KAS YRA LAIMINGAS?

Absoliuti dauguma žmonių savo gyvenimo tikslus suveda į tris dalykus: sveikatą, turtą ir laimę. Ir jei dėl pirmųjų dviejų negalime skųstis – medicinos technologijos yra labai išvystytos ir esame nepalyginamai turtingesni už savo protėvius, – tai trečiasis atrodo kur kas sunkiau pasiekiamas. Netgi atvirkščiai, daugelis mūsų jaučiamės nelaimingi (tik trečdalis Vakarų pasaulio žmonių sakosi esą iš esmės laimingi). Tai yra vienas didžiausių išsivysčiusios visuomenės žmogaus psichologijos paradoksų – kuo turtingesni ir sveikesni esame, tuo mažiau jaučiamės patenkinti savo gyvenimu.

Tad kas yra ta laimė ir kaip ją pasiekti?

Atsakymą į šį klausimą ištisus šimtmečius bando rasti politikai ir psichologai, žurnalistai ir ekonomistai. Laimės siekis yra daugelio filosofinių tyrimų objektas, beje, šiais laikais labai madingas. Ir, žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra. O ir daugelis laimę išvis laiko tik dar vienu holivudiniu prasimanymu.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, žmonės laimingi jautėsi todėl, kad išgyveno (marus, karus ir revoliucijas), taip pat – turėjo turto, sveikatos, socialinį statusą, skanesnį valgį, galimybę keliauti (pagalvok apie savo senelius okupacijos metais). Tačiau tai tik atributai. Dabar mums jau nebereikia rūpintis išgyvenimu, maistu ar leidimu išvažiuoti. Mes gyvename taip gerai, kad kartais tiesiog erzina suvokimas, jog mirsime. Todėl vėl nenumaldomai iškyla tas pats klausimas: kaip dabar tapti laimingam? Drabužiai, technologijos, moterys, greitis, prašmatnūs automobiliai – ar tai yra laimė? O gal tai yra šeima? Vaikai? Pripažinimas? Gal šaltas arbūzo griežinėlis karštą vasaros dieną ir meškutė panda? Net jei visa tai turėtum, supranti, kad šito kažkodėl negana. Ir reikalų karuselėje besisukančio kaip voverė rate vyro niekas taip neerzina, kaip paslapčia sau užduodamas klausimas – kada pagaliau aš būsiu laimingas?

Galima prisiminti laimingiausią kiekvieno krikščionio metų laiką – Kalėdas. Ar tos dienos yra laimės etalonas? Tenka be perstojo valgyti, gauti dovanas, kurios tau dažniausiai yra visai nereikalingos, ir būti su žmonėmis, su kuriais visai neįdomu? Ir jei Kalėdos tau nesuteikia laimės, tai kas ją gali suteikti?

Žinoma, iš esmės laimės samprata yra subjektyvi. Galima jausti neapsakomą laimę, išlošus „Žalgiriui“ arba išnirus iš skęstančio garlaivio ir įkvėpus gryno oro. Prieš dvidešimt metų lyg tai laimingi buvo tie, kurie dalyvavo valstybinio turto dalybose, dabar tarsi laimingi tariasi tie, kurie užsitikrino visuomenės pripažinimą.

Mums atrodo, kad mes žinome, kaip tapti laimingu, tačiau greitai suvokiame, kad anaiptol... Mes dažnai maišome hedoniją (labai maloni savijauta, didžiausio pasitenkinimo pojūtis) ir hedonizmą (etikos teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas). Nors šių žodžių šaknis ta pati, tačiau skirtumas tarp jų begalinis. Mums atrodo, kad laimė – tai prisiryti ir būti sočiam, pergulėti su visomis patraukliomis moterimis ir gauti visus pasaulio pinigus bei žaisliukus. Tačiau hedonija iš esmės yra tiesiog bandymas pabėgti nuo nelaimingumo.

