AR IŠ TIKRŲJŲ NĖRA KALĖDŲ SENELIO?

Joks kontrabandininkas neprilygsta jam savo sugebėjimais. Niekas nemato, kaip jis įeina, kaip ir niekas nemato jo išeinančio. Jei jis tik panorėtų, galėtų susikrauti turtus, vogdamas ir pardavinėdamas didmenine kaina mūsų televizorius ar vienišų bobučių auksą. Tačiau mūsų laimei, Kalėdų Senelio tėvai laiku įkrėtė jam proto ir išmokė tinkamų manierų. Turbūt buvo geri mokytojai, nes Kalėdų Senelis išaugo visų laikų pasaulio džentelmenas numeris pirmas, o palyginus su juo, net Monako kunigaikštis elgiasi tik kaip smulkus vietinės reikšmės chuliganas.

Jo dosni širdis prilygsta Tado Blindos ar Robino Hudo plačioms širdims (visi juk tikime, kad Tadas Blinda ar Robinas Hudas egzistavo). Kaip tikras džentelmenas Kalėdų Senelis neabejotinai turi gerą pajamų šaltinį, ir, matyt, jo piniginės talpa gali konkuruoti su kai kurių šalių metiniu biudžetu. O kaip kitaip jis įsigytų tas mums nešamas dovanas (na ir kas, kad dauguma jų yra iš „Maximos“)? Bet kuriuo atveju, ar pirkdamas pats, ar parduodamas savo vardu, Kalėdų Senelis viską daro su užmoju. Jo dosnumas yra užkrečiantis: kasmet milijonai žmonių nors sykį per metus veržiasi pasekti jo pavyzdžiu ir pasidalyti nedidele savo turtų dalele su kitais.

Be abejo, būdamas tikras džentelmenas, Kalėdų Senis niekada nesiskundžia ribota tavo fantazija. Jo neerzina kiekvienas metais iki smegenų veržimo besikartojančios Kalėdų dainos, pavyzdžiui,(„Jingle Bells“), masiškai atspausdinti vienodais banaliais vaizdais ar užrašais papuošti Kalėdų atvirukai neįskaitomai ant Kalėdų atvirukų pakeverzoti sveikinimai ir begalė senų apsimetėlių (ir, o siaube! – moterų), vaidinančių jį šeimyniniuose vakarėliuose ar reklaminiuose klipuose. Senelis atlaidžiai žiūri į visokiausio plauko tyrinėtojus, tvirtinančius, kad šiaurėje jo elniai neišgyventų, ieškančius pasienio postuose įrašų, kad jis kirto sieną, kaltinančius jį, kad nemoka mokesčių.

Kaip tikras džentelmenas Kalėdų Senelis visada moka apsieiti su vaikučiais, o šiems jo niekada nebūna gana, ir jų širdelėse Kalėdų Senelis užima ne ką mažesnę vietą nei teletabiai. Jis kantriai ir atlaidžiai šypsodamasis išklauso netgi žiaurius berniukus, piktdžiugiškai deklamuojančius Eduardo Mieželaičio eilėraščius. Ir niekam niekada neateina į galva nepadorių minčių, ką šis džentelmenas galėtų išdarinėti su seksualiąja Snieguole arba, kaip tapo madinga šiais laikais, – nykštukais...

Kalėdų Senelis visada yra puikios fizinės formos, kaip kitaip jis per sniegą klampotų su dovanų maišu ant pečių ir net užsikabarotų ant stogo (neskambina juk į DHL?). Nors Jis visada vilki tik raudonus drabužius, tačiau neabejotinai turi subtilų skonį. Kuklų ir didį. Tie nedaugelis laimingųjų, kuriems teko su juo iš tikrųjų susitikti, teigia, kad Kalėdų Senelis dvelkia švelniu „Kenneth Cole Reaction“ kvepalų ir „Capstan“ tabako aromatu. Kai kuriems lietuviams patiko Vakaruose paplitęs paprotys palikti jam vyno taurę. Tačiau ar kuris nors iš jų kada susimąstė, kodėl ta vyno taurė ryte dar nepaliesta? Atsakymas paprastas – Kalėdų Senelis negeria to pigaus rūgštaus bizalo, kurią vietiniai drįsta vadinti vynu. Paliktų jam lietuviai taurę „Chateau Rauzan Segla 1970“ ir ryte pamatytų, kad ji bus tuščia...

