AR EGOISTAS YRA BLOGAS ŽMOGUS?

Tik žmogus, mylintis save, gali pamilti ir kitą. “Mylėk savo artimą kaip save patį”, - ar ne taip parašyta Biblijoje?

Nes, kaip ir kaip bemoralizuosi, egoizmas, kaip ir logika visada vertė suktis šitą pasaulį. Tik egoistai rašė genialias knygas, tik egoistai siuntė milijonus plebėjų į karus, tik egoistai buvo meno kūrėjų herojai, tik egoistai pardavinėjo savo moteris už milijoną. Nes egoistais tikima, jais sekama, jie visada traukė kitus – prisimink Homerį Simpsoną, Marką Rentoną iš „Traukinių žymėjimo“ ar Ostapą Benderį. Visi įsimylėję į save, bet tuo labiausiai ir mieli.

Homeris Simpsonas už juos visus yra pasakęs: „Visada svarsčiau, ar yra pasaulyje Dievas. Dabar žinau, kad yra – tai AŠ“. Nes istoriškai egoistas yra religinės ir pilietinės savimonės degradacijos produktas. Jis stato savo interesus aukščiau kitų, kuriuos laiko menkesniais, nereikšmingais ir nereikalingais. Nes nuo pat seniausių laikų savo asmenybės užaštrinimas buvo laikomas progreso varikliu. Žmogus – tai laukinis, tapęs egoistu. Kolektyvinė samonė visada buvo žemiau žmogiškosios asmenybės. Visus atradimus istorijoje sukūrė vieniši žmonės, kuriuos drąsiai galima pavadinti egoistais, nes jie ėjo prieš daugumos valią ir įsitikinimus. Todėl kaip priešnuodis egoizmui ir buvo sukurtos visos pagrindinės pasaulio religijos: nes tarnavimas Dievui griauna pačią egoistiško požiūrio esmę.

Visi egoistai žino: gyvenimas sudarytas iš smulkmenų, bet dar daugiau smulkmenų gali tą gyvenimą padaryti dar malonesniu. Civilizacija yra sukurta egoistams. Trys kertiniai egoizmo pamatai: potraukis komfortui, savimeilė ir valdžios troškimas lėmė tai, kad tokius jausmus, kaip baimę, panieką ar įtūžį egoistas slepia ironija, romantika ir įpročiu nepaduoti rankos niekšams. Vienintelės egoisto gyvenimo taisyklės – tai jo paties sukurtos. Todėl ko čia gėdytis? Ir jei nepradėsi gyventi egoistiškai, vargu ar kas tai padarys už tave. Tačiau, jei pradėsi, gyvenimas žada būti lengvas ir malonus.

Nes:

Jei ne egoistai, žmonija išvis nieko neturėtų. Egoizmą žodynai apibūdina kaip “įprotį iškelti savo asmeninius interesus aukščiau kitų žmonių”, tačiau ar ne tai yra nuolatinė išgyvenimo sąlyga ir kiekvieno gyvo organizmo instinktas? Gamtoje jis vadinasi “kova dėl būvio”, ir visi tai pripažįsta. Pagalvok pats – jei mūsų protėviai, genami altruistinių paskatų, būtų lindę kiekvienam alkanam kardadančiam tigrui į nasrus, kad tas mielas gyvulėlis išgyventų, tai visa žmonija jau seniai būtų išnaikinta.

Egoistas turi mažiau galimybių žūti aviakatastrofoje. Jei lėktuve prieš skrydį teikiesi išklausyti žavių stiuardesių pamokymų, kaip elgtis dehermetizacijos atveju, turbūt pagalvojai, kodėl deguonies kaukę privaloma iš pradžių užsidėti pačiam, o tik po to – vaikui? O visi žmonės aplink mus iš esmės yra tie patys vaikai, todėl, jei elgsies su jais altruistiškai, žūsi pats pirmas.

Egoistas visada atrodo geriau už kitus. To priežastis paprasta: meilė iš esmės reiškia rūpestį. O taip kaip egoistas labiausiai myli save, tai ir turi geras galimybes laiku pasirūpinti savimi. Pavyzdžiui, nueiti į sporto salę ar soliariumą. Egoistas myli savo kūną ir atidžiai stebi kiekvieną jo liniją. Juk mažiau save mylėsi, jei blogai atrodysi, ar ne? Simpatiškas egoistas traukia visų žvilgsnius - tiek savo veidrodyje, tiek aplinkinių.

