TAU – IŠ VISOS AMŽINAI JAUNOS ŠIRDIES

Būk pasveikintas, mano jaunasis drauge!

Būk pasveikintas, pagaliau įgijęs išsvajotąjį brandos atestatą! Tą didį dokumentą su skambiu ir iškalbingu pavadinimu, įteikiamą tiems, kurie būtent – subrendo. Dabar ir tave galima laikyti suaugusiu.

Nuo šiol tave galima laikyti vienu iš mūsų.

Tad būk pasveikintas atvykęs į suaugusiųjų pasaulį. Į pasaulį, apie kurį tu dažnai svajojai, pavydžiu žvilgsniu nusekdamas prabangius automobilius, patirdamas keistą jausmą, kai šalia atsiduria ar atsitiktinai prisiliečia graži moteris, matydamas filmuose lagaminus su milijonais dolerių ir įmantriais ginklais. Sveikas atvykęs į pasaulį, kuriame nei mokytojai, nei tėvai tavęs nebestatys į kampą ir jau niekaip nebegalės pažeminti. Sveikas atvykęs į pasaulį, kuriame išsipildo visos vaikystės svajonės ir niekas pagaliau tampa viskuo.

Viskas čia yra ranka pasiekiama. Tačiau... Kaip mokė iš istorijos pamokų tau gerai pažįstamas draugas Stalinas, “žmogaus sąmonė visada atsilieka nuo būties realijų”. Čia viskas gali įvykti labai greitai, tačiau iš tikrųjų niekas niekada greitai neįvyksta. Šioje suaugusiųjų realybėje yra ne taip, kaip rodoma filmuose ar rašoma knygose. Viskas čia daug sudėtingiau ir kartu – daug paprasčiau. O ir tu, naujasis mūsų pasaulio nary, atmink, jog dabar pradedi bėgti maratoną, o ne vaikišką sprintą, – šitas gyvenimas yra ilgas. Štai tau pirmasis patarimas – suaugusiųjų pasaulyje apsišarvuok kantrybe.

Tu ateini pas mus iš paties sunkiausio, prieštaringiausio ir jautriausio savo gyvenimo etapo – paauglystės. Ir pats žinai, kaip visi pasaulio vaikai ir paaugliai nori kuo greičiau suaugti. Galbūt dėl to, kad pagaliau išsispręstų problemos, kamuojančios kiekvieną jauną organizmą ar protą. O gal ir dėl to, kad išsivaduotų iš suaugusiųjų „priespaudos“. Ką gi, pagaliau tai įvyko. Dabar jau gali užmiršti vaikystę su jos naiviomis ir laikinomis vertybėmis. Praeitis, žinoma, reikalinga, ji yra gyvenimo pamokos, bet atmink, pernelyg įtemptas žvilgsnis atgal trukdo judėti pirmyn. Šitame suaugusiųjų pasaulyje priimta žvelgti tik į ateitį ir žinoti, kad savo gyvenimą galima pakeisti. O juk kiekvienas turime ką keisti, ar ne? Tam tereikia tik šiek tiek patarimų, kurie sklandžiai ir greitai pervestų tave per šį biologinio amžiaus slenkstį.

Aš suprantu, kaip tau yra įkyrėję pamokymai ir vadovėliai. Visiškai tave palaikau – mūsų mokyklinių knygų didžiausia bėda yra ta, kad jos visos parašytos sausai, nes jas parašė suaugę žmonės apie suaugusių žmonių gyvenimą, bet jo mokytis turi vaikai (o kasdienybės istorija, kuri kiekvienam iš mūsų ir yra pati įdomiausia, jose apskritai nenagrinėjama). Man asmeniškai mokykloje visada kur kas labiau rūpėjo, ar turėjo Vytautas Didysis kokį žiurkėną vardu Džimas, ir ką pusryčių valgydavo Jogaila, o ne tai, su kokiu Pskovo kunigaikščiu jie sudarė taiką ar kariavo neatmenamais laikais. Deja, atsakymų į savo klausimus negaudavau, turėjau kalti sausas datas ir formules, todėl vadovėliams, kaip ir bet kokiai propagandai, taip pat jaučiuosi alergiškas.

