AR VERTA PIRKTI ORIGINALĄ?

Kažkada likimas privertė mane važiuoti tarpmiestiniu autobusu, kurio vairuotojas segėjo prašmatnų blizgantį „Rolex“ laikrodį. Galbūt tas vairuotojas – nuobodžiaujantis turtingas mizantropas, nerandantis laimės įprastoje prabangoje ir nusprendęs atiduoti moralinę duoklę visuomenei, be atlygio vairuodamas autobusą? Naivu būtų to tikėtis. Vairuotojas, žinoma, tebuvo eilinis šalies pilietis, pirkęs turguje vieną prabangiausių pasaulyje laikrodžio „Rolex“ kopiją vos už šimtą litų.

Kodėl mes, net ir suaugusieji, mėgstame viską kopijuoti ir vogti – muziką, filmus, knygas, net idėjas? Nes norime malonumų ir prabangos, ypač kai ji (net ir pakenčiamos kokybės jos kopijos) prieinama už neįtikėtinai mažą kainą. Tai ir yra pagrindinis klastočių (kaip jas žiauriai, bet visiškai teisingai vadina Lietuvos teisėsaugos struktūros) pardavėjų argumentas – kam mokėti daugiau, jei galima beveik tą patį daiktą įsigyti už mažiau arba netgi nemokamai?

Iš interneto pavogtas kino filmas yra pusėtinos kokybės (kam mokėti už bilietą?), pavogta muzika grotuve skamba pakankamai aiškiai (kam leisti pinigus „iTunes“ arba „Amazon.com“, jau nekalbant apie brangų kompaktinį diską?), padirbti laikrodžiai atrodo taip pat gražiai, o kaina įkandama. Kam permokėti? Kam mokėti už svetimą reklamą, už svetimą savigarbą, už svetimas pastangas, už nepažįstamų dizainerių ir meistrų darbą, už svetimą vardą, kuriuo mes norime pagražinti savo būtį šioje liūdnoje šalyje? Ir argi mums išties rūpi, kad piratavimas bei klastočių gamyba pasaulyje atima darbą iš mažiausiai 200 tūkstančių žmonių, o jų pusė – vien Europoje?

Tačiau kiekvienam išsilavinusiam žmogui neišvengiamai iškyla kur kas svarbesnis klausimas: o kam tokiems yra skirtos tos klastotės?

Atmink, mano jaunasis drauge, pirkėjai, kurie renkasi prašmatnesnių laikrodžių kopijas ar treningus „abibas“ (turinčius priminti originaliuosius „adidas“), atvirai kalbant, net nerūpi originalių laikrodžių ar sportinės atributikos gamintojams. Mat kapitalistai puikiai supranta, kad vargšai niekada neturės tiek pinigų, jog galėtų įpirkti tikrą ir originalų gaminį. Todėl ir prabangių laikrodžių reklamos yra skirtos ne klastočių pirkėjams, jei pastariesiems kada nusišypso laimė atsitiktinai tokias išvysti. Dar daugiau: nešiodami „Rolex“ klastotę ar „abidas“ šlepetes, vargšai netgi nemokamai pasitarnauja šiam prekės ženklui, nes protingas žmogus visada supras – padirbinėjamo prekės ženklo populiarumas tikrovėje yra paties prekės ženklo populiarumas. Kaip sakoma, jei tave kopijuoja, vadinasi, kažką darai gerai. Tai ta pati svajonė, tik ne visiems pasiekiama. Ji primena asmeninį skurdą, nesvarbu, kad ir gyventum Europos Sąjungoje.

Tačiau ką daryti, jei išties kokybiško daikto norisi, o pinigų nėra ar jų per mažai? Suaugusiųjų pasaulyje egzistuoja viena žiauri tiesa, kuri teigia: „Uždirbk daugiau!“ Investuok į save, ieškok naujų galimybių, sek paskui pinigus ir nebereikės patirti moralinių kančių, perkant grotuvą „Philibs“ vietoje originalaus „Philips“.

Nes šioje kovoje – kaip ir autobuse be konduktoriaus – sąžinė yra geriausias kontrolierius. Žmogus, perkantis tikrą IWC laikrodį už penkis tūkstančius eurų, niekada nekonkuruos su neturtingu tuščiagarbiu, Turkijos paplūdimyje mokančiu už tokio pat laikrodžio imitaciją 50 dolerių. Žinoma, vienas kitą jie laikys kvailiu, tačiau įstatymas ir garbė visada bus tik vieno iš jų pusėje. O klastotes perkantis ir nešiojantis asmuo, kaip ir tas, kuris pasivagia kino filmą iš „torentų“, visada turės jį graužiančią paslaptį – jis žinos, kad turi trumputį penį.

Toliau