Egoistas patinka moterims. Tiesa, iš pradžių dažniausiai nepatinka. Bet jei jam pavyko įveikti save ir šalia savęs ant pjedestalo pastatyti kokią nors moterį, tai automatiškai pakelia jos vertę. Nes visiems yra aišku, kad save mylintis žmogus suvokia, kad jis yra geriausias iš geriausių. Todėl, jei jis jau KAŽKĄ pamilo, vadinasi, tas KAŽKAS taip pat yra geriausias…

Egoistas visada yra psichiškai stabilesnis. Jis niekada nepradeda kankinti savęs sąžinės graužimu, jei gyvenimas papasuoja jam netikėtų dovanėlių. O altruistai – pagrindiniai kandidatai į neurotikus. Po kiekvieno gero verslo sandėrio ar rastos gatvėje piniginės su apvalia sumele, jis visada galvoja, ar tai – ne spąstai? Altruistas visada pergyvena, ar likimas neruošia jam bausmės už bet tokią sėkmę. Egoistas gi bet kurią sėkmę priima kaip privalomą būtinybę ir natūralią duotybę, todėl nuoširdžiai ja džiaugiasi.

Egoistu sunku arba išvis neįmanoma manipuliuoti. Jei žmogus pasitiki savimi, tai priversti jį teisintis yra gana sunku. Piktas boso šūkavimas nugins altruistą į kampą, o egoistas į tai tik gūžtels pečiais. Nes tai yra jo vienintelis tinkamas pasiteisinimas visiems gyvenimo atvejams.

Egoistą džiugina visi maži malonumai. Jis pats sau draugas, kritikas ir pavyzdys. O tai reiškia, kad jam nereikia suburti apie save abejotinos reputacijos asmenų, kurie atliktų tas pačias funkcijas. Tiesą sakant, egoistui beveik nereikia nei prabangių aksesuarų, nei abejotinų trumpalaikių malonumų. Egoistas – pats brangiausias, ką jis turi.Todėl didžiausias malonumas jam yra jis pats – kam ieškoti dar kažkokių papildomų stimuliatorių?

Egoistas rečiau serga. Jis nesidrovi prašyti pagalbos ir nemato jokio pažeminimo, kai reikia kreiptis į specialistus patarimo. Jis nieko nelaukdamas rūpinasi savimi.

Būti egoistu yra lengviau. Kai žmogus nustoja paisyti kitų žmonių interesų ir nuomonių (“kažin, kaip į tai pažiūrės tas ar anas?”), gyvenimas išsyk pasidaro paprastesnis ir lengvesnis. Egoistas visada išlieka harmoninga ir tikslinga asmenybe, o ne besiblaškančiu ar norinčiu visiems patikti altruistu. Visuomeninė nuomonė egoistui – menkniekis, į kurį neverta kreipti dėmesio. Jo vienintelis kompetetingas teisėjas – jis pats.

Egoistas dažniau patiria orgazmą. Per savo dažnus seksualinius kontaktus jis mažiausiai galvoja apie tai, ar viską daro teisingai, ir todėl sau suteikia daugiausiai malonumo, palyginti su vargšais “G taško” ieškotojais.

Egoisto lėkštė yra visada didžiausia. Nes jis mėgaujasi ne vien maisto kokybe, bet ir jo kiekiu. Vieni valgo, kad gyventų. Egoistas gyvena tam, kad valgytų. Šeštoji mirtina nuodėmė – apsirijimas, egoisto manymu, išsiskiria iš kitų savo nekaltumu. Jis uoliai pritaria prancūzų kulinarams, kurie netgi yra kreipęsi į Vatikaną, kad nuodėmės statusas apetitui būtų atšauktas. Nors iš esmės egoistui į tai nusispjaut. Jis yra įpratęs valgyti savo malonumui.