Tačiau ši knyga – ne vien paprastas vadovėlis. Tai gidas. Tai sąvadas. Tai žemėlapis. Suaugusiųjų gyvenime, kaip ir geometrijoje, taip pat egzistuoja dieviškieji įstatymai bei taisyklės. Ir dauguma jų yra netgi pavirtusios dogmomis, kad ir kokias neigiamas emocijas keltų šis terminas (net ir Šventajame rašte yra tiesų, kurias bažnyčia turi pripažinti visur ir visada, kad ir ką beteigtų mokslas). Jos yra amžinos ir ritmingos. Jos gali stebinti, erzinti, jas galima smerkti, jų galima nekęsti, tačiau jų neįmanoma išvengti. Ir jų nepavyko paneigti dar nė vienam šios Žemės gyventojui. Įspėju iš karto – dauguma jų nuobodžios, nes tiesa visada nuobodi. Ir, beje, geležinės – pats matai filmuose, net banditai, tik ką apiplėšę banką ir įšokę į automobilį, segasi saugos diržus. Dauguma šio gyvenimo taisyklių yra diskriminacinio pobūdžio: čia už vakarienę visada moka vyriškis. Ne viena šio gyvenimo taisyklė yra keista, – argi tau niekada neiškilo klausimas, kodėl picos dėžė yra keturkampė, pati pica apvali, o mes ją pjaustome trikampiais? Kai kurios taisyklės atrodo net nelogiškos: girdėjai kada nors apie tokį „veidrodžio efektą“? Kai žvelgi į veidrodį ir matai, kad kairė pusė tampa dešine, bet aukštyn kojomis niekada neapsiverti...

Tačiau taip jau čia yra. Iš pirmo žvilgsnio didelė dalis tų taisyklių atrodo nė nereikalingos, ir vis dėlto patikėk: jei jų tinkamai laikysies, gyventi bus lengviau. Ir kuo greičiau jas perprasi, tuo idealiau susiklostys tavo gyvenimas.

Todėl tau ir yra skirta šita knyga, tau, mano jaunajam draugui. Čia rasi visą reikalingiausią informaciją apie savo ateitį, teisingiausią pasaulyje požiūrį į tai, kas tave sups ir gundys, paaiškinimą, kaip sukasi šitas pasaulis, atsakymus į klausimus, kurių negavai mokykloje. Sužinosi, kas yra laimė ir sėkmė, ar yra Dievas, ir kodėl pasaulyje tiek sielvarto ir neteisybės. Sužinosi, ar verta būti turtingam, ar reikia mokytis, o gal verčiau siekti profesionalaus sportininko karjeros? Galų gale pamatysi, kodėl verta didžiuotis savo Tėvyne ir tautybe, ir galbūt suprasi, kodėl mes, nors ir esame patys geriausi pasaulyje, turime atsakingai vertinti ir šalia gyvenančias tautas. Vietoje įkyraus zyzimo pažinsi kitokį požiūrį į tai, ar verta rūkyti, vartoti narkotikus, mokėti pinigus už alkoholį, darytis tatuiruotę, lošti ir žudytis. Sužinosi, kaip susikurti tinkamą įvaizdį ir ko reikia sėkmingai karjerai. Ir neabejok, kad šia knyga siekiama tik gero tau. Jau senieji šventųjų raštų aiškintojai tvirtino, kad skaitydami bet kurią knygą turime tikėti ne tuo, kas joje parašyta, o tuo, kas norėta joje parašyti.

Tad perskaityk šią knygą įdėmiai, atlik šį paskutinį suaugusiųjų nurodymą, ką gali žinoti, gal šie patarimai taps svarbia tavo gyvenimo atmintine? Juoba kad kaip sakoma pas mus gero sekso metu, tai tik preliudija. Galbūt vieną dieną dar geresnę atmintinę tu parašysi kitiems?

Mes esame tavo pusėje, patikėk, nes tu mums svarbus ir mums tavęs reikia.

