KAZINO PRADEDA R LAIMI

Štai pagaliau ir tu įgijai teisę oriai įžengti į kazino, užsiregistruoti, gauti dailią nario kortelę ir atsidurti vietoje, kur galima labai greitai tapti turtingu. O ir šiaip juk smagu kartais tiesiog palošti? Kad ir ką sakytų savo artimiesiems suaugusieji, einantys bene kasnakt į kazino „tik gerai praleisti laiką“, kiekvienas žmogus visada slapta viliasi ir laimėti. Tai įrodyta. Ir ką gi, visiems mums pasisekė – dar XVII amžiuje du prancūzų matematikai atrado ir moksliškai pagrindė geriausią būdą, kaip tai padaryti.

Labai paprastą – įsigyti savo kazino.

Žiūrint kino filmus gali susidaryti įspūdis, kad kazino yra malonaus gyvenimo vieta: salės, kuriose gražūs ir šaunūs žmonės laimi dideles sumas prie ruletės ir kortų stalų. Tačiau tikrovėje kazino vietos yra šiek tiek liūdnesnės, nes jų išorinė prabanga sukurta iš lengvatikių bei nelaimėlių paliekamų pinigų. Italų kalboje „casino“ reiškia „vila/vasarnamis“ –XVII amžiuje taip vadinamose vietose italų didikai rinkdavosi aptarti verslo reikalų, diskutuoti apie politiką, pasinaudoti prostitučių paslaugomis ir kartais tarpusavyje palošti (loterija yra tai pat itališkos kilmės žodis, reiškiantis „dalią“). XVIII amžiuje kazino tipo namai paplito po visą Europą. O kai 1860 metais Monako meriją ištiko gili finansinė krizė, vienas vertelga pasiūlė miesto galvoms atidaryti kazino – lengvų ir greitų pajamų šaltinį. Įrodinėti ilgai neteko, kazino sistema buvo tokia patikima, pinigai tokie lengvi, kad per kelis dešimtmečius Monte Karlas tapo pasaulio kazino sostine, stebinančia visus miesto svečius savo prabanga.

Šiandien viso pasaulio kazino ir loterijų kompanijos pelno milijardus dolerių, pasinaudodamos dar viduramžiais sukurtomis matematinėmis sistemomis. Nors visiems lošikams mokslas sako viena – „neloškite“, tačiau jei jau susigundei sėsti prie kortų ar ruletės stalo (šis įprotis daug baisesnis nei rūkymas, o ir pačios moterys krupjė dirbančios moterys tvirtina, kad verčiau jau tekėtų už alkoholiko nei už kazino lankytojo),nepamiršk ir žinok, prieš kokią galingą, matematiniais principais sukurtą mašiną stoji. Jokie patarimai tau negarantuos pergalės prieš ją, tačiau bent jau gali padėti sumažinti riziką. Geriausia į kazino eiti dėl įdomumo, ir kvailiausia, ką galima padaryti – tikėtis laimėti pinigų. Nes kazino iš pradžių tau leis išlošti pinigų tiek, kiek reikia tave susigrąžinti atgal. O ilgalaike prasme prieš kazino dar niekas nėra išlošęs.

Niekada.

Kodėl? Todėl, kad kazino – pati legaliausia sukčiavimo forma. Ne, tai ne žymėtos kortos ar įmagnetinti ruletės diskai. Tai tik matematika ir psichologija. Garsus JAV gangsteris Meyeris Lansky, sukūręs Las Vegase lošimo namų imperiją visame pasaulyje žinomu verslu, griežtai draudė savo darbuotojams sukčiauti, žaidžiant su kazino lankytojais, ir visais įmanomais būdais stengėsi suteikti kiekvienam lošėjui sąžiningą šansą sužaisti prieš kazino. Tai jis darė ne dėl kilnumo. Jis tiesiog žinojo, kad prieš kazino sistemą, veikiančią itin atvirai ir sąžiningai, laimėti yra neįmanoma.

Pavyzdžiui, bet kuriame kazino vietoje grynų pinigų tu gausi ryškius spalvotus žetonus. Tai ne šiaip sau kazino tradicija, bet daroma dėl labai svarbių psichologinių priežasčių. Žmonės yra linkę rizikuoti daugiau, tuo pačiu – ir pralošti, per daug nenusimindami, kai lošia būtent tokiais spalvotais žetonais. Juk nededa ant stalo tikrų pinigų! Lygiai taip pat ir mes esame linkę netaupyti, kai galime įsigyti ką nors kreditu ar mokėdami kreditine kortele – tada prekės ar paslaugos kaina visada atrodo ne tokia didelė.

Neabejotinai esi girdėjęs posakį: „Kiekviena loterija yra legali žmonių apgavystė“. Auksinė frazė ir tikslus įvertinimas, tačiau žmonės vis tiek masiškai perka loterijos bilietus, žaidžia ruletę, kortuoja su nepažįstamaisiais, grūdasi ties antpirščių manipuliatoriais turguje. Regis, tyčia visada elgiasi taip, kad juos dar greičiau būtų galima apšaukti lengvatikiais ar žiopliais. Nuo pat vaikystės mes suvokiame paprastą tiesą, kad „bankas visada laimi“, tačiau tai mums nesukliudo savanoriškai vis tiek su tuo „banku“ žaisti ir, anksčiau ar vėliau, jam pasiduoti.

