KAS DARO VYRĄ TIKRU VYRU?

Tais laikais, kai dar studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete, studentai švęsdavo vadinamąjį mediumą – savotišką ekvinokciją, skiriančią pirmąją studijų dalį (dveji su puse metų) nuo antrosios. Ir būtent per tą mediumą kurso draugės mums, būsimiesiems žurnalistikos autoritetams, davė užduotį – kelias minutes pasiruošti ir pateikti akivaizdų įrodymą, kad mes esame tikri vyrai.

Nors ir aišku, kad niekas šiame pasaulyje geriau už būsimuosius žurnalistus negali sužibėti vaizduote, tačiau iš tikrųjų užduotis nebuvo lengva. Mes demonstravome savo randus ir nešvarias panages, raumenis ir kūno kvapus, laužėme svarmenis per pusę ir žarstėme šleikščiai sentimentalius komplimentus. Gyrėmės atrodantys taip, jog svečių šalių muitininkai mus pamatę sunerimtų ir būtinai klaustų, ar kartais nesivežame ginklų ir narkotikų. Niekam, tiesa, nešovė į galvą pademonstruoti to, dėl ko akušerė sušunka: „Gimė berniukas!“ Niekas nesiėmė paišyti ir chromosomų sekos. Bet ir be to bendrakursės liko patenkintos mūsų pateiktais įrodymais.

Tačiau ir prabėgus dvidešimčiai metų nuo tos užduoties manęs lig šiol neapleidžia tas pats klausimas: o kas vis dėlto daro vyrą tikru vyru?

Atsakymų į tokį klausimą galima išvysti įvairiausių. Pats kadaise rašiau, kad vyru tampama išmokus manierų. Esu girdėjęs, kad vyrą vyru daro šalia jo esanti moteris. Moterys apklausose tvirtina, kad geras vyras tai tas, kuris myli vaikus, yra nuoširdus ir turi humoro jausmą, žino, ko nori ir pan. Poetiškesnės sielos moteriškės mini gerus vyrus, ieškančius gyvenimo prasmės, turinčius paslaptį, mylinčius pasaulį ir netgi – visus metų laikus. Žemiškesnės moterys tvirtina, kad tikras vyras yra santūrus, sunkiai dirba ir gerai bučiuojasi. Na, ir, aišku, yra charizmatiškas.

Tačiau daugelis pasaulio vyrų pasižymi visomis šiomis savybėmis ir vis tiek neturi merginos. Daugelis pasaulio vyrų pasižymi visomis šiomis savybėmis ir dažnokai vis tiek pasielgia kaip paskutiniai niekšai. Ir dar daugiau vyrų neturi nė vienos iš šių savybių, tačiau yra pasiekę kur kas daugiau, nei jas turintieji.

Ne paslaptis, kad nuo seniausių laikų moterys žavėjosi stipriais medžiotojais – tiek dėl gerų genų giminės pratęsimui, tiek dėl galimybės turėti tinkamą maitintoją ir išlaikytoją (dėl to mums ir patiems sunku, kai prarandame darbą ar pajamų šaltinį). O kuo mes virtome šiandien? Ištižusiais, jautriais ir visiškai neagresyviais patinėliais. Mes jau mokame išklausyti ir užjausti. Dabar mes jau esame nepalyginamai geresni ir mielesni už savo pirmtakus. Jau nebesugebame kautis kaip mūsų protėviai, tačiau apie seksą išmanome tikrai daugiau nei jie.

Ir kur dingo Šerlokas Holmsas, tas tvirtas ir bejausmis neurastenikas, taip žavėjęs mus vaikystėje?

Tiesą sakant, niekur jis nedingo, tebėra su mumis. Kad ir keista, bet tikrą vyrą (nes jis vyriškai apsirengęs) gali išvysti tiesiog veidrodyje.

Įdėmiai pažvelk į veidrodį (ir niekada nepraleisk progos pažiūrėti, nes veidrodis visada yra iškalbingesnis už visus tavo pirmtakų portretus). Atmink, veidrodyje matai ne nuskurusį studentą ar nuolankų samdinį. Jau vien drabužiai, kuriuos vilki, tave įpareigoja matyti tikrą vyrą, nes jie buvo sukurti vyrui–kariui. Vyrui–jūrininkui. Vyrui–raiteliui.