Tiesą sakant, dabar kaip tik visai pravartu būtų savęs paklausti, o kodėl tu taip rūpi mums?

Atsakymai į šį klausimą yra trys, visi labai paprasti. Pirmiausia, mums reikia tavo ištvermės ir raumenų. Ką gali žinoti, gal rytoj mes tave pasiųsime į karą ir tu privalėsi kovoti už mūsų, saugiai tūnančių užnugaryje, turtą, kivirčus ar ideologinius nesutarimus. (Juk mums, ne biologiniams tėvams, siųsti tave į mirtį kur kas paprasčiau). Tau iš istorijos pamokų pažįstamas didžiu karvedžiu laikomas Napoleonas Bonapartas kadaise stebėjosi, kaip lengva įteikti žmogui „sagą“ (taip jis paniekinamai vadino medalius) ir už tai pareikalauti jo gyvybės. Ir tik dėl tokių „sagų“ ar „amžinos šlovės“ per visą žmonijos istoriją ištisos kartos jaunuolių paguldė galvas, taip ir nepradėję gyventi, – vardan suaugusiems svarbių interesų, kurių dauguma jau net ir užmiršti (žinok, bet kuri didi idėja yra gyva tik tol, kol dėl jos yra liejamas kraujas). Ne veltui prieš daugelį amžių ir gimė posakis „tik geriausieji miršta jauni“. Dar apmaudžiau bus tau suvokti, kad tai, už ką žmogus miršta, nebūtinai turi būti teisinga. Prisimink tai, prieš ištiesdamas ranką į ginklą ar susižavėdamas kokia nors ideologija.

Per visą žmonijos istoriją vaikai ir jaunuoliai, netgi tavo tėvai ir seneliai augo, aplink tratant būgnams ir griaudžiant ragams, skambant patriotinėms dainoms su leitmotyvu „ateisime, užkariausime, pavergsime“, ir jiems visiems visada norėjosi nuotykių. Suaugusieji nuo pat antikos laikų sugalvojo jiems patį įspūdingiausią nuotykį – karą. Tas nuotykių troškimas pakeldavo milžiniškas minias į Kryžiaus žygius, gindavo žirgus Juodosios jūros link, pagamindavo „strėlių debesis“ ir „geležines tankų lavinas“. Suaugusieji vaikams ir jaunuoliams sukūrė pačią įtaigiausią iliuziją – didvyriškumą, virstantį stabmeldyste (nors Dievas jau kažin kada aiškiai sakė „neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“). Šiandien tu stabų turi visą galybę, gal net nori būti tokiais pat šauniais, kaip jie. Apmaudu, bet jie visi yra žuvę, ir dažniausiai tokio liūdno likimo susilaukė būdami tavo amžiaus ir jau niekada nebeturės galimybės patirti tų malonumų, kurie skirti tavęs. Ir nors mes, žurnalistai, turime tokį posakį „verčiau blogas žurnalistas, bet gyvas, nei geras žurnalistas, bet žuvęs“, sprendžiant iš futbolo, kovinių filmų ir tokios tematikos kompiuterinių žaidimų populiarumo, vyriška agresija ir polinkis didvyriškumui niekur neišnyko, tad neeikvok savo energijos visokiems niekams, mums jos bet kada gali prisireikti.

Antra, tu esi mūsų šlovingos praeities simbolis. Žvelgdami į tave, mes atsimename savo jaunystės malonumus, kurie padeda ignoruoti kadaise mus taip sekinusius sunkumus. Tu esi mūsų veidrodis. Žiūrėdami į tave mes matome save – pasenusius, sukriošusius, negaluojančius, bet turinčius bent vieną priežastį šiame gyvenime bent kuo nors pasididžiuoti – tavimi. Matai, šį pasaulį mes paveldėjome ne iš savo tėvų, o pasiskolinome jį iš tavęs. Kokį mes tau jį grąžinsime, priklauso ir tai, kokį tu jį grąžinsi savo palikuonims. Todėl trokštame, kad tu būtum geras su mumis, nes tai primins mums, kokie geri ir mes kadaise buvome savo pirmtakams. Nes mums, suaugusiesiems, grįžimas mintimis į praeitį visada sukuria iliuziją, kad viskas, ką kadaise darėme, darėme gerai. Žinoma, kol kas tu dar neturi to istorinio humoro jausmo ir tau vis atrodo, kad praeities žmonės buvo kvailesni ar žioplesni. Bet nereikia juoktis iš mūsų, kur kas naudingiau pasistengti mus suprasti.

