tobulas išskirtinis jaunuolio požymis šioje eklektiškoje tikrovėje. Būti džentelmenu nėra taip sunku, kaip dažnas įsivaizduoja. Nebūtina baugintis dorybėmis ar vertybėmis, sudėtingomis elgesio ar aprangos taisyklėmis; jų visų niekad neišmoksi, o ne visad jos ir reikalingos. Juoba kad įvairiose pasaulio šalyse etiketas bei padorumas yra traktuojamas skirtingai. Tačiau egzistuoja viena formulė, kaip padaryti tinkamą įspūdį visur, tereikia pasitelkti logiką ir tai, ką žmonės vadina sveika nuovoka. Štai tau situacija: atidarai moteriai duris, praleidi ją į priekį, tačiau už kelių žingsnių – antros durys... Tavo pasirinkimas – bėgti, aplenkti moterį ir dar kartą jai atidaryti antrąsias duris? Žinoma, kad ne. Nes sveika nuovoka įspėja, kad taip bėgiodamas atrodysi juokingai, o gal net tą pačią moterį dar ir pastumsi.

Tiesiog savaime suprantama, kad kartais mes atidarome moterims duris, kartais jos tai padaro pačios. Kartais mes joms padedame nusivilkti paltą, o kartais jos nusivelka pačios. Kartais į liftą jos žengia pirmos, kartais einame mes (šiaip jau į liftą džentelmenas visada turėtų eiti pirmas, nors ne visos damos tai žino). Tiesiog visais atvejais džentelmenas niekada nekelia sąmyšio ir nepuola taisyti to, ko, jo manymu, jam nepavyko padaryti. Mat tikroji džentelmeniško elgesio esmė – niekada nepriversti kitų žmonių pasijausti nepatogiai.

O tai jau daug.

Žinoma, „džentelmenas“ – sąvoka senovinė. Kadaise taip buvo vadinami kilmingi vyrai, turintys teisę nešioti ginklą (tai reiškė atsakomybę ir pasiryžimą apginti tuos, kuriems tos pagalbos labiausiai reikėjo). Tačiau tuo metu tik už vieną neteisingą šokio žingsnį buvo galima strimgalviais išlėkti iš aukštosios visuomenės (iš čia ir kilęs terminas faux pas – „neteisingas žingsnis“, reiškiantis grubų priimtų taisyklių pažeidimą). Tačiau tai dar nereiškia, kad džentelmenas visada kovoja su naujovėmis, progresu ir technologijomis. Atvirkščiai, visa tai yra sveikintina (o tokiems džentelmenams, kaip Džeimsas Bondas, netgi ir būtina). Tačiau jau nuo viduramžių tikras džentelmenas visada gebėdavo atskirti, kas tinka civilizuotam žmogui, o kas ne. Būti džentelmenu XXI amžiuje reiškia elgtis taip, tarsi „iPadas“ dar nėra išrastas, vadinasi, greta esantys žmonės yra kur kas svarbesni nei bet kuris elektroninis žaisliukas. Šiandieniam džentelmenui taip pat nebūtina stotis nuo krėslo kiekvieną kartą, kai dama ateina ar nueina, tačiau jam visada dera išklausyti, kai ji nori kažką pasakyti. Ir taip visur.

Todėl ir džentelmeno apranga – tik iliustracija tikrajai jo asmenybei. Juk apranga tarnauja mums, o ne mes jai. Pabandyk apsirengti remdamasis tokiu požiūriu, ir pamatysi, kaip iškart pasidarys lengviau. Įsikišk sulankstytą skepetaitę į krūtininę švarko kišenėlę ir pamatysi, kaip išsyk išsiskirsi iš minios savo galantiškumu. Žiemą vilkėk paltą, o ne trumpą striukę su kyšančiais iš po jos švarko kraštais. Bus tiesiog šilčiau, ir, žinoma, elegantiškiau. Nešiok marškinius, kurių rankogaliai susegami sąsagomis – iškart suteiksi savo išvaizdai iškilmingumo, niekas neatrodo taip gerai, kaip vyras, kuris akivaizdžiai skyrė daugiau dėmesio savo išvaizdai.