Jo savigarba yra begalinė. Asta Stašaitytė neprisikvies jo į savo pokalbių laidą, nelips jis į sceną dainuoti su Uspaskich ir nedalyvaus „Kelyje į žvaigždes“. Jis neleis jokiai UAB „Raugesa“ paremti savo Kalėdinio turo, ir nesipuikuos prieš artimuosius „Brooks Brothers“ drapanomis. Jis neims jokio „procento“ nuo tų kasmetinių milijardinių apyvartų, padarytų, prisidengus jo vardu. Daug vertelgų yra prikūrę „oficialių“ Kalėdų Senelio aviakompanijų, mobiliojo ryšio operatorių, specialiųjų sąskaitų bankuose, parduotuvių tinklų, gėrimų, kavos ir saldainių, tačiau pats Kalėdų Senelis iš tikrųjų visu tuo net nesinaudoja. Jis visada keliauja inkognito, užleidžia savo vietą kitiems ir niekada neprieštarauja, kad Jo vardu kas nors uždirba milijonus. Ir niekada nesitiki jokios komercinės ar moralinės padėkos už savo elgesį. Kvailys? Deja, ne... Tiesiog džentelmenas.

Vienu žodžiu, jis patiko ir patinka visiems net tose pasaulio dalyse, kur ištisus metus nebūna sniego ar su Kristaus vardu lūpose kadaise buvo pralietos marios tenykščių čiabuvių kraujo. Kalėdų Senelis patiko ir komunistams, nors tada ir buvo vadinamas kiek kitaip. Visi žinojo ir žino, ką jis skelbia. Nepaisant, kaip buvo vadinamas ar ideologinių barjerų, kiekvienas visada norėjo ir nori paremti jo misiją.

Kuo jis nusipelnė tokios garbės?

Vienas iš Kalėdų Senelio prototipų galėjo būti krikščionims gerai žinomas šventasis Mikalojus, gimęs 270 metais Miros miestelyje, deja, ne Suomijoje, o dabartinės Turkijos teritorijoje (ir kuriam galui Jam reikėjo trenktis į šiaurę ir apsigyventi sniegynuose, kai šiauriečiai moka didelius pinigus atvykti ir pasimėgauti Turkijos saule?). Jo tėvai buvo turtingi žmonės, tačiau greitai mirė nuo maro, ir būsimasis mūsų herojus augo vienuolyne. Ten, sulaukęs septyniolikos, tapo kunigu, beje, pačiu jauniausiu krikščionybės istorijoje.

Kunigas Mikalojus garsėjo savo dosnumu. Ilgainiui tapo vyskupu ir IX amžiuje buvo paskelbtas šventuoju. Vėlyvesnio laiko legendos byloja, kad naktimis jis labiausiai mėgo per kaminus nuleisti varguoliams dovanų (arba svaidyti šias per langus į vidų), kurios įkrisdavo į kojines, paliktas džiūti prie židinio. Štai taip ir atsirado tradicija prie židinio palikti tuščią kojinę, o jo nešiota vyskupo tiara (aukštas galvos apdangalas) virto Kalėdų Senelio kepure, be abejo, šiek tiek modifikuota. Baigiantis viduramžiams, kai pasaulio katalikai pradėjo visuotinai švęsti Kristaus gimimo dieną, šv. Mikalojus buvo įtrauktas į šventinę konjuktūrą, ir jo pavyzdžiu vienuoliai ėmė dalyti dovanas varguoliams.

Deja, graži dovanų dalijimo tradicija, kaip ne sykį parodė istorija, turėjo alkūnėmis prasiskinti kelią iki visuotinio pripažinimo. Žmonės nebūtų žmonėmis, jei mieliau nelauktų konkrečiai apčiuopiamų dovanų nei kažkaip miglotai žadamo išganymo... Taip ir šv. Mikalojaus atnešamų dovanų pradėta laukti kur kas karščiau ir godžiau nei paties Kristaus užgimimo šventės. Bažnyčios hierarchai, aišku, ėmė piktintis, kad Kalėdų Senelis tapo svarbesnis už Jėzų, ir galiausiai uždraudė kalėdines dovanas,.O puritonai nuėjo taip toli, jog apie 1600 metus išvis uždraudė minėti šv. Mikalojaus vardą, neleido degti žvakių jo garbei ar giedoti giesmių jo atvykimo proga.