Taigi, ką matai? Trumpus, tvarkingai sušukuotus plaukus? Tai romėnų ir graikų karių sukurta šukuosena ilgiems karo žygiams. Bebarzdį veidą? Jau Aleksandras Makedonietis reikalavo, kad jo kariai neželdintų barzdų ir priešai negalėtų už jų pagriebti. Tai, kad tavo drabužiai segami iš kairės pusės į dešinę atkeliavo iš tų laikų, kai vyrai nešiojo šarvus, kuriuos sagstydavo būtent į tą pusę, nes į mūšį vyras eidavo atstatęs kairįjį petį, pridengęs jį skydu ir stengdamasis išvengti barbaro lietuvio ieties, kad ši neįsmigtų į šarvo lakštų sandūrą. Taip atsirado vyriškų drabužių segimo kryptis (o dar vėliau tai padėdavo dešiniarankiui greičiau išsitraukti špagą, kabančią prie kairiojo šono).

O tavo batai? Kadaise jie buvo be užkulnio. Užkulnis atsirado kaip priemonė raiteliui patogiai įsispirti balnakilpėje. Diržas? Jau senovės lietuviai jį juosdavosi ant dėvimų drabužių kaip kario ar valdovo ženklą. Megztinis? Jūreivių išradimas. Džinsai? Vyrams, besileidžiantiems į šachtas aukso ieškoti. Švarkas sukurtas raiteliams (ar niekad nekilo klausimas, kam reikalingas skeltukas nugaroje arba sagutės ant rankovių?). Dvieilis švarkas – jūrų karininkų kitelio palikuonis. Kaip ir švarko atlapai – tokie jie pasidarė tuos pačius kitelius atlapojus. Kaklaraištis ir šalikas išliko dar nuo tų laikų, kai kariai nevilkėdavo vienodų uniformų ir atskirdavo saviškius tik iš vienodos spalvos skepetaičių, apvyniotų apie kaklą. Laikrodis ant kairės rankos? Per Pirmąjį pasaulinį karą (ypač – apkasuose tūnantiems snaiperiams) jį buvo patogiau segėti ant kairės rankos. Lietpaltis su kilpomis diržui ir antpečiais? Kilpos Pirmojo pasaulinio karo karininkams buvo sukurtos granatoms ir gertuvėms prisisegti, antpečiai – savaime suprantama, kam. Dediesi kepurę? Kuo ji aukštesnė,tuo geriau – tai valdovo ženklas. Netgi paprotys vyrams žengiant į bažnyčią nusiimti galvos apdangalą krikščioniškose visuomenėse iš pradžių atsirado kaip mada pademonstruoti savo padabintą peruką (moterys privalėjo demonstruoti kuklumą). o nuolankumo prieš altorių išraiška prasidėjo tik XVIII amžiuje (belieka tik priminti, kad visų religijų „kūrėjai“ ir vadovai buvo tik vyrai).

Žodžiu, mes, vyrai, sukūrėme beveik visą žmonių nešiojamą aprangą, netgi moteriškas liemenėles. Aukštakulnius sumanėme tam, kad žemaūgis karalius būtų aukštesnis už savo pavaldinius ir kad viduramžių miestuose būtų lengviau perbristi pamazgų balas, telkšančias tiesiog gatvėse. Šilkinėmis kojinėmis iš pradžių aptempdavome savo kojas, tačiau tai buvo nepraktiška, todėl perleidome kojines moterims. Netgi kosmetika ir bižuterija – kas, jei ne vyrai, senais laikais turėjo tiek progų puoštis?

Tačiau ilgainiui mums tokia veikla pabodo, ir pastaraisiais amžiais mes retai ir nenoriai priimame naujus aprangos elementus – jau šimtus metų nešiojame tuos pačius džinsus, kostiumus ir kaklaraiščius. Net ir kojines pasikeisti mums per sunku. Kartais apsivelkame ką nors spalvingesnio, ką nors pasiūto iš ypatingesnių medžiagų, tačiau mums tai vis tiek nebūdinga. Tai paaiškinama paprastai – mes esame sukurti kariauti ir sunkiai dirbti, todėl išvis nemėgstame naujai atrodančių drabužių, o mieliau velkamės panešiotus.

Mes, vyrai, kitaip nei moterys, visada turime viduje tūnančią agresiją (žinoma, jai nebūtina veržtis per kraštus). Moterims jau kažin kada buvo sakoma: „Nerizikuok, ramiai sėdėk!“. Vyrams gi nuolat buvo primenama: „Rizikuok ir kovok!“ Mes rizikavome ir kovojome, šturmuodavome pilis ir žūdavome, jas gindami. Tačiau būtent ta rizika ir agresija mus pavertė nugalėtojais ir pralaimėtojais, nacijų tėvais ir išdavikais (moterys tradiciškai gyveno be tokių iššūkių). Visuomenė šiandien mano, kad nuostabioji vyriška savybė lipti per galvas siekiant karjeros ar prie nemokamos košės kokiame nors masiniame renginyje yra amorali ir destruktyvi. Tačiau toks vyriškas agresyvumas buvo pagrindinė evoliucijos sąlyga – tik tokios agresijos dėka žmonija išgyveno visus kataklizmus.