O kalbant apie santykius su moterimis, taip pat užtenka sveikos nuovokos. Būtent sveika nuovoka pagrįstas džentelmeno elgesys padaro moterį moteriška. Tam nereikia jokių ypatingų mokslų. Žinoma, niekas ir netvirtina, kad mūsų laikais džentelmenams tapo paprasčiau su jomis bendrauti. Niekas nesako, kad mūsų santykiuose su jomis atsirado daugiau logikos, racionalumo ar supratimo. Nėra nekintamų taisyklių, nurodančių, kaip teisingai pasakyti komplimentą, kaip sumokėti sąskaitą restorane ar paguosti verkiančią moterį. Kas stengiasi to išmokti – tik gaišta laiką, nes tai neįmanoma. Galų gale, net ir Don Kichotas išprotėjo nuo to, kad pernelyg stengėsi ir skaitydamas riterių romanus viską ėmė į širdį, Tikram džentelmenui užtenka žinoti tik viena – santykiuose su moterimi nereikia būti šykščiam ir gudriam. Gali būti asilas, ožys arba eržilas. Tik ne žiurkėnas.

Bendraudamas su kitais, rodyk jiems savo dėmesį ir rūpestį. Žvelk jiems į akis. Klausk. Klausydamas reaguok. Jau Aristotelis mokė, kad protingas žmogus klauso dvigubai ilgiau nei kalba pats. Kalbink tuos, kurių nekalbina niekas kitas. Žmonės tai atsimena. Parodyk aplinkiniams, kad jie tau yra svarbūs. Patikėk, jie atsimokės tuo pačiu.

Džentelmeną nuo prasčioko visada skirdavo tik vienas dalykas – tai klasė. Parodyk pasauliui, kad tu ją turi. Niekada nežemink kitų nei elgesiu, nei anekdotais, nei veiksmais. Tai visada rodo pyktį visam pasauliui, o pyksta, žinia, tik silpni žmonės. Atmink, mano jaunasis drauge, pyktis ir neapykanta spaudžia žmones prie žemės, o tau neabejotinai norisi skristi.

Ir svarbiausia – niekada nesmerk kitų. Nei jų muzikos, nei jų skaitomų knygų, nei jų dėvimos aprangos. Net Biblija sako: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Susidarydamas nuomonę apie kitą žmogų, tu įsileidi jį į savo erdvę. Geras jis ar blogas – kas jis toks, kad jį smerktum? Kaip ir niekada nesigėdyk ir nesmerk pats savęs. Jei tave supa džentelmenai, jie suvoks, koks tu šaunuolis, jei ne, tai kam tau apskritai reikalinga tokia kompanija?

Džentelmenas ir technologijos. Penki „ne“

1. Nenešiok „Bluetooth“ ausinių gatvėje, nebent esi pareigūnas, sekantis užsienio žvalgą arba seklys – neištikimą žmoną. „Bluetooth“ ausinės yra skirtos automobiliui, bet ne gatvei. Jei nešioji papildomą svorį ant ausies, bet ausinių nenaudoji, vadinasi, tai beprasmiška. Jei kalbi, visada atrodys, kad kalbi su savimi, o tai, žinoma, atrodo keistai. Ir didžiausia problema – su tavimi esantis žmogus niekada nežinos, kada kalbi su juo, o kada – su kažkuo kitu. Tai kaip ir bendravimas „online“ – visada bendrauji tarsi su vaiduokliais.

2. Apsaugok pasaulį nuo savo muzikos – niekam neįdomu, kad matei filmą „Bumeris“ trisdešimtį kartų ir dar kartą mielai pažiūrėtum. Kad ir kaip keista, bet įmantrios melodijos tavo telefone dažniausiai apnuogina tavo kompleksus. Jei tai trankus maršas, tu greičiausiai ieškai papildomų būdų save motyvuoti. Jei tai juokingas“ kvaksėjimas, tu – žmogus be humoro jausmo. Kukli melodija – geriausias būdas parodyti pasauliui, kad nedarai kulto iš technologijų ir tau svarbiausia yra žmogus.

3. Niekada nedėk mobiliųjų komunikacijų prietaiso tarp savęs ir damos, taip sudarysi ne tik „apsauginį barjerą“, bet sykiu ir kliūtis atviram bei nuoširdžiam bendravimui. Neleisk technologijoms užvaldyti tavęs, kai tau reikia užvaldyti moterį. Eksponuodamas savo įmantrų aparatą tu atrodysi kaip ką tik jį įsigijęs (už pasiskolintus pinigus, žinoma) ir negalintis juo atsidžiaugti paauglys (kuriam, be to, dar niekas ir neskambina, kad ir kaip dažnai žvilgčiojii į ekraną).