Kalėdų Seneliui nebeliko nieko kito, kaip tik atgimti ten, kur kuriamas tikrasis pasaulio progresas – Amerikoje. Imigrantai iš Olandijos atvežė į Naująjį Pasaulį legendas apie „Sinter Klaas“, ir nusiklausius šį vardą, 1773 metais amerikietiškuose laikraščiuose Kalėdų Senelis pirmą kartą buvo pakrikštytas Santa Klausu. Olandai yra šaunuoliai, davę pasauliui ne tik „Heineken“, KPMG, „Philips“ bei tulpes, bet ir pirmieji ėmę tvirtinti, kad Kalėdų Senelis gyvena Šiaurėje (manoma, kad tokia geografinė vieta buvo pasirinkta dėl to, kad tos platumos dar nebuvo ištyrinėtos ir niekas negalėjo patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų).

XIX a. pradžioje amerikiečiai pradėjo vienytis į draugijas, siekiančias įdiegti labdaros tradicijas ir per Kalėdas dalyti dovanas ne tik artimiesiems, bet ir varguoliams. Slaptas šv. Mikalojaus apsilankymas virto Santa Klauso vizitu, ir ši tradicija taip įsišaknijo, kad net Amerikos pilietinio karo metais Abraomas Linkolnas šiauriečių karių moralę mėgino pakelti Kalėdų Senelio plakatais, raginančiais negailėti gyvybės vardan geresnio rytojaus. Pietiečių generolams liko graužti nagus, jog ne jie pirmieji sugalvojo pritaikyti Kalėdų Senelio įvaizdį karių moralei pakelti, nes konfederatų kariuomenę toks demaršas išties demoralizavo. Vis dėlto kaip tik tada ir prasidėjo ginčai, kaip tas Santa Klausas iš tikrųjų atrodo?

Jis buvo piešiamas sėdįs ant arklio ir valtyje, o atsiradus geležinkeliams – ir garvežyje. Kartais – susisiautęs kailiniais, kartais vilkintis kario uniformą. Jis buvo vaizduojamas kaip išstypęs džiūsna, kartais elfo dydžio, kartais kaip storulis, vilkintis mėlyna, balta arba raudona apranga (pagal JAV vėliavos spalvas), nors visada su aukšta kepure. Galų gale XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje „Coca–Cola“ kompanijos užsakymu dailininkas Haddonas Sundblomas sukūrė tokį Kalėdų Senelį įvaizdį, kokį mes ir įpratome matyti. Jo atvaizdai buvo ir tebėra naudojami kalėdinėse „Coca–Cola“ reklamose, nes kompanija sugebėjo išlaikyti išskirtines to įvaizdžio teises. Tiesą sakant, pats H. Sundblomas sukūrė Kalėdų Senelio atvaizdą, remdamasis šykščiu „linksmo storulio“ apibūdinimu, paimtu iš 1822 metais Clemento Mooreʼo parašytos poemos „Šventojo Mikalojaus apsilankymas“. Pirmiesiems Kalėdų Senelio piešiniams pozavo dailininko kaimynas Lou Prentice‘as, tačiau po jo mirties, 1940 metais, H. Sundblomas ėmė tiesiog piešti... savo, vilkinčio Kalėdų Senelio apranga, autoportretus. Ir galiausiai Waltas Disney savo animaciniam filmui „Snieguolė“ nupiešė Kalėdų Senelį tokį, kokio ir reikėjo (ten pat atsirado ir Snieguolė su septyniais nykštukais).

Šiandien Kalėdų Senelis kelia pavydą visiems pasaulio rinkodaros specialistams, nes, be jokių papildomų pastangų ar investicijų jis savaime yra galingiausias pasaulyje prekinis ženklas, nepriklausomai nuo to, tiki kas nors į jį, ar ne. Gali vadinti jį Seneliu Šalčiu, Kalėdų Seneliu, Diedu Morozu, Santa Klausu, tačiau perkant kalėdines dovanas linksmasis storulis su balta barzda yra išties galingas pardavimo užtaisas. Per keletą mėnesių jis sugeba parduoti viską, kas tik užsiliko parduotuvėje – nuo gėrimų iki barzdai skusti mašinėlių. Kalėdų laukimo laikotarpiu jis pasirodo daug dažniau nei koks nors Nausėda televizoriaus ekrane per visą savo karjerą. Ir visur spėja: jį galima pamatyti kiekvienoje parduotuvėje, ir tuo pačiu metu esantį gatvėje – joks prekės ženklas negali pasigirti tokia skvarba. Kalėdų Senelis yra toks vertingas pardavimo stimuliatorius, jog šiais laikais prekeivių pageidavimu jis pasirodo vis anksčiau ir anksčiau (pavyzdžiui, šiais laikais Vakarų sostinėse jo atvaizdas pradeda šmėkščioti jau spalio pradžioje).

