KODĖL NEVERTA ŽUDYTIS?

Jeigu jau išgyvenai iki šios dienos, kai skaitai šią knygą, mano jaunasis drauge, vadinasi, priežasčių neužbaigti gyvenimo turėjai pakankamai. Tikiuosi, kad tos priežastys niekur neišnyks, tik leisk jas papildyti dar viena.

Kiekvienas šeštas iš mūsų nors kartą gyvenime rimtai pagalvoja apie savižudybę. Keisčiausia, ne vardan beprotiškos amžinybės idėjos, bet dėl neįtikėtinai banalių priežasčių. Vieni žudosi dėl to, kad yra priversti sakyti viena, galvoti kita, o daryti – trečia. Antri bijo bausmės už kokį nors poelgį ar blogą pažymį. Treti nepakelia skausmo (fizinio ar dvasinio) ar minčių apie savo silpnumą (ką suvokė ir Renesanso mąstytojai, rašę, kad baisu ne mirti, baisu – sirgti, visgi pridurdami, “jeigu skauda, vadinasi, gyvas”). Treti taip bando įprasminti savo kūrybinį palikimą. Tačiau daugiausia žmonės žudosi dėl to, kad gyvena tik šia gyvenimo akimirka, o ne vardan didingos ateities. Tai žino ir kiekvienas geras psichologas: kuo ilgiau kalbi su nusižudyti pasiryžusiu žmogumi, tuo jo pasiryžimas pabaigti gyvenimą mažėja. Visiems nelaimingiems ir įbaugintiems reikalingas dėmesys bei pripažinimas. Išsikalbėjimas padeda suvokti, kokios menkos yra jo problemos prieš ateities galimybes.

Tikiu, apie savižudybę esi girdėjęs daug. Gal net turėjai draugą, kuris nusprendė savo noru palikti šią ašarų pakalnę. Esi girdėjęs apie tą gūdžią Pasaulio Sveikatos Organizacijos statistiką, pasak kurios, Lietuvoje iš šimto tūkstančių žmonių nusižudo trisdešimt du. Nuo mūsų nedaug teatsilieka Pietų Korėja (trisdešimt du žmonės) ir Japonija (dvidešimt septyni). Tau žinomi visi telefono numeriai, kuriais reiktų skambinti, jei pačiam kiltų noras persipjauti venas. Žinai, kad reikia su kuo nors išsikalbėti, kilus norui žudytis.

Tik ką tokiu atveju sakyti? Argi pasakosi, kad nė viena mergina nenori eiti su tavimi į pasimatymą ar kad pralošei iš greitųjų kreditų įmonės pasiskolintus pinigus? Nėra lengva. Kad niekas nenori su tavimi draugauti, nes esi atkarus tipas ir spuogai nuo veido niekaip neišnyksta? Ar apsiverstų liežuvis tai pasakyti? Kad tavo mylima mergina atiteko kitam, o Lietuvos rinktinė eilinį kartą pralošė kokiai nors Makedonijai? Ar ne kvailai skambėtų? Turbūt kur kas lengviau užsinerti kilpą ant kaklo. Tiesą sakant, net ir tai nėra paprasta. Tūlas net nežino, kur tos virvės ieškoti, o radęs ją – už ką nusipirkti.

Vis dėl to egzistuoja viena paprasta priežastis dėl ko verta gyventi. Ir pokalbiai išsprendžia ne visas problemas, juoba kad suaugusiųjų pasaulyje su tuščiomis kalbomis nėra ką veikti. Jame dominuoja šiek tiek kitokia samprata, pagrįsta elementaria logika.

Tavo tėvai neabejotinai atsimena tokį nuostabų komiką Charlie Chapliną, gal ir pats esi apie jį girdėjęs. Maždaug prieš šimtą metų jis sukūrė filmą apie savo meilę aklai merginai – „Miesto žiburiai“ . Jame yra toks epizodas: Ch. Chaplino herojus, valkata, naktį ruošiasi miegoti patiltėje. Jo ramybę sudrumsčia milijonierius, atėjęs į tą pačią patiltę nusiskandinti. Valkata bando jį atkalbėti, jie susistumdo, kyla visokių komiškų situacijų, pats valkata įkrenta į vandenį ir skęsta, ir tada jau milijonierius jį gelbėja. Žodžiu, juokinga.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kokius argumentus pasitelkia valkata, mėgindamas atkalbėti savižudį. „Rytoj vėl patekės saulė, ir paukšteliai vėl čiulbės“, – postringauja Ch.Chaplinas, tikindamas, kad gyvenimas yra gražus, ir neverta jo apleisti.