Todėl šiandien tą patį būtina pasakyti ir tau. Būk aktyvus. Nereikia, o ir pavojinga ištirpti visuotinai pripažintuose malonumuose. Diktuok savo madas ir elgesio įstatymus. Geras vyras varžosi ne daugiau nei Volteras. Kalbėk, kaltink, piktinkis, šaipykis. Ir nors šiuolaikinė konkurencija nebėra tokia arši kaip kadaise, tačiau pasąmonėje ir genuose tai išliko, todėl dar ir šiandien žmogaus statusą automatiškai pabrėžia būtent jo lytis. Įvertink tai pats: jei į troleibusų stotelę staiga nukristų žmogaus galvos dydžio meteoritas, visi natūraliai tikėtųsi, kad būtent vyrai jį pakeltų ir išmestų į šiukšlių dėžę.

Būtent todėl apkūnus vyras, „tešlius“, visada ir atrodo blogai, nes jis neatitinka kario įvaizdžio. Jis neatitinka darbininko įvaizdžio. Akivaizdu, kad jis, kaip tikras vyras, tiesiog negali pats apsiginti ar nunešti akmens prie pilies sienos. O juk ir viduramžiais riteriai žinojo, kad vyrai „privalo ginti“ ne vien monarchą ar tikėjimą, bet ir „silpnesnius už save“. Vadinasi, vaikus, senelius ir, žinoma, moteris. Netgi mūsų karalius Mindaugas savo karališkoje priesaikoje įsipareigojo rūpintis „visomis našlėmis“. Riteriai sukūrė ir komplimentą, todėl kasryt ištardamas bendradarbei ar bendrakursei „šian normaliai atrodai“ tiesiog pratęsi jau tūkstantmetę tradiciją (juk sakai moterims komplimentus, ar ne?) Ir nereikia tikėtis komplimento iš moters – tai ne jų darbas.

Kodėl moterys iš esmės nepanašios į vyrus? Nors jos ir įrodė, kad gali puikiai vairuoti automobilius, kurti kompanijos verslo planus ir tiesti geležinkelius, tačiau nebuvo sutvertos agresijai. Todėl tikros moterys ir nėra panašios į tikrus vyrus: jos segi auskarus, nešioja ilgus plaukus ir depiliuoja kojų, pažastų ar „bikinio srities“ plaukus.

Juk tikras vyras iš tiesų ir neturi rūpintis savo grožiu. Jis tiesiog privalo savo vaizdu neužgaulioti kitų ir nekelti nepatogumų aplinkai. Vadinasi, nesmirdėti ir neerzinti bereikalingais aksesuarais.

Mes, vyrai, taip pat mylime vaikus. Pasaulio mitologijoje pilna pasakojimų apie piktas pamotes, bet beveik niekada nerasi pasakojimų apie piktus patėvius. Mes žinome, kad vaikai yra Dievo dovana, ir būtent jie suteikia gyvenimui prasmę. Todėl tikras vyras visada privalo atlikti tėvo, doro sutuoktinio, drąsaus ir gero žmogaus, tikro pavyzdžio kitiems pareigas.. Mes žinome, kad nevalia kelti nei rankos, nei balso prieš moteris ir vaikus. Mūsų dorybės yra stoicizmas ir kantrybė. Mūsų protėviai buvo poetai, aktoriai ir kariai, ir mes esame geriausi pasaulyje virėjai. Netikėk tais, kurie vyrus vadina galvijais ar patinais, – taip sako tik silpni sumoteriškėję vyrai ir stiprios suvyriškėjusios moterys. Ar yra galvijas tas, kuris nepabėga nuo chuliganų gaujos, užtvėrusios kelią tamsiame skersgatvyje? Ar patinas yra tas, kuris geria šampaną iš moters batelio? Ar blogas yra vyras, kuris padeda moteriai užnešti vaikišką vežimėlį į antrą aukštą ar pakeisti automobilio padangą?