Įženk į bet kurį kazino, nusipirk bet kokios loterijos bilietą, ir nuo tos akimirkos tu pastatai savo sunkiai uždirbtus pinigus prieš sudėtingus tikimybių teorijos dėsnius. Tikimybių teorija – tai matematikos sritis, sprendžianti atsitiktinių procesų sekas, tokias kaip kauliuko ridenimas arba loterijos kamuoliukų maišymas. Jei nori mažiau pralošti lošdamas kazino (nesakau, išlošti), pradėk būtent nuo teorijos.

Apie lošimų teoriją pradėta diskutuoti jau nuo XVIII amžiaus, kai turtingi Europos matematikų patronai norėjo pagerinti savo galimybes prie lošimo stalų. Tačiau tik XX amžiuje lošimų teorija pavirto pilnaverte moksline sistema su savo dėsniais, kurie vis tiek lemia tą patį rezultatą – visada mažesnius tavo šansus prieš kazino.

Žaidžiant pokerį ar „Juodąjį Džeką“ viena kortų malka galima pasiremti savo asmeniniu patyrimu ir bandyti nuspėti kitas malkos kortas, tačiau žaidžiant „Juodąjį Džeką“ kazino sistema tokią galimybę eliminuoja, nes prieš tave žaidžiama iškart su keliomis kortų malkomis. Ruletės rezultatai yra visiškas atsitiktinumas dėl vienos paprastos priežasties – leidžiamas ratu rutuliukas neturi atminties, ir absoliučiai kiekvienas ruletės disko pasukimas reiškia visiškai naujo žaidimo pradžią. Sukčiauti sukant ruletės diską netgi ir neapsimoka, nes šio žaidimo principas paremtas nuodugniu matematiniu įrodymu, todėl ruletės savininkas kazino yra nenugalimas.

Kad būtų aiškiau, paskaičiuokime kartu. Klasikinis ruletės ratas padalintas į trisdešimt septynis laukelius, nuo nulio iki trisdešimt šešių. Kazino moka pinigus žaidėjui, atspėjusiam skaičių, ant kurio sustos rutuliukas. Be abejo, išmokėjimų dydis yra proporcingas galimybei juos laimėti. Tačiau galimybė skaičių neatspėti yra šiek tiek didesnė nei jį atspėti. Todėl paryčiais kazino vis tiek laimi. Ir kazino nereikia reguliuoti rato. Užtenka matematikos.

Tai atrodo štai taip: pastatęs 216 eurų ant raudonos spalvos, tu turi 18 / 37 santykį arba 48 procentų galimybę laimėti ir padvigubinti savo pinigus iki 432 eurų. Tačiau jei tuos pačius 216 eurų išdėliosi ant 18 atskirų skaičių (po 12 eurų ant kiekvieno), laimėsi 432 eurų tik tuo atveju, jei atspėsi bent vieną iš tų skaičių. Tačiau kiekvieno skaičiaus neatspėjimo galimybė yra lygi 36/37, tad galimybė pralaimėti visus aštuoniolika statymų yra lygi 61 procentui. Todėl tavo galimybė atspėti bent vieną skaičių yra lygi 39 procentams, bet tai dar mažiau nei 48 procentai, statant visą sumą ant raudonos spalvos.

Arba įsivaizduok, kad statai po vieną eurą ant to paties ruletės stalo 370 kartų iš eilės, vis kitokį skaičių kiekvienam rato pasukimui. Per 370 sukimų kiekvienas skaičius turi galimybę iškristi 10 kartų. Kiekvieną kartą, kai laimi, kazino tau išmoka 35 eurus, priedo grąžina statomą eurą. Tarkime, laimėjai 10 kartų, ir laimėjai 350 eurų (dešimt kartų grąžinamas euras čia nepriskaičiuojamas). Kitus 360 kartų pralaimėjai – ir pralošei 360 eurų. Mažas, bet gerai sureguliuotas skirtumas tarp galimybių laimėti ir pralaimėti tau kainuos 10 eurų.

Tačiau ar tokios nesąžiningos žaidimo taisyklės gali būti prilygintos sukčiavimui? Kazino sąžiningai išmoka laimėjimus, kiekviename kazino žaidime lošėjas turi atvirus ir lygius šansus laimėti, galų gale, duoda žaidėjui nemokamai išgerti, rengia nemokamas šou programas, rodo krepšinio varžybas. Tačiau kazino įtraukia į žaidimą silpnus žmones, ir tai ilgainiui tampa liga. Ar tai jau apgavystė?