Nes laimė – tai ne vien kančios nebuvimas. Ir kur kas daugiau nei vien akimirka. Kiekvienas žmogus gali būti laimingas, valgydamas neišpasakytai skanų „McDonald‘s Big Tasty“ sumuštinį, o suvalgęs jausti tik kartėlį bei sąžinės graužatį. Taip ir su laimės paieškomis. Kas iš to, kad viską turi, o tavo geidžiama moteris miega su kitu? Kas iš to, kad vadovauji tūkstančiams, o osavi vaikai tavęs nekenčia ir nemyli? Kas iš to, kad tavo nuotrauka pasirodė aukštuomenės kronikoje, o gydytojas negailestingai pranešė, jog turi teniso kamuoliuko dydžio auglį?

Asmeninė sėkmė yra tik įžanga į laimę, bet ne jokiu būdu dar ne laimė. O laimė nėra vien momentas, ji visada yra procesas. Ypač greitai blankstantis, – niekas nesensta taip greitai kaip laimė. Kai viską pasieki, ateina tuštuma, o ji visada pavojinga. Prisimink, kiek daug pasaulyje sklando istorijų apie nusižudžiusius čempionus, aktorius ar menininkus, sulaukusius pripažinimo. Nes svarbiausia šiame gyvenime – tai tikslai. Nes tik prasmingas tikslas padeda sustiprinti dabarties ir ateities malonumus.

Tačiau kaip apsispręsti, ko siekti? Meilės ar pinigų? Rūpintis sveikata ar ją alinti? Leisti laiką su šeima ar vengti jos?

Savo atsakymą gali rasti tik pats. Dažniausiai tie tikslai yra paprastai įvardijami: tai itin didelis susikoncentravimas ar dėmesio sutelkimas (nepastebi, kaip prabėga laikas); greitas darbo ir elgesio įvertimas; pastangos, kurios nėra nei pernelyg lengvos, nei pernelyg sunkios; galimybė jausti aplinkybių kontrolę ir atlygis už tai. Kad ir kaip keista, bet laimingi visada yra žmonės, kurie rūpinasi kitais. Ir nepasakysiu nieko naujo tvirtindamas, kad turtas yra ne vien pinigai, bet tai ir aplinka, ir mūsų kultūros kokybė,o svarbiausia – mūsų tarpusavio santykių stiprumas. Tai pusiausvyra tarp šeimos ir darbo, sekso ir meilės, savo laiko ir kitų laiko. Tai malonūs asmeniniai santykiai su kitais žmonėmis. Skaudus, bet teisingas klausimas: kas taps nelaimingas, jei tu staiga mirsi? Jei nėra tokio, tada tai ir yra problema.

Todėl pirmas ir svarbus žingsnis į laimę – įvertinti žmones, kurie tave supa. Prieš pradedant galvoti apie judėjimą kitomis kryptimis ieškant laimės, pažvelk prieš šokdamas – gali staiga suvokti, kad nėra taip blogai tai, ką jau turi... Studijas baigei, darbą gerą gavai, verslą pradėjai, pinigų daugėja, artimieji ir mylimoji jaučiasi gerai, saulė šviečia – primityvu, bet ar ne primityvumas ir daro mus laimingus?

Daugelis iš mūsų laimę randa sporte, mene ar literatūroje. Kiti laimingi žaisdami kompiuteriu arba dėliodami dėliones. Dar kiti – medituodami. Meditacija apskritai yra vienas seniausių būdų pasiekti laimės būseną. Iš esmės mes visada laimingi, kai ką nors darome, ir nelaimingi, kai nieko neveikiame, nes nuobodulys kenkia sveikatai.

Kad ir kaip būtų apmaudu, negalime būti laimingi visada. Kodėl? Atsakymas, mano jaunasis drauge, yra paprastas – nebeturėtumėme ambicijų. Laimė nebebūtų prasminga. Mes džiaugtumės, kai dvėstų mūsų šuniukai, kai geriausiam draugui būtų diagnozuotas kraujo vėžys, ir kai Lietuvos futbolo rinktinei eilinį kartą pakrautų malkų kokie nors Farerai. „Kai mes laimingi, visada geri, bet kai geri, ne visada laimingi“, – rašė O. Wildeʼas. Aleksandras Solženycinas teigė, kad Dievą mes prisimename, kai mums blogai, bet kai mums viskas gerai, Jo gėdijamės. Nelaimingumas – mūsų varomoji jėga. Civilizacija tam ir atsirado bei funkcionuoja, kad mes savo gyvenimą pagerintume. Nieko nėra labiau erzinančio, kaip matyti visada laimingą žmogų. Toks žmogus mato tik saulę ir kačiukus. Toks žmogus nemato vagies naktyje.