Iš esmės apie tą patį kalba ir šiuolaikiniai psichologai. „Rytoj viskas bus gerai, pamatysi. Saulė švies, gėlės žydės, paukšteliai čiulbės.“ Absurdiška tai, kad būtent tokie argumentai labiausiai ir pastūmėja žmones į savižudybę. Nes savižudį išties ir erzina tai, kad nepaisant jo sunkios būklės (to, kad jis pralošė visus savo ir svetimus pinigus ar to, kad jį atstūmė geidžiama moteris), rytoj išties patekės saulė, ir paukšteliai čiulbės, ir gėlės žydės, ir visiems bus gera – išskyrus jį patį. Psichologai teigia, kad nusižudyti pasiruošęs žmogus praranda viltį, mokėjimą mėgautis gyvenimu. Deja, ne visai taip. Nusižudyti pasirengęs (nekyla ranka parašyti „pasiryžęs“, nes šis žodis taikomas tik didvyriškiems poelgiams apibūdinti, o savižudžiai, deja, jokie didvyriai) žmogus praranda ne viltį, jis praranda visas galimybes ką nors šiame gyvenime keisti. Jis praranda galimybę atkeršyti. Likimui. Jį atstūmusiai moteriai. Jį atleidusiai kompanijai. Mokytojui ir sistemai, parašiusiems jam blogą pažymį. Priešų apsuptas karys nusišauna, nes nebetiki, kad pasidavęs į nelaisvę išgyvens, pabėgs ir sunaikins visus tuos pačius savo priešus. Įsidėmėk: prasilošęs potencialus savižudis nebandys susprogdinti kazino, atstumtasis kažin ar mėgins nužudyti savo mylimąją, o gavęs blogą pažymį nepadeginės mokyklos. Kitaip tariant, tokie žmonės niekada nekeršija kitiems, tik sau. Nes to tiesiog neįstengia.

Kaip sakoma išminties knygose, geriausias kerštas – tai gyventi gerai. Atmink šitai visada.

Tamsūs ir pikti žmonės visada tau pavydės ir nenorės, kad tu geriau už juos gyventum. Tavo sėkmė – tai geriausias jų nesėkmės įrodymas. Kam malonu matyti prasimušusį draugą, kuris mokykloje prastai mokėsi ir nesilaikė drausmės? Ypač kai tie, kurie mokėsi gerai ar buvo pavyzdingi, ilgainiui tapo blankiomis asmenybėmis ir pilkais valdininkėliais, kurie apie įdomų gyvenimą sužino tik iš knygų, žurnalų bei kino filmų (kaip tyčia sukurtų apie KITUS žmones).

Taip ir tu, mano jaunasis drauge, kad ir ką likimas tau iškrėstų – prasiloštum, nepatirtum meilės, būtum blogai vertinamas – patikėk, visas tamsusis prasčiokų pasaulis tik ir telaukia įrodymo, kad tu toks, kaip jie. Tradiciškai dėl kieno nors savižudybės priimta šiek tiek pasielvartauti, girdi, neįvertinome, koks tai buvo geras, jautrus ir gilus žmogus, nepastebėjome, kad jam sunku. Tačiau iš tiesų užuojauta greitai užmirštama, tada džiaugiamasi savo įžvalgumu: „Ar aš nesakiau, kad jis taip baigs?“ Argi kam nors nemalonu, kad jis gyvas, kai kažkas kitas yra jau miręs? Visi džiaugiasi, kad jie yra gyvi, ir ne juos ištiko tokia dalia. Taip niekas ir nesitikės, kad tu kada nors turėsi tiek pinigų, kad pats galėtum pats įsigyti kazino, būsi toks patrauklus, kad ginsies nuo moterų pagaliu ar toks įtakingas, jog pats atsainiai vertinsi kitus. Bet jei tu tai padarysi, žinok, joks orgazmas, padaugintas tūkstantį kartų neprilygs tam jausmui, kuris tave apims. Geriausias būdas kankinti savo priešus – visada būti geros nuotaikos, sakė Diogenas. Patikėk, kitiems nuo to bus dar sunkiau.

Taigi – dar kartą... Geriausias kerštas – ne mirtis. Geriausias kerštas – tai geras gyvenimas.