Egoistas naudojasi geriausiais pasaulyje dalykais. Nes kam kankinti save ir naudotis kažkuo nepatogiu, jei yra pasaulyje geresnių? Pavyzdžiui, tikras egoistas turi hamaką iš norkų kailiukų (kaina 18 tūkstančių baksų), nes prisilietimas prei norkos kailiuko yra prilyginamas orgazmui.

Egoistas gyvena aukščiau, nei kiti. Nes yra pripratęs į kitus žiūrėti iš aukšto. Mašina, jachta, storalūpė blondinė ir kitas kilnojamas turtas – tai jaunatviško maksimalizmo atavizmas, dar nesubrendusių jaunuolių siekis įrodyti savo vertingumą ir turtingumą. Tačiau kiekvienas brandus žmogus žino, kad tikrąjį turtą įrodo nekilnojamojo turto kiekis. Todėl egoistui idealiausias gyvenamasis plotas – penthauzas. Kuo aukščiau – kuo arčiau Dievo pagal vertikalę.

Egoistui viskas aišku. Jo nekamuoja pasirinkimo agonija. Jo smegenų signalai, siunčiami aplinkiniams yra aiškūs ir tikslūs – „čia žiūrėk ir klausyk, ką aš kalbu“, „reikėjo anksčiau galvoti“, „tai mano“, „dar“, „gražu“, „minkšta.“, „reikėtų ką nors svarbaus gyvenime padaryti“, „darbas - ne vilkas“, „noriu“, „duok.“

Egoistas nepavargsta. Jis iš principo yra tinginys, nes per visą žmonijos istoriją vertė dirbti kitus – vergus, baudžiauninkus, imigrantus, kad turėtų kuo daugiau laiko poilsiui ir laisvalaikiui. Visa, kas geriausia pasaulyje – antikinė poezija, Leonardo da Vinčio skraidančios mašinos, reliatyvumo teorija - buvo sukurta laisvalaikiu. Tačiau, jei egoistas nori ne braižyti, o sėdėti balkone visą dieną su chalatu ir juodais akiniais, tai reikia priimti su pagarba: jo sukurtos civilizacijos progresas duoda jam šią teisę.

Egoistas žino, kas yra gerai. Jaunas egoistas teikia pirmenybę estetiniam vaizdui, tačiau bręstant marškinių vidinė pusė tampa svarbesnė už išorinį vaizdą. Todėl egoistas negaišta laiko stebėti Milano parodų, ir bendrauja tik su rimtais siuvėjais.

Egoistas yra didžiausias menininkas pasaulyje. Nes egoizmas – kiekvienos kūrybos ir meno pagrindas. Meilė sau – tai menas. Ir atvirkščiai, menas – tai meilė sau. Tikras menininkas nelabai gali pakęsti aplinkinių ir viską, ką turi geriausio, sudeda į savo kūrybą.

Egoistas nesukelia moterims jokių problemų. Nes žino, kad sekse svarbiausia ne meilė, o atsakomybės trūkumas. Potraukis priešingai lyčiai yra tiesiog praktinis reikalas. Su moterimis egoistas yra infantilus, nes jis nemoka įsimylėti į kitą, juolab nemoka mylėti iki savižudybės. Egoistas myli save iki absoliučios paniekos aplinkai. Pripažink, žmonės kartais įkyri. O tie, kas sėdi šalia tavęs automobilyje, įkyri egoistui dvigubai daugiau. „Egoistas – tai žmogus, kuris domisi savimi labiau, nei manimi“, - sakė kažkuri neva garsi aktorė. Kurios net pavardės atmintyje neišliko.

Egoistas turi skonį. Jo knygų lentynoje puikuojasi Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“ (kuriame įkūnyta amžina egoistų svajonė – „tegu mūsų portretai sensta už mus“), Onore de Balzako „Šagrenės oda“ , Breto Ystono Elio „Amerikietiškas psichopatas“ (nes Patrikas Beitmanas yra egoisto etalonas – dienomis tobuliausias vartotojas, naktimis – naikintojas), Stendalio „Raudona ir juoda“ (argi nenuostabu, kad socialinis moters statusas gundo labiau, nei jos kūnas?), Fridricho Nyčės „Taip kalbėjo Zaratrusta“ (egoisto Biblija, kurioje aiškiai pasakyta: „dėl visko kalčiausias – Dievas“).

Toliau