Paradoksalu, kad kazino nesąžiningumas yra tame, jog kazino nedaro nieko nesąžiningo, kai duoda lošėjui išgerti kavos už dyką. Kazino panašus į gražiai atrodantį, bet viduje supuvusį obuolį. Kazino žaidimai yra kur kas sudėtingesni nei paprasčiausias monetos metimas, ir toks kompleksiškumas slepia daug iš anksto užprogramuotų apgavysčių. Todėl kazino vadybininkai visada rūpinasi tais, kurie per daug išlošia. Jie paprasčiausia mano, kad toks „laimingas“ žaidėjas sukčiauja. Jie žino, kad niekas negali laimėti prieš kazino sistemą. Tikrovėje sąžininga yra tai, kad abi žaidžiančios pusės nežino, koks bus jų žaidimo rezultatas. Kazino vadybininkai nežino, koks bus individualaus statymo rezultatas, tačiau jie žino ilgalaikio žaidimo pasekmes – sistema visada laimi, ir individualus statymas iš tiesų nieko nereiškia.

Be abejo, kazino turi pasiteisinimą ir priežasčių elgtis taip, kaip jie elgiasi dabar. Galų gale, įstatymas yra jų pusėje (nors žiūrint iš istorinės perspektyvos, kadaise įstatymas buvo ir deginusių raganas pusėje). Kazino yra gerai užmaskuota laimėjimo forma. Ir žino, kad visada laimės. Toks užtikrintas žinojimas iš principo jau ir yra apgavystė. Todėl, kai loši su sistema, tai jau ne lošimas, nes tu neturi galimybių laimėti. Tai pralaimėjimas apgavystei.

Bet ar nėra etiška bandyti apgauti apgavystę?

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo labai smerktina. Galų gale, sukčiavimas yra kur kas senesnis reiškinys nei patys žaidimai kortomis. Žmonės sukčiauja jau nuo Adomo ir Ievos laikų. Amžino ginčo – kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis – klausimą galima pritaikyti ir sukčiavimui lošimuose. Žinoma, juk iš pradžių reikėjo sužaisti bent vieną žaidimą, kad žmonės pradėtų sukčiauti. Tačiau galima ir paklausti: o apskritai buvo sukurtos kortos? Nejaugi iš tikrųjų pramogai, kaip mėgsta teigti kortų ir kitų lošimo priemonių gamintojai?

Sukčiavimas bet kuriuo atveju yra nesąžiningas.Tu tiesiog nežaidi pagal taisykles, nors to reikalauji iš savo žaidimo partnerių. Tačiau ar yra skirtumas, kai sukčiauji žaisdamas ne tik kortomis, bet ir kitus žaidimus? Praktika rodo, kad absoliuti dauguma žmonių visada stengiasi sukčiauti, kad ir ką bežaistų. Aišku, taip pat absoliuti dauguma nežino, kaip sukčiauti, tačiau visada pasinaudoja atsiradusia galimybe. Daugelis nemano, kad tai didelė problema, nes bet kuriuo atveju to nenori pripažinti. Ką gi, žmonės dažniausiai net nežino, kada jie iš tikrųjų sukčiauja, pavyzdžiui, matydami kito žaidėjo kortas, tačiau šio pranašumo nepripažindami.

Bet kuriuo atveju, pusė kortomis žaidžiančių žmonių sukčiauja, taigi jei ne tu, tai tavo oponentas. Iš to ir kilęs pokerio žaidėjų moto: „Jei nepastebėjai, kas šiame žaidime yra mulkis, vadinasi, pats ir esi tas mulkis.“

Pagal JAV įstatymų apibrėžimą, „sukčiavimas yra nesąžiningas žaidimo rezultato poveikio darymas“. Ar ne pernelyg paprasta? Galų gale, kaip atsakyti į kitą amžiną klausimą, ar sukčiauja patys kazino? Dauguma atsakytų, kad ne, turėdami omeny, kad kazino nedaro to, kas išeina už žaidimo taisyklių ribų. Tačiau faktas yra tas, kad bet kurio kazino veikimo principas yra toks, jog žaidėjai neturi galimybės laimėti („ilgalaike“ prasme). Todėl kazino nebūna langų ar laikrodžių ant sienų: net jeigu lankytojas ir laimi, kazino tikslas – jį sulaikyti prie stalo kuo ilgiau, nes sistema jį vis tiek nugalės.

Tai kur tada įmanoma lošti be sukčiavimo? Kazino to negalima daryti. Privačiuose žaidimuose bene visi žmonės sukčiauja. Taigi kur lošti? Nežinau, kur, bet tikrai žinau, kad būdamas kazino tu turi šimto procentų šansą pralaimėti, o privačiame žaidime turi daugiau kaip penkiasdešimtį procentų šansą būti apgautas.

Ką daryti? Eiti lošti ir pačiam sukčiauti? Mano verdiktas –lošti nereikia išvis. Bet jei vis tiek nori palošti, visada dera lošti sąžiningai, kai turi laimėjimą užtikrinančias kortas. Nesileisk apgaunamas arba sugaunamas. Arba nebent nori būti apgautas.

Toliau