IŠ NARKOTIKŲ LABIRINTO

Apie narkotikus yra daug prirašyta. Telieka apibendrinti.

Iš esmės narkotikų pasaulį galima palyginti su labirintu, kuris turi vieną platų įėjimą ir tris išėjimus. Į jį patekti lengva. Netgi nekaltas „pabandymas“, „įkvėpimo paieškos“, „papildomas stimuliatorius“ ir kiti argumentai, skatinantys išmėginti narkotikus, turi vieną aiškų tikslą – paversti tave priklausomu. Prijungti prie didelės nelaimingųjų minios. Vieni narkotikų labirinte praleis mažiau laiko, kiti daugiau, tačiau išėjimai iš jo tebus tie patys trys.

Pirmas, pats plačiausias ir lengviausiai randamas, žinoma, yra į Anapilį (kitaip tariant – mirtis). Perdozavus, nusisukus sprandą, palindus po mašina. Nuo ligos, pasigautos lytiniu keliu ar per užkrėstus švirkštus. Žodžiu, dėsningas apgailėtino gyvenimo galas. Tokį išėjimą rasti paprasčiausia. Tačiau nesitikėk, kad anapus Dievas pasitiks tave šūksniais „bravo!“. Turint galvoj, kad daugiausiai narkotinių medžiagų pagaminama mums svetimos religijos ir ideologijos kraštuose, akivaizdu, jog tavo narkotikams išleisti pinigai patenka kitatikiams. Mūsų Dievas už tai tikrai nepaglosto galvelės nė vienam mirusiam narkomanui krikščioniui.

Antras išėjimas – taip pat gana platus – atgal pas mus, suaugusiuosius: nusipirkti narkotikų, dar šiek tiek su jais paišdykauti. Ir mes tau jų mielai parduosime. Tik kad turėtum pinigų, draugeli. Skubu nuraminti, kad eilinei dozei jų uždirbti visada įmanoma. Atliekant kokį nors žeminantį darbą ar veiksmą, pavyzdžiui, elgetaujant arba atsiduodant iškrypėliams viešuosiuose tualetuose. Kai kurie narkomanai bando vogti ar plėšikauti. Tačiau tokioms veikloms būtina turėti mazochistinių polinkių. Nes, kaip jau esi girdėjęs ar matęs filmuose, retas dalykas civilizuoto žmogaus gyvenime yra malonesnis už narkomano gaudynes ir greitą savavališką teismą. Nes šiaip jau vagiantys ar plėšikaujantys narkomanai yra visiškai bejėgiai, užguiti ir palūžę. Kiekvienas vyras šalia narkomano gali pasijausti vyrišku, nes narkomanas niekada nesigina, todėl tokius subjektus traiškyti gali bet kuris nupiepėlis. Sykį narkomanas bandė nulupti nuo mano draugo „Mercedes“ automobilio kapoto kompanijos žvaigždę (draugas buvo ir tebėra turtingas, beje, ir aršus - siūlantiems jam pamėginti narkotikų be gailesčio smogiąs į nuoširdžius jų snukius), turbūt norėjo parduoti turguje, reikėjo eilinei dozei. Už tai jį pagavęs automobilio savininkas taip suniokojo, jog būtų tas narkomanas normalus žmogus, tai mano draugelis liktų apkaltintas sunkiu kūno sužalojimu.

Tačiau kas užsistos narkomaną šiame pasaulyje? Kas nuoširdžiai juo pasirūpins? Nei įstatymai, nei visuomenė, nei draugai. Ar kada matei, kad narkomanus gaudantys policininkai būtų patys apkvaitę nuo narkotikų? Nejaugi manai, kad tie Singapūro ar Peru teisėjai, uždarantys narkotikų gabentojus iki gyvos galvos, patys kartais parūko „žolytės“? Labiausiai narkomanu rūpinasi tik tų narkotikų tiekėjai, jie yra vieninteliai narkomanų draugai. Tačiau tokia draugystė nėra nuoširdi, nes tie, kas prekiauja narkotikais, beveik niekada jų nevartoja patys. Juk tai sudėtingas, rizikingas ir pavojingas verslas, persekiojamas įstatymo ir oficialiai visuomenės smerkiamas, tuo užsiimti reikalinga blaivi galva ir itin stiprūs nervai. Kaip tu pats supranti, tai – ne tau, nes tu tokių savybių greičiausiai neturi, jei jau nusprendei tų narkotikų įsigyti.

Trečias išėjimas – pats siauriausias – vėlgi pas mus, atgal į galingosios ir blaiviosios visuomenės glėbį. Nulenkus galvą ir pripažinus, kad narkotikai – ne išeitis, o jų vartojimas neturi jokios perspektyvos. Ir mes visada lauksime tavęs – nusižeminusio, sulysusio, sugedusiais dantimis, išretėjusiais plaukais, tokio sumenkusio impotento drebančiomis rankomis. Mes tau duosime vaistų, sintetinių pakaitalų, tave slaugysime, gal net sukursime apie tave vaidybinį filmą, užkelsime ant pjedestalo, apsimestinai dėmesingai klausysimės tavo išgyvenimų, mėtysime tau gėles po kojomis ir šlovinsime tavo valią. Šou elementų bus begalės. Kaip manai, kam? Atsakymas paprastas: tokie dezertyrai visuomenei labai reikalingi, kad atliktų nešvariausius darbus. Krautų maišus su cementu ir asbestu, tupėtų prie kasos aparato, galų gale, rūpintųsi tokiais pat apgailėtino likimo broliais (nejaugi manai, kad mano draugas gaiš savo laiką ir važiuos savo „Mercedes“ klausytis tavo negudrių istorijų?). Bet svarbiausia, tokie mums reikalingi tam, kad mes galėtumėme pažvelgti į juos ir pasididžiuoti savo valia ir protu, kurių mums užteko, kad niekada nepradėtume vartoti narkotikų.

Beje, ir tu gali būti vienas iš mūsų. Taip pat šaunus, galingas, padorus ir turtingas. Niekada gyvenime nepabandęs narkotikų.

Toliau