Kai reikia, mes uždirbame pinigų, kai reikia, išverdame valgyti. Kai reikia, nukeliaujame į ašigalius, kai reikia, nukasame sniegą nuo šaligatvio ar pastatome piramides Egipte. Gal tai ir yra ta priežastis, kažkodėl seno kirpimo vyrija tiki, kad pradedant Septyniais pasaulio stebuklais, baigiant didžiuoju dalelių greitintuvu – viską esame sukūrę mes, vyrai.

Ar tikrai esame tokie blogi?

Moterys vis dėlto turi mums daug priekaištų. Kad ir kokio amžiaus besulauktumėme, mes, vyrai, progai pasitaikius, vis tiek mušame oro būgnus ir „pjaustome“ oro gitara. Apkalbinėjame artimą savo dar aršiau už bet kokią moterį. Mes esame įsitikinę, kad vyriška draugystė yra svarbiau už moters planus. Esame tuščiagarbiai – ieškome savo vardo paminėjimų internete. Mes pavydime savo moters kitiems ir dėl to kankinamės. Ir vis dar žaidžiame žaislinėmis mašinytėmis, jei jos mums patenka į rankas (jas vairuodami leidžiame tą garsą „vžžžžžžž“, nes be to negalima). Mes visur siekiame susikurti savo asmeninę erdvę. Mes kažko labai bijome – švirkštų, vorų, tamsos, kraujo. Visada esame įsitikinę savo teisumu. Mes esame liguistai prisirišę prie savo senų marškinių ar vaikystėje pradėtos rinkti alaus kamštelių kolekcijos. Nerūpestingai įvertiname savo išvaizdą bet kuriame veidrodiniame paviršiuje šalia mūsų. Negana to, mes netgi skaitome moterims skirtus žurnalus!

Vakarų pasaulyje vis garsiau teigiama, kad moterims vyrų nebereikia. Mes jau nebereikalingi, kaip reproduktoriai, nes moterys gali pastoti ir be tiesioginio vyrų kišimosi. Girdi, vyrams sunku prisitaikyti prie šiuolaikinės, ypač reguliuojamos visuomenės. Atseit vyrai sunkiai paklūsta nustatytoms normoms, negerbia svetimų teisių, vyrai negali ramiai nusėdėti vietoje ir sutelkti dėmesio… Ir pagal statistiką moterys lenkia mus su savo išsilavinimu, darbo ir politine karjera, žiūrėk, dar ir pajamomis.

Netgi savo ankstyvajame amžiuje, būdami berniukais, esame mažiau gabūs . Pasirodo, berniukams dažniau prireikia dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo terapijos (Vakarų Europoje – triskart dažniau nei mergaitėms). Paūgėję tampame agresyvūs, tačiau visuomenė nelinkusi švaistyti pinigų mūsų lavinimui ir socialinei adaptacijai – paprasčiau jaunuolį pasodinti į kalėjimą (90 procentų kalinių Lietuvos kalėjimuose – vyrai). Vyrai tarsi savaime yra blogi tėvai, todėl iširus šeimoms teismai beveik automatiškai vaikų priežiūros teises suteikia moterims. Vyrai dažniau įklimpsta į depresiją, alkoholizmą ir narkotikus.

Vyrai, daugelio nuomone, yra blogis.

Bet gal egzistuoja bent viena sritis, kurioje mes esame pranašesni už moteris?

Žinoma, egzistuoja. Mes geriau už moteris mokame groti „oro gitaromis“ ir „oro būgnais“.

Juokauju, žinoma. Beje, humoro jausmo, už moteris mes turime daugiau.

Tik mes, vyrai, galime dirbti atominėse elektrinėse. Tik mes, vyrai, esame pajėgūs atlikti tą nešvarų darbą, kurio moterys dažniausiai net nesiteikia pastebėti. Mes atidarome skardines ir naikiname širšių lizdus. Mes išjodinėjame laukinius arklius ir kasame urano rūdą (ir kas ten per žmogysta knebinėjasi su antena ant stogo ar verčia šiukšlių konteinerį į nuokalnę? Žinoma, vyras.)

