RŪKSTANTYS AITVARAI

Kadaise, mano jaunasis drauge, rūkiau ir aš. Tiesa, saikingai, po vieną cigaretę po gero sekso. Išeidavo po pusę pakelio – apie dešimt cigarečių per dieną.

Tačiau tais laikais buvau jaunas ir kvailas. Šiek tiek subrendau, ir tabakas mano gyvenime netikėtai užėmė išties reikšmingą vietą. Pasakysiu atvirai – šiandien aš nebegaliu be tabako gerai gyventi. Net jo visai nerūkydamas.

Rūkymas yra bene akivaizdžiausia suaugusiųjų pasaulio veidmainystės forma. Kaip pats matai, oficialiai su juo kovojama visomis priemonėmis – netgi tavo mokykloje rūkaliams buvo draudžiama rūkyti mokyklos teritorijoje, ar ne? Okupacijos laikais mes apie tokią privilegiją galėjome tik pasvajoti – sovietiniams moksleiviams apskritai buvo draudžiama rūkyti, bet tai vyko žiauriausios tironijos ir beširdiškos diktatūros metais, tačiau, ačiū Dievui, mums pavyko jos nusikratyti, tad dabar moksleiviai turi daugiau teisių. Ir alkoholinių gėrimų bet kuris vairuotojas gali įsigyti degalinėse (ar okupacijos metais galėjome sau leisti apie tai bent pasvajoti?). Demokratija yra nuostabi valstybingumo forma.

Kaip pats matai, cigarečių gali įsigyti visur. Netgi proletariato diktatūros metais jos nebuvo taip plačiai prieinamos. Keista, kad nikotinas tapo toks mirtinai reikalingas! Nepaisant visiškai legalios prekybos cigaretėmis, jas it kokius narkotikus gabena kontrabanda (ar esi kada girdėjęs apie kontrabandinį pieną?). Tabakas yra labiausiai pasaulyje apmokestinama žaliava – iš jo prekybos gaunamų pajamų išlaikomas didelis valstybės aparatas, perkamas parakas kariuomenei ir leidžiami palydovai į Žemės orbitą. Na, šiek tiek skiriama ir sveikatos apsaugai – to paties tabako vartotojams gydyti.

Ir vis dėlto egzistuoja dar vienas, pats vertingiausias tabako nuopelnas. Tai vienintelis nuodas pasaulyje, iš kurio visiškai legaliai gali pelnytis. Nepriklausomybė atnešė ne tik tau privilegiją rūkyti mokytojų akivaizdoje, ji atnešė mums dar vieną privilegiją – investuoti savo kapitalą, kad jis kurtų dar daugiau kapitalo. Ypač pasipelnymui iš šito kvailo įpročio – rūkymo.

Todėl prieš daugelį metų aš įsigijau vienos pasaulinės tabako korporacijos akcijų. Vėliau dar vienos, ir po to dar vienos. Žodžiu, Lietuvoje nebeliko cigarečių, kurias pirkdamas bet kuris žmogus neneštų man pelno. Net ir kontrabandinių cigarečių gamintojai priklauso „mano“ korporacijoms.

Ir pasakysiu tau didžiuodamasis, jaunasis drauge, – tai buvo pati pelningiausia investicija mano gyvenime. Ji yra kur kas saugesnė ir „riebesnė“ nei investicijos į auksą ar nekilnojamąjį turtą. Ir jei kada ateityje aš turėsiu progos pasidalinti su verslą studijuojančiais jaunuoliais savo įžvalga, visada minėsiu savo investiciją į tabako kompanijų akcijas (tiesa, pastaruoju metu savo pelningumu jas vejasi „Facebook, Inc.“ ir „The Walt Disney Company“ akcijų paketai – bet kuriuo atveju, taip pat gaminantys tavo naudojamą produkciją).