Trečia, tu esi mūsų pažangos garantas. Iš dalies tai net paaiškina, kodėl kyla kartų konfliktas, apie kurį neabejotinai esi girdėjęs. Nes būtent jaunimas visais laikais veržėsi į priekį, ignoruodamas senolių įspėjimus, ką gi, taip jau sukurtas tas žmogus! O štai suaugusieji nuo pat seniausių laikų pirmenybę teikdavo išgyvenimo instinktui, be paliovos konfliktuojančiam su jaunatvišku entuziazmu, kuris apgyvendino visus pasaulio kontinentus, pakėlė žmogų į kosmosą ir sukūrė vidaus degimo variklį. Jaunimo sudedamos aukos dėka mūsų, suaugusiųjų gyvenimas darėsi vis ilgesnis ir patogesnis, tačiau tokią auką galėjote ir galite sudėti tik jūs. Tačiau dabartinis suaugusiųjų gyvenimas – ne veiklos, o apmąstymų laikotarpis. Mes jau nebeturime tų kvailų jaunatviškų iliuzijų dėl pokyčių ir nebetikime progreso būtinybės dėsniais. Suaugusieji jau nebeturi to avantiūrizmo, kuriuo garsėja jaunimas, tačiau padabindami tą technologinį progresą senoviniais mums brangiais ir prasmingais simboliais – kad ir kaklaraiščiu, pirmenybe moteriai, pagarba vyresniajam, – mes padarome tą jaunatvišką polėkį lėtesnį ir suprantamesnį. Šį pasaulį visada valdė ne diktatoriai, jį valdė konformistai, kuriantys idealią biurokratizmo ir dogmatizmo simbiozę, todėl ir tvarką jame užtikrindavo tik senovinė išmintis ir taisyklės.

Todėl mums visiškai nesvarbu, koks tu esi – apkūnus ar atletiškas, žemas ar aukštas, iškalbingas ar tylenis, spuoguotas ar skaisčiaveidis, miestietis ar kaimo vaikas. Mums nerūpi, ar tu gimei alkoholikų šeimoje, ar esi ambasadoriaus sūnus, baigęs mokyklą kokiame nors banaliame Londone. Nes mes žinome, kad nebūna blogų žmonių – yra tik savi arba ne. Todėl svarbu tik tai, kuo tu tapsi rytoj. Draugu ar priešu? Vedliu ar našta? Donoru ar išlaikytiniu? Ar tu eisi su mumis tuo pačiu doros keliu, per kurį einame mes visi, kurdami šią didingiausią pasaulyje valstybę ir tauriausią visuomenę? Ar užleisi mums vietą sausakimšame troleibuse? Ar savo krūtine apginsi mūsų turtą ir šventenybes? Ar gyvensi pagal tas dogmas, kurios suvienija ir suartina visus gerus pasaulio žmones, o gal it koks protestantas telaikysi jas tik įmanomomis, bet ne neginčijamomis, gaišdamas brangų laiką teisybės paieškoms ten, kur jos net nėra?

