VARDAN KO GYVENA VYRAI?

Rojuje Adomas prašė Dievo sukurti jam kompanionę. Draugę. Tiesa, iškėlė vieną nedidelę sąlygą – kad su ja nebūtų nuobodu.

Ir kuo ta draugė pavertė Adomo gyvenimą? Dėl jos darbelių Adomas buvo išvarytas iš rojaus. Ką jau ką, bet nuobodu su ja jam tai tikrai nebuvo...

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dar neaišku, ar šiandien labai didžiuotumės būdami Adomo palikuonimis, jei visą savo gyvenimą jis būtų nugyvenęs rojuje. Veikiausiai ten būtume virtę tipiškais europiečiais – apkūniais, lengvai pliktelėjusiais, visko bijančiais, politiškai korektiškais iki absurdo, tingiais ir visiškai nesistengiančiais perprasti gamtos ir gyvenimo paslapčių. Ieva privertė mus pakeisti gyvenimo būdą, todėl dabar esame tokie, kokie esame. Ir bent jau su moterimis mums niekada nebūna nenuobodu (o joms su mumis – būna, ir dažnai).

Jos verčia mus stengtis. Nieko nevertos mūsų pergalės bokso ringe, nieko neverta vėliava, įsmeigta Šiaurės ašigalyje, nieko nevertas prabangus automobilis ar nuosavo namo euroremontas, jei to neįvertina moteris. Atkreipk dėmesį, kaip įspūdingai nuotraukose atrodo bet kuris karo didvyris, kai jį apkabina arba šalia jo šypsosi moteris. Tai primena, kad mes stengiamės tik dėl jų. Dėl šypsenos, dėl papūstų lūpyčių, dėl surauktos nosytės, nenatūralaus „vau!“ ar nuoširdaus „oho!“. „Pasak Oscaro Wildeʼo, nė vienas vyras nesulauks tikros sėkmės šiame pasaulyje, jeigu jo nerems moterys, nes moterys valdo visuomenę. Ir patikėk, mano jaunasis drauge, tik dėl jų mes iškasime ilgiausius kanalus, tik dėl jų mes nuskrisime į Marsą ir nulipdysime aukščiausią pasaulyje pastatą. Mes sukursime joms dar geresnes technologijas, padėsime joms atjaunėti, padidinti ar sumažinti jų kūno formas.

Žinoma, niekas nesakė, kad bus lengva. Suaugusiųjų pasaulyje moterys turi vieną keistą savybę – jos nuolat mus „ėda“. Kai sutemus išsekę ir šlapi grįžtame iš anglių šachtos su uždirbtu maišu ropių ant pečių ir nusispiriame molinus kaliošus į kertę, jos reikalauja, kad mes dar tvarkingai ant vagio pasikabintumėme ir savo drėgną skrandą. Kai mes grįžtame iš gamyklos po varginančios pamainos prie konvejerio ir bandome trumpam atsipūsti prieš sėsdami prie naktinio taksi vairo, jos reikalauja, kad kantriai dar klausytumėme jų negudrių istorijų ir pagiežingų apkalbų. Jos verčia mus persirengti ir kartu su jomis eiti į filharmoniją ar kokią kitą nevyrišką įstaigą. Jos bamba ir įrodinėja mums, kokie mes slunkiai, netikšos ar chamai, nors pačios žino, kad mes ne tokie ir tikrai esame geresni.

Tačiau, kaip ir kadaise rojuje, taip ir šiandien, realiame gyvenime, moterys nuolat yra nepatenkintos status quo. Iš principo. Jos yra nuolat kažkuo įžeistos ir sukrėstos – dėl savo anatomijos ir fiziologijos, liemenėlių kainų, socialinio darvinizmo, aukštuomenės spindesio ir moteriškų žurnalų teroro. Tačiau tai nereiškia, kad jų įniršis yra nukreiptas prieš mus tiesiogiai. Savo kaprizais ir keliamomis scenomis, savo alogišku elgesiu jos visada nesąmoningai bando tavo paties tvirtybę. Kad neužsimirštum, kad nenutuktum, kad neužsnūstum ant krosnies. Tenka pripažinti, mes dažnai tuos jų išbandymus pralaimime. Nors turėtumėme visada laimėti – santūrumu, tvirta laikysena, gudriu kompromisu ir vaiskiu žvilgsniu.

Tiesiog atmink, mano jaunasis drauge: tai jos buvo sukurtos mums, o ne mes – joms. Kūrėjas, matyt, taip ir planavo, kad tik dėl jų mes padarytumėme šį pasaulį gražesnį, nukariautumėme barbarus ir apkrikštytumėme pagonis, išrastumėme vakcinas ir pakiltumėme į kosmosą.

Mes ir pastatėme joms šitą pasaulį, be to, suteikėme joms teisę balsuoti, išmokėme jas vairuoti automobilį, nešioti monoklį, rūkyti ir keiktis, – atidavėme visus savo vyriškus atributus ir žaisliukus. Tai neprivedė prie gero, ar ne? Tačiau jei susirangiusios ant kušetės jos dar kartą atsikąs obuolio ir leis mums netrukdomai tęsti savo misiją, visas pasaulis pamatys, kaip mes sugrąžinsime jas į rojų. Juk iš jo tik per moterį mūsų vienintelis protėvis ir buvo išvarytas...

Toliau