Iš kur ta Kalėdų Senelio galybė?

Jo esmė – tik paprastas gėris, simbolizuojantis sunkų darbą, atpildą ir dalybas. Mes visi žinome, ką reiškia Kalėdų Senelio propaguojamos vertybės, kurios yra visiems aiškios ir nuoseklios. Paprašyk bet kurio pažįstamo apibūdinti Kalėdų Senelio būdą, ir visi atsakys tais pačiais žodžiais – linksmas, dosnus, padedantis kitiems, sąžiningas, nepailstantis. Ar gali savo draugus apibūdinti tais pačiais žodžiais? Galų gale, ar gali tokiais žodžiais apibūdinti save?

Akivaizdu, kad į jį lygiuotis turėtų bet kuris iš mūsų. Jei nori sukurti gerą įvaizdį, pasimokyk iš šio raudonai apsirengusio dručkio: būk nuoseklus ir susikurk emocinį ryšį su savo tikslinėmis grupėmis. Būk matomas. Nepamiršk apsistatyti tikinčiais tuo, ką darai ar sakai, tegu ir jie neša tavo žinią kitiems. Juk Kalėdų Senelis visada atkeliauja su palyda, sunkiai dirbanti jo nykštukų, elnių ir Snieguolės komanda propaguoja tas pačias vertybes, gyvena ir kvėpuoja tomis pačiomis idėjomis, ir perduoda jo linkėjimus kitiems. Tesėk pažadus. Ir, galų gale, banaliausia, tačiau sunkiausia – būk geras kitiems.

Bet... Kai spalvotas popierius nuo dovanų jau nudraskytas, Barbės už tris eurus – ketvirčiuotos, lietuviška mišrainė suvalgyta, neišpakuoti kaklaraiščiai atidėti perdovanojimui, o apsimestinis entuziazmas ir dirbtinės šypsenos išblėsta, kurgi Jis dingsta su visomis savo vertybėmis?

Deja, Kalėdų Senelis visada buvo, yra ir bus tik iliuzija. Jis niekada nebūna nei su mumis, nei mumyse visus metus. Atlikęs savo gerus darbus Kalėdų Senelis keliauja namo, į savo seną trobelę. Kad grįžtų ir dar kartą mums primintų, koks būna gyvenimas be jo.

Politiškai korektiški humanistai, šventąjį pasveikinimą „Su šv. Kalėdom“ sugebėję paversti bekvapiais sezoniniais linkėjimais, nerimaujantys dėl to, kaip turi jaustis judėjų, musulmonų, budistų ar Jehovos liudytojų vaikai, negaunantys jokių dovanų Kalėdų proga, teigia, kad vaikams jau nuo mažens reikia pradėti kalti į galvą, jog Kalėdų Senelio nėra (paprastai vaikai liaujasi tikėję Kalėdų Seneliu būdami aštuonerių– dešimties metų). Tvirtinama, kad tėvai, sekdami vaikams pasakas apie Kalėdų Senelio egzistavimą, taip žlugdo savo autoritetą, nes užaugę šie nebetikės jais kaip melagiais. Tačiau kiti tėvai būgštauja, kad praradus tikėjimą Kalėdų Seneliu susvyruos ir vaikų tikėjimas Kristumi. Todėl dabar siūloma diegti jiems kažkokią neapibrėžtą gerumo koncepciją.

Tačiau taip sako tie, kurie turbūt patys niekada niekuo netikėjo. Aš jau beveik įpusėjau penktą dešimtį ir nesu įsitikinęs, kad Tadas Blinda ar Robinas Hoodas gyveno iš tikrųjų, bet vieną žinau tikrai – Kalėdų Senelis yra. Jis yra giliai visų mūsų širdyse.

Toliau