4. Elektroninį laišką rašyk taip, kaip ir rašytum jį ranka, t. y. pagarbiai ir atsakingai. Jokių sutrumpinimų, šypsenėlių ar pustuzinio šauktukų. Laikas – pinigai, be abejo. Tačiau kur kas svarbiau yra informacijos tikslumas, o ne emocija. Ir nevenk kreipinio „tu“ rašyti iš didžiosios raidės – „Tu“ arba „Jūs“ (tik ne angliškai ar anglakalbiams, nes pasirodysi esąs tik neišmanėlis kaimietis). Tai ne tik atrodys pagarbu, bet ir taps įrodymu adresatui, kad sugaišti šiek tiek daugiau pastangų nei įprastai. Tai visada malonu sužinoti.

Ir, žinoma, mobilusis telefonas.

5. Žinai, koks yra efektyviausias būdas šiais politinio korektiškumo laikais subtiliai įžeisti savo pašnekovą? Jam kalbant, atsiliepti į savo mobiliojo telefono skambutį.

Tai aiškiai tavo pašnekovui parodys, kad jis yra nesvarbus, o pokalbis su juo tau neatrodo labai prasmingas ar turiningas. Dar nėra Lietuvoje tokio įstatymo, verčiančio mus atsiliepti į visus telefono skambučius. Tad visais atvejais mobiliojo telefono panaudojimas yra tik mūsų pačių asmeninis reikalas, mūsų išsiauklėjimo ir inteligentiškumo ženklas.

Kaip atrodo žmonės su mobiliaisiais telefonais? Žinoma, taip, kaip jiems ir norisi atrodyti – jie svarbūs, nepamainomi, reikšmingi, tarsi turėtų šimtus draugų ir tuzinus svarbių reikalų, kurie sprendžiami būtent šią akimirką. Jiems norisi atrodyti taip, it nuo jų kažkas priklauso ir tik jie gali spręsti problemas, ir tik jie vieni gali sustabdyti akcijų rinkos griūtį.

Tačiau žmonės su mobiliaisiais telefonais niekada neįvertina to, kad juos stebi tokie pat žmonės su tokiais pat telefonais ir tokiais pat „atrodymo“ siekiais. Stebi ir galvoja: „Kokie gi nemandagūs ir neišauklėti tie žmonės, kurie atsiliepia į mobiliojo telefono skambučius prie restorano stalo, kino teatre ar svarbiame posėdyje su valdininkais ir rabinu.“

Klaidingai įsivaizduojama, kad mobiliojo telefono naudojimą reglamentuoja tik etiketas. Kažkas tau neabejotinai jau yra nurodęs, kad telefoną reikia išjungti einant vienur ar kitur, negalima telefono dėti ant stalo, nukrauto valgiais, skambučio garsą būtina nutildyti einant į teatrą ar atsisveikinant su velioniu. Suprantama, kad taip, nes etiketo taisyklės visada buvo kuriamos tiems, kuriems neužtekdavo kilmės ar išsilavinimo ką nors tinkamai suprasti patiems. Vis dėlto tikrovėje mobiliojo telefono naudojimą reglamentuoja ne etiketas. Jį reglamentuoja pats gyvenimas. Čia kaip ir su kalbėjimu pilna burna maisto, – juk galima ir tokiu būdu kalbėti, jei turi ką svarbaus pasakyti. Galima atsiliepti į telefono skambutį ir gulint su mylima moterimi lovoje, jei atkeliauja svarbi informacija iš kitos laiko juostos. Galima paskambinti bet kam ir vidurnaktį, jei tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Galima kalbėti telefonu ir tenorui giedant blogai išmoktą itališką tekstą operos scenoje, jei to reikalauja savas vaikas, sinagoga ar Mokesčių inspekcija. Viskas yra galima, kai tai žmogiška ir svarbu. Net Kelių eismo taisyklės numato galimybę sustoti draudžiamoje vietoje, jei iškilo grėsmė vairuotojo ar keleivių gyvybei. Tik nereikia demonstruoti savo aparato ten, kur jis nereikalingas, ir stoti draudžiamoje vietoje, kai to tik užsinori daryti.