Tabako verslas yra keistai ypatingas: jis neįtikėtinai naudingas visiems, išskyrus jo galutinį vartotoją, pavyzdžiui, tau. Pats esu Afrikoje matęs tabako plantacijas ir jose gausybę dirbančių žmonių, gaunančių gerą atlyginimą. Pats esu Pietų Amerikoje bendravęs su tabaką auginančiais ūkininkais, kurių pajamos leidžia gyventi plačiai, o jų vaikai gali studijuoti Paryžiuje. Pats esu matęs sunkvežimius, gabenančius tabako žaliavą, ir už tų sunkvežimių vairo sėdinčius besišypsančius žmones, nes tai geras darbas. Pats esu matęs iškraunamą Vilniaus oro uoste žaliavinį tabaką ir apie lėktuvą besitrinančius linksmus muitininkus, pasieniečius, lakūnus bei krovikus. Pats esu buvęs cigarečių gamykloje, kur regėjau prie konvejerio smagiai niūniuojančius darbininkus. Pats esu buvęs reklamos ar viešųjų ryšių agentūrose, kur daug žmonių už nemažus pinigus suka galvas, kaip parduoti daugiau cigarečių. Pats esu buvęs parduotuvėse, kuriose dailiai nuaugusios pardavėjos paslaugiai mitriai pardavinėja puošnius cigarečių pakelius. Pats esu kavą gėręs su nevyriausybinių organizacijų, kovojančių prieš rūkymą, veikėjais, ir visi jie suko galvą, ar ne per mažai finansavimo gauna savo šventai kovai. Pats esu dalyvavęs norinčiųjų mesti seminare ir netrukau suskaičiuoti, kiek uždirba tokio seminaro lektorius, jei kiekvienas jo dalyvis susimokėjo po šimtą eurų. Pats esu alų midų gėręs pas gydytoją onkologą jo dideliame name, ir visų svečių nuotaika buvo pakili.

Nes nerūkančiųjų gyvenimas yra nuostabus.

Tik niekada nemačiau tų onkologinio skyriaus pacientų, kuriuos rūkymas pavertė šešėliais ir griaučiais, nes kas išties juos nori matyti? Niekada nebuvau laidotuvėse, per kurias laidojama rūkymo auka, nes nebūtina nerūkantiesiems būti tokiose procesijose. Niekada nesilankiau Anoniminių rūkalių susirinkimuose, nes tokių net ir nėra (skirtingai nuo Anoniminių alkoholikų). Niekada nesipiktinau kylančiomis cigarečių kainomis, nes žinojau, kad jos kyla mano ir Lietuvos valstybės labui.

Nes ko gi čia mums piktintis? Visi mes norime iš gyvenimo patirti malonumų. Genami to noro, daugelis jūsų paimsite cigaretę į burną ir jos iš ten nebepaleisite. Ką gi, tokio sprendimo pasekmes žinote – apie jas įspėja ir užrašai ant cigarečių pakelio, ir spalvingi bukletai, ir socialinės reklamos plakatai, ir asmeninės tragedijos. Gal tik sąžinės graužatį šiek tiek amortizuos suvokimas, kad toks jūsų sprendimas daugelį žmonių padarė turtingais. Ir gal smagesnis bus tau dūmas, kuris išpučiamas, deja, neišnyksta, o pavirsta džiuginančiais skaičiais mūsų sąskaitose.

Kada nors ateityje (nors ar gali tau ta ateitis išties rūpėti, kai už lango tokia graži vasara?) tu mūsų nekęsi už tai. Kosėdamas galėsi piktintis gudriais rinkodaros triukais, apgaulingu tabako kompanijų dosnumu, šauniais Holivudo herojais, – visais, kurie paskatino tave ar tavo artimuosius rūkyti. Skrepliuodamas galėsi priekaištingai klausinėti mūsų, ar nesame kankinami moralinių pagirių, juk žinome, kad mes pelnomės iš mirties. Visa tai galėsi daryti, tik kas iš to?

Nes jokios moralinės pagirios mūsų niekada nekamavo ir niekada nekamuos. Niekada tavo panieka dar neprivertė mūsų, suaugusiųjų, apsipilti ašaromis. Ir vargu ar kada privers Nes mes šiame pasaulyje esame protingiausi. O tau likimas lėmė tik būti tuo rūkančiu aitvaru, kuris mums atneš dar daugiau pajamų. Suvok visą likimo ironiją, mano jaunasis drauge, net švęsdamas „Pasaulis be cigaretės“ dieną. Kai tu dalinsi saldainius rūkaliams ar siūlysi jų turimas cigaretes išsikeisti į tavo saldumynus, gerai įsižiūrėk į užrašus ant pakuotės, ir nustebsi, suvokęs, kad tuos saldainius greičiausiai gamina tai pačiai tabako korporacijai priklausančios kompanijos. Taigi kaip bepažiūrėsi – tavo pasipiktinimas net negali nieko pakeisti, nes šis uždaras ratas sukurtas ir ištobulintas tam, kad kai kurie iš mūsų taptų laimingi.

Ir vienintelis būdas pasipriešinti tokiam suaugusiųjų cinizmui – tai tiesiog nerūkyti.

Toliau