AR TAU REIKIA TATUIRUOTĖS?

Sykį man teko garbė apsilankyti vienos užsienio šalies ambasados surengtuose pietuose prašmatnaus Vilniaus viešbučio restorane. Svečiai buvo pavaišinti skaniu virtu kumpiu, kurį pjaustė dailiai nuaugęs virėjas. Vilkintis balta apranga, pasiraitojęs iki alkūnių rankoves, mitriai operuojantis kokybiškais įrankiais. Atviri jo rankų dilbiai buvo ištatuiruoti įmantriais piešiniais ir simboliais. Besigrūsdamas su kitais svečiais eilėje žvelgiau į tuos piešinius ir nevalingai stebėjausi, kaip ištobulėjo tatuiruočių menas – tatuiruotės pasidarė įvairiaspalvės, jos pasidarė netgi baltos, jos pasidarė reljefinės. Tatuiruotes dabar galima aptikti netgi pačiose netikėčiausiose mūsų kūnų vietose.

Tačiau tatuiruotės neprarado vienos savo ypatybės – jos vis dar tebėra atgrasios.

Aš žvelgiau į tatuiruotas virėjo rankas ir negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tos rankos yra nešvarios. Suvokiau, kokią didelę reikšmę turi tam žmogui anie mėlyni piešiniai ir simboliai, tačiau pjaustomo kumpio skonį taip atrodančios rankos šiek tiek gadino. Kaip gadina kiekvieno patiekalo skonį tatuiruotos bet kurio padavėjo rankos. Jos tiesiog nedera prie estetiško maisto vaizdo, kaip nederėtų prie lainerio šturvalo ir pilotas, mūvintis vienomis trumpikėmis ar apkramtyti nagai moteriai, darančiai mums manikiūrą (kad ir kaip patogu joms pačioms tai būtų).

Vertinant demokratiškai, tatuiruotės, žinoma, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Tačiau jos tampa ir viešu reikalu prieš mūsų pačių valią, nuolat šmėkščiodamos prieš akis – ant padavėjų ir oficiantų rankų, sporto salėse ir baseinuose ant apnuogintų kūnų, ant merginų nugarų ar užpakalių paplūdimiuose ir miestų gatvėse. Suprantama, kad tūkstančiams žmonių užrašai ir santrumpos kirilica (pavyzdžiui „Sever“ ar DMB) ar mirusiomis kalbomis, beprasmiškos datos, visi tie inkarai ir undinėlės, rožės ir drakonai, pikų tūzai ir kolibriai, drugeliai ir hieroglifai turbūt turėjo ar turi jų savininkams didelę reikšmę, ir visi jie nevalingai laukia, kol mes jų paklausime, kokią.

Tačiau mes, netatuiruotieji, vietoje to, dažniausiiai jaučiame jiems nevalingą užuojautą („ar tikrai tau to reikėjo?“), pašaipą („nejaugi tos hieroglifų reikšmės negalima įkūnyti lietuviškais rašmenimis?“), nusistebėjimą dėl piešinio pasirinkimo („delfinas?!“), gailestį („kiek kainuos to drakono pašalinimas, kai jis atsibos?“), nerimą dėl hepatito C, ir visais atvejais neišvengiamą nuojautą dėl nenumaldomai artėjančių moralinių pagirių, ištinkančių kiekvieną tatuiruotąjį.

Kokio tikslo skatinami žmonės kankina savo kūnus ir tatuiruoja juos banaliais piešinukais? Saviraiškos ir maišto, meno ir prisiminimų vardan, – taip atsakytų dažnas ištatuiruotasis. Retas pripažįsta, kad tai tik mados ir iracionalaus jaunatviško emocijų protrūkio reikalas. Žinoma, šiais laikais sprendimą pasidaryti tatuiruotę gali sąlygoti mistiniai motyvai, sentimentai ar prisiminimai. Tačiau gyvenimas juk nesibaigia ta diena, kai pasidarai tatuiruotę? Jis tęsiasi, būna ilgas ir turiningas, kupinas naujų sentimentų ir prisiminimų. Ir tempti senų prisiminimų (ypač jaunystės meilės ar polinkio kuriai nors muzikinei srovei) naštą ant pečių visą likusį gyvenimą kažin ar verta.