Kadaise aš turėjau merginą, kurią labai mylėjau. Deja, jos turtingiems tėvams niekada nepatiko, kad buvau vaikinas „prie meno“, kaip sakoma Kaune, neturėjau mobiliųjų telefonų aksesuarų kiosko, o ir vairavau „Žiguliuką“... Be to, buvau pernelyg gražus. Aš ją mylėjau, bet jos tėvai ir gyvenimas mus išskyrė. Aš taip pat galėjau nusižudyti, nes ji man sudaužė širdį. Kamavausi kaip tikras poetas, žinia, buvau „prie meno“.

Tačiau aš vis dėlto gyvenau. Ir kuo toliau, tuo geriau. Sukūriau savo šeimą, tapau turtingas, žinomas ir, svarbiausia, įtakingas. Ir man šiandien nėra nieko maloniau, kaip sutikti ją – savaime suprantama, vienišą, niekada neištekėjusią, niekada taip ir nesutikusią žmogaus, kuris ją mylėtų. Aš jai esu gyvas priekaištas dėl jos padarytos klaidos. Ir esu jai be galo dėkingas, kad ji egzistuoja. Nes ta proga didesnio malonumo pajusti neįmanoma.

O jei būčiau jau miręs, nebebūčiau toks didvyris. Nes miręs niekas nebėra joks didvyris.

Šiame pasaulyje yra daug dalykų, dėl kurių verta gyventi, keletas dalykų, dėl kurių verta mirti, bet nė vieno, dėl kurio vertėtų žudyti ar žudytis. Ir išvis, suaugusiųjų gyvenime, anot Oscaro Wildeʼo, išvis neverta daryti to, apie ką po to būtų galima paplepėti su draugais po pietų.

Taigi, mano jaunasis drauge, gyvenk. Ir gyvenk gerai. Galbūt šiandien tu esi storas, žemas, negražus, spuoguotas, tau nesiseka nei sporte, nei moksle, ir su tavimi niekas nenori draugauti – nei mergaitės, nei berniukai. Atrodytų, išeitis – savižudybė. Tačiau nebūtinai.

Beje, ir kaip tu atrodytum nusižudęs? Bjauriai. Filmuose to beveik niekada nerodo, bet pasikardamas žmogus apsišlapina ir pasituština, tad jei ruošiesi nertis kilpą ant kaklo, bent jau neprisivalgyk paskutinį kartą, negadink nuotaikos kalifaktoriams, ir taip jų darbas nelengvas. Jei iššoksi pro devinto aukšto langą, manai, atrodysi seksualiai su savo apnuogintais lyties organais? Pagal visus gravitacijos dėsnius dėl savo kūno svorio centro šeši iš dešimties žmonių, krentantys iš didelio aukšto, nusileidžia ant užpakalio, todėl prieš mirtį tave dar ir išprievartaus tavo stuburas, nors to turbūt vengei visą savo apgailėtiną gyvenimą. Likę keturi iš dešimties nukrenta ant pilvo arba šono, tokiu atveju lūžta visi šonkauliai, perveriantys vidaus organus, ir beje, dažniausiai kurį laiką taip nukritusieji net nepraranda sąmonės. Taigi turėtum gražaus laiko kančiose dar kartą apmąstyti savo niekingą pasirinkimą. Persipjovus venas skauda, be to, nukąra liežuvis, vėl negražiai atrodytum. O jei nežinosi tiksliai, kur tos venos yra, greičiausiai persipjausi tik arterijas, kurios greitai užsitraukia, ilgai dėl to kamuosies, bet liksi gyvas. Jei gersi chemikalus, bandydamas nusinuodyti, kur kas greičiau sugadinsi savo vidaus organus ir supykinsi savo organizmą, kurį išjungti chemikalais ne taip jau ir paprasta, jei neturi atitinkamų žinių, kaip tai padaryti. O jei bandysi šautis, atmink, tik keli kartai iš dešimties būna sėkmingi, yra šansas tapti paralyžiuotu visam gyvenimu, niekam nereikalinga našta ir tikru lūzeriu, nesugebantis ne tik kad tinkamai nusižudyti, bet ir nebeturinčiu jokių galimybių tai pabandyti dar kartą.

Tačiau pabandyk įsivaizduoti, kaip būtų išties skaudu tavo draugams suvokti, kad nepaisant jų vaikiškos sėkmės, jie taip ir liko vidutinybėmis, o tu vis dėlto tapai lieknas, dailus ir turtingas. Ir jau gali juoktis iš jų, kuriems, girdi, nesisekė tada, kai turėjo sektis.

O štai numirti šiaip ar taip mes visada suspėsime.

Toliau