Vyrai yra geriausi pasaulyje virėjai, futbolininkai, mokslininkai, keliautojai, kino režisieriai ir lenktynininkai . Mes – vieninteliai kovotojai pasaulyje (nuo seno taip yra, kad norinčiam tuoktis vyrui reikėjo turėti tam tikrą statusą arba būti bent kažką pasiekusiam, o moteriai užtenka tiesiog būti moterimi). Mes, vyrai, sėkmingiau nei moterys sudarome sąjungas ir lengviau keičiame savo politines pažiūras. Gentys, nacijos, imperijos, korporacijos – viskas, kas tik susiję su žmonių vienybe, yra mūsų sukurta ir pastatyta. Mes lengviau nei moterys sukuriame hierarchines struktūras, kitaip tariant, greičiau išsiaiškiname, kuris mūsų gaujoje yra kiečiausias ir svarbiausias. Nes vyrams yra būdingas komandinis bendravimo stilius, o moterims – bendradarbiavimo. Iš pirmo žvilgsnio, toks moteriškas požiūris labiau tinka kolektyvui, jis net atrodo kažkaip civilizuotesnis. Tačiau milžiniškos transnacionalinės korporacijos, dominuojančios pasaulinėje rinkoje ir turinčios milijardinius biudžetus, paremtos tik vyrišku požiūriu. Ką ten „paremtos“, – mes jas sukūrėme (ar esi girdėjęs apie bent vieną sėkmingą tarptautinę verslo kompaniją, kurią būtų įkūrusi moteris?).

Ir visus geriausius pasaulyje filmus sukūrėme mes. Ir geriausios roko grupės – mūsų, vyrų. Nes visur, kur tik reikia sukurti sistemą, dirba vyrai. Nes visur, kur kiekvienam turi būti aišku, kokia jo užduotis ir ką jam daryti, planuoja vyrai. O moterims visada natūraliau rengti labdaros vakarėlius...

Mes, vyrai, iš principo daugiau dirbame nei moterys. Tau iki to dar toli, bet ir pensiją mes išeiname vėliau už jas.

Netgi gali susidaryti įspūdis, kad mes, vyrai, esame protingesni už moteris. Vidutiniškai mūsų IQ yra penkiais punktais aukštesnis nei moterų (o jei atsiranda moteris su itin aukštu IQ, pavyzdžiui, Holivudo aktorė Sharon Stone, moterys ja didžiuojasi kaip aštuntuoju pasaulio stebuklu). Mes turime daugiau genialių idėjų nei moterys (93 procentai Nobelio premijos laureatų yra vyrai). Mes išrandame daugiau nei moterys (94 procentai patentų pasaulyje yra išduodama vyrams), ir mes daugiau juokaujame nei jos (o moterys juk laukia mūsų to humoro jausmo, ar ne? Paskaityk pažinčių skelbimus, humoro jausmas yra vienas iš pagrindinių reikalavimų trokštamam partneriui).

Ir būtent mes, vyrai, labiau nei moterys esame linkę į kraštutinumus. Smalsumas, gerumas, dosnumas, žiaurumas, panieka, išmintis arba kvailumas, kuklumas arba narcisizmas, – tik mes vyrai, galime tas savybes išpūsti iki maksimumo. Ir, skirtingai nuo moterų, visada esame geri iki paskutinės proto ribos, bet ir blogi – taip pat maksimaliai... Vyrai įrašo daugiau muzikos nei moterys ir įvykdo daugiau žmogžudysčių. Ir iškrečia daugiau kvailų triukų, patenkančių į Gineso rekordų knygą. Tad nereikia stebėtis, kad ir finansinių korporacijų viršūnėse – vyrai. Benamių ir alkoholikų daugumą taip pat sudaro vyrai.

Taigi, mes esame reikalingi. Žinoma, mes nelabai kruopščiai sudėliojame skaidres į „PowerPoint“ prezentaciją, tačiau tą patį vakarą dar sugebame gesinti gaisrą ir groti gitara. Kada nors moterys gaisrus gesins pačios ir klausys tik gamtos garsų. Dar nežinia, ar joms tai tikrai patiks.

Juk būtent mes, vyrai, dažniausiai veržiamės į degančius namus gelbėti kačiukų. Nes mes visada turime daug įkvėpimo šaltinių. Karai, kuriuos laimėjome, civilizacijos, kurias sukūrėme, paveikslai, kuriuos nutapėme, okeanai, kuriuos perplaukėme, salotos, kurių receptą sukūrėme... Mums tereikia tik prisiminti vyrus, iš kurių mes kilome.

Todėl tikras vyras niekada neaimanuoja ir nesiskundžia. Jis priima sprendimus ir atsakomybę už jų padarinius. Tikras vyras nesiteisina dėl savo poelgių nei prieš teismą, nei prieš Aukščiausiąjį. Ir kai vėl pažvelgsi į veidrodį prieš išeidamas į darbą bei studijas, pagalvok, ar tokią išraišką prieš išvykdami į savo žygius nutaisydavo Amundsenas, Magellanas ar Atila!

Ir aukščiau kelk galvą, mano jaunasis drauge, beje. ją iškėlus lengviau kvėpuoti.

Toliau