Kadaise tatuiruotės buvo tik vergų žymė, vėliau tapo estetinis žemesniųjų visuomenės klasių simbolis, tačiau šiais laikais sportininkai ir muzikantai tatuiruotes pavertė „cool“ žmonių atributu. Prieš šimtus metų tatuiruotės buvo primityvių barbarų ženklas, pabrėžiantis priklausomybę tam tikrai genčiai ar kastai. Šiandien tatuiruotės turi visiškai priešingą paskirtį – jos neva akcentuoja jų nešiotojo individualumą. Tačiau tai slepia ir amžiną asmenybės išskirtinumo paradoksą. Milijonai žmonių pasaulyje nešioja tą patį delfiną, rožę ir hieroglifą. Juk ne tu vienintelis išsirenki tatuiruotę iš to paties katalogo? Visi tie maištininkai, kovojantys prieš konformizmą savo tatuiruotėmis, neišvengiamai pavirsta tų pačių maištininkų masės dalimi, t. y. vėl tais pačiais konformistais. Tad jei nori būti tikra asmenybe, nesidaryk tatuiruotės – ją turi kiekviena vidutinybė.

Nes būtent čia ir slypi tikrasis atsakymas, kodėl žmonėms buvo ir yra reikalingos tatuiruotės. Būtent tatuiruotė yra vienintelė galimybė vidutinybėms palikti nors kokį pėdsaką šiame gyvenime, nes kitokio palikti jie dažniausiai tiesiog neturi jokių kitų galimybių.

Tatuiruotė – tai ne menas ar estetikos paieškos. Tatuiruotė – tai priemonė kažką priminti, ypač kai aplinkiniai nepastebi, koks tu šaunus ar patyręs. Todėl kariai, tarnavę Afganistane ar kokiame nors elitiniame armijos dalinyje, vaikinai, plaukę per jūras marias ar sėdėję kalėjime, tatuiruodavo savo kūnus užrašais ir simboliais primenančiais tuos gyvenimo tarpsnius, nes kitaip aplinkiniai jų nenorėjo pastebėti, gal ir nebuvo dėl ko į juos atkreipti dėmesį.

Kaip manai, ką žmonės įprasmina, darkydami savo kūnus? Malonias emocijas? Pasiekimus gyvenime? Savo kūno grožį? Sukurtą verslą ar meno kūrinį? Ant užpakalio ištatuiruotas drugelis nėra nei olimpinis medalis, nei poezijos tomelis, nei Nobelio premija ar apvali sumelė banko sąskaitoje. Kvaila būtų tatuiruotes laikyti išdidumo, garbės ar pasididžiavimo simboliais. Labiau logiška būtų jas laikyti jaunatviško paikumo, skubotų sprendimų ir nepamatuotų ambicijų ženklais. Didžiausia bėda yra ta, kad žmonės mano, jog tatuiruotės gali ką nors pagerinti. Ir greitai suvokia, kad pasidaryta tatuiruotė dar niekada nieko nepagražino. Ar Angelina Jolie būtų nors kiek negražesnė, jei jos kūnas neprimintų prastai besimokančio moksleivio juodraščio? Ar Davidas Beckhamas atrodytų bjauriau, jei jo kūnas neprimintų automobilių padangų raštais išmarginto grindinio? Ar žmonės mažiau bijotų Roberto Javtoko ir Kšištofo Lavrinovičiaus, jei jų rankų nepuoštų grėsmingi simboliai? Ar aš pradėjau labiau gerbti padavėją už tai, kad jo rankos išmargintos keistais mėlynais priešiniais? Žinoma, ne. Ne tatuiruotės žmogų puošia. Žmogų puošia jo laikysena, elgesys ir požiūris į jį supantį pasaulį.

Toliau