Štai tam, kad apsispręstum, tau ir reikia mūsų patirties bei išminties. Nes kur kitur tu tą išmintį gali rasti? Ypač šiais laikais, kai taip madinga nuolat abejoti savo teisumu! Nes muzika, kurios tu klausai šiandien yra primityvi ir lėkšta, be to, dar ir apgaulinga (gangsta repas, sakai? Vargu, ar tikras gangsteris makaluosis įrašų studijoje, ir nejaugi tikrai manai, kad Al Capone kada nors maivėsi su ausinėmis prie mikrofono?). Nes netradicinės ir nekrikščioniškos religijos, kuriose tu neabejotinai jau bandei ieškoti atsakymų, netruko atsiskleisti kaip gudrūs pinigų siurbimo mechanizmai ir vertė tave vilkėti svetimų, mūsų nugalėtų kultūrų aprangą bei aksesuarus. Nes alkoholis ar narkotikai tave nukėlė tik į trumpalaikę alternatyvią realybę, iš kurios tu visada vis tiek grįžai pas mus – dar silpnesnis ir dar labiau sutrikęs. Nes tau bendraujant su policininku, mokytoju, socialiniu darbuotoju ar psichologu niekada neapleido įtarimas, kad greičiausiai nėra visiškai nuoširdūs ar prasmingi yra pamokymai tų, kurie gauna tokį menką atlyginimą.

Skirtingai nei tu, mes, suaugusieji, turime unikalų adaptacijos mechanizmą, kuris gaunamas tik su metais ir patirtimi, todėl esame geriau pasiruošę spręsti savo krizes, o savo sunkumus apskritai sprendžiame kitaip nei jaunimas. Nustebsi pats suvokęs, kad kuo žmogus vyresnis, tuo geriau jis suvokia savo problemas, gali jas analizuoti ir kritiškiau vertinti aplinką. Lig šiol tu nuo savo problemų dažniausiai tik bėgdavai (bijodamas apsilankyti pas dantų gydytoją, neskambindamas merginai, kurią myli, tingėdamas dirbti, neprisipažindamas dėl savo iškrėstų išdaigų), o štai mes, suaugusieji, savo pasaulyje problemų nuolat ieškome, jas nepailsdami naikiname it viduramžių inkvizitoriai, kovojantys su eretikais, o kai jų nebelieka – išsigalvojame naujų, nes žinome, kad žmogus yra laimingas ne įveikto kalno viršūnėje, o tik tada, kai į jį kopia. Kitais žodžiais, veikliam žmogui svarbiausia – procesas, o ne rezultatas. Mes žinome, kad ne ką mažiau svarbu ir bendras tikslas, paremtas kultūrine, moraline, socialine ir politine vienybe, pavyzdžiui, išauginti tave neagresyviu, nuolankiu ir minkštu individu – idealiu geros visuomenės elementu. Tavo kaip asmenybės formavimasis yra sudėtingas procesas, ir be mūsų pagalbos tu niekaip neapsiesi. Todėl nuo šiol mes (o ne vien visagaliai tėvai ar mokyklos psichologai) – tavo geriausi draugai. Pasitikėk mumis, nes jau šventasis Augustinas, apie kurį tu dar skaitysi šioje knygoje, mokė, kad verta įsiklausyti į išmintį to, kuris moko, o ne įsakinėja.

Žinoma, gali šios knygos ir neskaityti. Gali net manyti, kad ji tau niekuo nepadės. Gali būti tiesiog visai nusivylęs gyvenimu ir bet kokiais pamokymais. Taip, ir kai kurie suaugusieji tvirtina, kad viskas nuspręsta ir nulemta iš anksto (tačiau kartais verta apsižvalgyti einant per gatvę, ar ne?). Taip, yra toks priežodis: „Viltis – durnių motina.“ Bet yra ir kitoks: „Netikėjimas – visų nelaimių pradžia.“ Taigi tu gali mesti mums iššūkį ir naujajame gyvenime vadovautis vien savo protu. Ką gi, dabar jau turi tokią teisę. Tačiau išklausyk paskutinio patarimo – neištrink ir neišmesk šitos knygos į krosnį, nes vieną dieną tau jos prisireiks. Ypač kai netrukus suvoksi, kad po suaugusiųjų gyvenimo saule šviesu ir šilta visiems, išskyrus tuos, kurie išdrįso paniekinti to gyvenimo taisykles.

Mes visada priimame paklydėlius atgal. Tuo suaugusiųjų gyvenimas ir yra gražus – galimybe bet ką ir viską pradėti iš naujo.

Toliau