Šventasis Augustinas sukūrė prigimtinės nuodėmės koncepciją, kuri pagrindė, kad išvaryti iš rojaus žmonės jaučiasi blogai, todėl ir stengiasi, kad būtų geriau. Kaip pavyzdį galima netgi pateikti žaismingą paralelę su žvejyba. Užmauni ant kabliuko slieką – savo gerus ketinimus ir viltis, po to kurį laiką sėdi piktas, kad niekas nekimba, t. y. niekam tai nerūpi, o kai kažkas truktelėjo „valą“, pradžiungi. štai tau ir laimė. Ir tada supranti, kad laimė – tai optimistinis gerų pokyčių laukimas.

Kartais sakoma, kad laimė – tai žinojimas, ko gali iš savęs reikalauti, ir tai padaryti. Bet būtina ir nusiteikti, kad laimė nėra nuolatinė būsena, gali ten patekti netikėtai, gali niekada jos nerasti. Ji ateina ir praeina, ir niekada neužsilaiko ilgam.

Ar galima išmokti laimės? Akademikai mano, kad taip. Galimybės susikurti pozityvią aplinką gali padėti mums pagerinti savo nuotaiką, ugdyti pasitikėjimą savimi, gerinti sveikatą ir savijautą. Štai kaip raktą į laimę įsivaizdavo senovės ir klasikos autoritetai:

„Nebūti tokiais, kaip kiti“, mokė Heraklitas, siūlęs išsiskirti iš minios, pavyzdžiui, atsisakant kūniškų malonumų. Kitas gi garsus graikas, kurį tu pažįsti kaip vienos teoremos autorių – Pitagoras, be kita ko, tvirtino, kad laimingu galima tapti liovusis skriaudus gaidžius (paukščius, jei ką)... „Laimingas esi, kai apie nieką negalvoji“, - mokė dar vienas išminčius, vardu Empedoklis. Tačiau, anot jo, šiame pasaulyje tik kvailiai gali būti laimingi.

Tačiau tokie pamokymai veda tik prie vienatvės.

Naujųjų laikų rašytojas ir filosofas Gustave Flaubertas rašė, kad „laimei reikia dviejų dalykų – geros sveikatos ir būti idiotu“.

Tačiau tai gali būti pritaikyta tik nedaugeliui laimingųjų.

Rusų rašytojas Levas Tolstojus teigė, kad „laimingas tas, kuris laimingas pas save namie“, o kitas rusas, poetas Aleksandras Puškinas teigė, kad tikroji laimė – tai „tylūs šeiminyniai džiaugsmai“, beigi „įpročiai – puikus laimės pakaitalas“. Tai, kad rutina – geras dalykas, rašė ir šv.Augustinas, o senovės kinai priešams netgi linkėjo „gyventi pokyčių laikais“.

Tačiau tokie požiūriai veda prie nuobodulio.

Bet mes šiandien tikrai žinome, kad:

Žmogus laimingas, kai myli
Meilė dažnai palyginama su nedideliu narkotikų dozės poveikiu. Įsimylėjusio žmogaus organizmas gamina į morfiną panašaus cheminio junginio – endorfinus. Endorfinai mažina skausmo pojūtį ir veikdami drauge su kitais hormonais – dopaminu ir noradrenalinu – sustiprina pasitenkinimo ir malonumo jausmą. Jei meilė trunka ilgesnį laiką, tie cheminiai junginiai veikia dar stipriau. Tyrimais įrodyta, kad vyras, kurie pabučiuoja savo žmoną prieš išvykdamas į darbą, ilgiau gyvena, mažiau padaro avarijų keliuose ir daugiau uždirba, palyginus su tokiuo, kuris to nedaro. Dar tyrimai rodo, kad nelaimingai vedę ir išsiskyrę vyrai nelaimingesni už tuos, kurių santuoka nelaiminga, bet neišardyta. Kaip kadaise minėjo Sokratas, turėjęs labai negražią žmoną: „Jei nelaimingai vesi, tapsi filosofas“...