Turbūt ne vienas iš jūsų atkreipėte dėmesį, kad tikrieji „sprendimų priėmėjai“ mobiliųjų telefonų neturi, kaip daugelis jų net neturi savo vizitinės kortelės. Tikri vadovai savo verslus ir reikalus yra sutvarkę taip, kad jų problemas visada sprendžia kas nors kitas, ir savo nuomonę tas „kitas“ išsako negaišindamas tikrojo vadovo laiko. Tikroji valdžia nesinešioja mobiliųjų telefonų, nes jiems nereikia niekam nieko įrodinėti ir būti bet kuriam pasiekiamu. Ir nemanyk, kad tai, jog savo mobiliuoju telefonu kalbi daug, daro tave šaunesniu ar svarbesniu. Kiekvienas sovietinis žvalgas žinojo, kad „geriausias iškalbingumas yra tyla“. Kiekvienas Renesanso laikų kardinolas žinojo, kad „tikroji valdžia yra apgaubta tylos“. Kiekvienas antikos išminčius žinojo, kad „kas kalba, tas nežino“. Net ir lietuvių liaudis žinojo, kad „tyla – gera byla“. Likusiam pasauliui užtenka vien žinoti, kad valdžia yra, ir nereikia jos ieškoti. Žmonės be mobiliųjų telefonų atrodo saugiai.

Nes žmogus su mobiliuoju telefonu, tuo labiau – demonstruojantis jį viešai, atrodo nesaugus. Jis atrodo taip pat, kaip ir ūkvedys su milžinišku raktų ryšuliu ar „dėl visa ko“ besinešiojantis įrankių dėžę. Žmogus su mobiliuoju telefonu atrodo it miestelėnas, vykstantis į kaimą ir pasiimantis kompasą, virvę ir maisto trim dienom. Maža kas...

Mobilusis telefonas tokiems žmonėms – tai šių laikų špaga, tai šių laikų vėduoklė, tai šių laikų verslo laikraštis. Mobilieji telefonai – tai geriausias ginklas nuo vienatvės ir nepatogumo masiniuose susibūrimuose (be telefonų žmonės yra priversti – o siaube! – bendrauti). Be telefono mes jaučiamės atitrūkę nuo pasaulio, nuo einamųjų reikalų, nors svarbiausia – atitrūkę nuo žmonių, kurie lemia mūsų gyvenimo kokybę: viršininko, meilužės, verslo partnerių, vaikų. Mes laukiame darbo pasiūlymų, laukiame žinutės iš banko, kad pinigai pagaliau „įkrito į sąskaitą“, mes laukiame priminimo, kad baigėsi apmokėtas automobilio stovėjimo laikas. Mes vaizduojame, kad pavargome nuo visko, bet pasąmonėje norisi, kad mūsų kas nors ieškotų. Nes mes norime būti svarbūs ir tikėti, kad pasaulis negali suktis be mūsų. Tačiau telefonas rankoje ar ant stalo dar nereiškia, kad tau kas nors iš tiesų skambins, kaip ir dažnas ikonėlės „send / receive“ maigymas savo elektroninio pašto programoje dar nereiškia, kad tau kažkas ims dažniau rašyti.

Žmonės nuolat ginčijasi, kas yra mandagiau – neatsiliepti į skambutį ar jį atmesti (žinoma, kalbant apie tokius atvejus, kai bus paskambinta tik ką skambinusiajam). Atsakymas yra paprastas ir logiškas – atmesti, t. y. negaišinti skambinančiojo laiko. Manai, įsižeis, kad taip grubiai pasielgta su jo svarbiu reikalu? Tada kam tau reikalingas toks kvailas draugas, kolega ar pavaldinys?

Tačiau ar žinai, kaip suteikti malonumą savo gyvam pašnekovui? Atsiliepk telefonu ir pasakyk bet kuriam skambinančiajam: „Atleisk, negaliu kalbėti, nes aš dabar su pačia nuostabiausia moterimi pasaulyje.“ „Atleisk, esu susitikime su labai įdomiu/svarbiu/ypatingu žmogumi.“ „Atleisk, negaliu kalbėti, nes dabar tikrinu savo mylimiausios dukros pamokas.“ Pamatysi, kaip nušvis reformų iškamuotas tavo pašnekovo veidas... Išmok kalbėti iškart visam pasauliui. Nes tu vis dar gali šiame gyvenime būti svarbus.

Toliau