Žmogus laimingas, kai daug mylisi
Seksas nėra vien giminės pratęsimas, tai ir išgyvenimo priemonė. Vyrai, kurie mylisi šimtą šešiolika kartų per metus gyvena 1,6 metų ilgiau nei tie, kurie vos pasiekia tradicinį Europos vyrų vidurkį – penkiasdešimt aštuonis kartus per metus. Jei padarytum „tai“ 350 kartų per metus, turėtum gyventi aštuonis kartus ilgiau... Teoriškai.

Žmogus laimingas, kai bėgioja
Gali net nevaikščioti į sporto salę, bet du kartus per savaitę išėjęs pabėgioti suteiksi galimybę savo organizmui pagaminti endorfinų. Be to, jei geri alkoholį, pasistenk bent tris dienas per savaitę jo neišgerti.

Žmogus laimingas, kai mąsto pozityviai

Pesimistų kraujospūdis visada padidėjęs. Jei tave užplūsta pykčio protrūkiai, pasistenk rasti būdą, kaip juos įveikti.

Žmogus laimingas, valgydamas vaisius

Vaisiuose yra fruktozės, tai geros psichologinės būsenos pagrindas. Taip pat reikia valgyti riešutų, sėklų bei grūdų – jie skatina geros nuotaikos hormono serotonino gamybą.

Žmogus laimingas, kai padeda kitiems

Įvertink, kaip gera kartais kam nors padaryti gerą darbelį, kaip kokiam skautui. Pavyzdžiui, tiesiog užleisti vietą autobuse ar padovanoti gėlę. Altruizmas padeda pasijusti nuostabiai.

Žmogus laimingas, kai žino, kada reikia ilsėtis

Pabandyk išsimiegoti bent septynias valandas per parą, tapsi stipresnis, budresnis ir ilgiau gyvensi. Tačiau neužmiršk nustatyti žadintuvo – miegodamas per daug susitrumpinsi gyvenimą. Tie, kurie miega daugiau kaip aštuonias valandas per parą, jaučiasi taip pat, kaip ir tie, kurie miega keturias ar mažiau. Optimalus skaičius – septynios aštuonios valandos.

Žmogus laimingas, kai mėgsta bendrauti

Žmonės yra socialios būtybės, jiems būtina bendrystė. Iš esmės santykiai tarp žmonių yra svarbiausias laimės veiksnys (kaliniai, sėdintys vienutėje, išeina iš proto dėl vieno paprasto dalyko – bendravimo ir įspūdžių trūkumo). Laimingiausi vis dėlto yra žmonės, kurie leidžia laiką su draugais, kaip ir laimingi tie, kurie apsiriboja šeima. Blogiausia tiems, kurie yra vieniši. Įdomus faktas, bet abiem lytims geriausia yra būti su moterimis.

Žmogus laimingas, kai turi naminį gyvūną

Kartais užtenka vien pasižiūrėti į savo šunį, kačiuką ar pitoną, ir sumažėja kraujo spaudimas, ne toks baisus yra stresas. Tyrimais įrodyta, kad augintinius laikantys žmonės yra geresni.

Žmogus yra laimingas, kai pats priima sprendimus

Kiekvienas mūsų gali pasirinkti – daugiau ar mažiau (nes tokioje kapitalistinėje visuomenėje gyvename). Svarbiausia – pasirinkti ir būti patenkintam savo pasirinkimu. Vienam reikia naujo automobilio ir darbo dienos, trunkančios dvylika valandų per parą, kitam užtenka seno automobilio ir šešių valandų darbo dienos. Problemos kyla tik tada, kai pradedi manyti, kad turtingas žmogus yra ne tik turtingas, bet ir geresnis už tave...

Toliau