AR YRA DIEVAS?

Kaip ir pats žinai, į šį klausimą žmonija bando atsakyti jau tūkstančius metų. Viskas lyg ir įrodyta, net matematiškai – tiek Dievo buvimas, tiek Jo nebuvimas. Vieni filosofai Jo buvimą įrodė vien minties galia, bet kiti filosofai ta pačia minties galia įrodė ir atvirkščiai. Gana paini situacija, juoba pats matai, jog vieni žmonės tiki Dievą, nepaisant visų įrodymų, jog Jo nėra, tačiau antra tiek žmonių Dievu netiki, nepaisant visų įrodymų, kad Jis yra.

Ir ką gi daryti tau, o jei dar ir nelankei tikybos pamokų? O ką daryti tiems, kurie jas lankė, bet vis tiek leidosi suviliojami kažkokių netradicinių religijų arba dar blogiau - laiko save ateistais?

Bet tau pasisekė, kad turi mane.

Į klausimą, ar yra Dievas, lengviausia atsakyti kitu klausimu: kodėl tau turi rūpėti, ar Jis yra? Ir jei manai, kad tau rūpi, ar Dievas yra, tada taip, Dievas yra. Jei manai, kad nerūpi, tuomet kam dar tai gali rūpėti?

Mat per visą žmonijos istoriją ir buvo svarbiausia ne tai, ar yra Dievas, bet tai, ar yra tikėjimas Juo. Visi žmonės be išimties – tie, kurie žino, kad Dievas yra, ir tie, kurie žino, kad Dievo nėra – gyvena tame pačiame pasaulyje. Visi mes turime tą patį valandų skaičių per parą, mus kamuoja tos pačios oro sąlygos, mus visus liūdina tie patys gėdingi Lietuvos futbolo rinktinės rezultatai. Visi – ir tikintys, ir netikintys žmonės myli savo vaikus ir miršta nuo tų pačių ligų. Žmonės, kurie netiki į Dievą, nėra nelaimingesni už tuos, kurie tiki, o tie, kurie tiki, nėra geresni už tuos, kurie netiki. Bet pabandyk savęs paklausti, ar tu elgtumeis kitaip, jei tikrai žinotum, kad Jis yra? Jei atsakymas į tokį klausimą yra „taip“, tada ir pasidaro aišku, kad Dievas yra.

„Bet jei Dievas moko būti geriems, kodėl žmonės tokie žiaurūs vienas kitam?“ – klausi tu susijaudinęs. Nes kitaip nebūtumėme išgyvenę, atsakome tau ramiai. Agresyvumas yra vienas galingiausių mūsų evoliucijos ginklų. Mes lengvai išmokome žudyti, kad pavalgytumėme, ir išmokome sumaniai gintis, kad nebūtumėme „suvalgyti“ patys. Mes nepasidavėme žvėrims, bet išnaikinome juos, nes jie mus būtų tiesiog suėdę. Pažabojome bakterijas, nes kitaip jos būtų nužudžiusios mus. Mes nugalėjome ir pavergėme kitas civilizacijas, užvaldėme visą pasaulį, nes jį būtų užvaldęs kas nors kitas. Tik todėl mes ir išradome kur kas daugiau būdų, kaip nužudyti kitą žmogų nei „Kama Sutroje“ aprašyta mylėjimosi pozų (ir, žinoma, kur kas daugiau nei metodų, kaip iškepti duoną). Taip, šiuolaikinėje visuomenėje agresija savaime yra problema, tačiau be tos agresijos nebūtų ir pačios mūsų visuomenės. Ir ji nebūtų išgyvenusi.

Išgyventi! Atmink šitą stebuklingąjį žodį, mano jaunasis drauge. Būtent šis žodis, besipuikuojantis ant šios knygos viršelio, lengvai paaiškins bet kurį žmogaus poelgį ar mintį. Nes net ir tu, kurį brendimo laikotarpiu nuolat kamavo klausimai apie gyvenimo prasmę, netrukai pastebėti, kad visi tūkstančiai poetiškų atsakymų yra pernelyg įmantrūs ir neteisingi. Nes realiame suaugusiųjų pasaulyje jau seniai žinomas atsakymas visada skambėjo pernelyg banaliai – išgyventi.

Poetams ir mąstytojams visada norėjosi galvoti, kad viskas pasaulyje vyksta ar egzistuoja dėl kažkokios priežasties, ir jiems visur norėjosi įžvelgti kažkokią gilesnę prasmę, tačiau laikui bėgant jie suvokė, kad pasaulis nė kiek nepasikeitė, tau pasirodžius jame, nepasikeis jis, ir kai tu išnyksi. Kad ir kiek žmonija bandė rasti atsakymą į klausimą, vardan ko mes visi gyvename, vis tiek lipdavo ant to paties grėblio bet kuriame savo istorijos tarpsnyje – nepaisant gražių idealų šlovinimo, tuo pat metu nekentė, pavydėjo, naikino, melavo, veidmainiavo ir tinginiavo. Todėl tau pačiam išgyventi šiame pasaulyje aštuoniasdešimtį metų – nenužudytam, nesuluošintam, nesusirgusiam, nenuskurdusiam, nepažemintam, neapkvailintam, neatstumtam, nebadaujančiam ir nepriklausomam vien nuo technologijų – užduotis ne iš paprastųjų. Pasistenk tų metų sulaukti, ir savo gyvenimo pabaigoje neišvengiamai suprasi, kur ta gyvenimo prasmė.

„Bet jeigu Jis yra, kodėl pasaulyje tiek daug skausmo ir neteisybės?“ – nepaliauji karščiavęsis. Išties, jei Dievas yra, nejaugi Jis galėtų padaryti ką nors iš esmės bloga? Pavyzdžiui, atimti iš tavęs tėvus, broliuką, šuniuką ar paversti tave neįgaliuoju? Juk ir Senasis Testamentas yra kupinas istorijų, įrodančių, kad Dievas gali būti rūstus – Sodoma ir Gomora, tvanas ir t .t. Ir blogi dalykai nutinka žmonėms, kurie, rodos, yra tokie geri...

Aš nežinau, o ir negaliu žinoti, kodėl Dievas yra toks rūstus, telieka tai filosofų prerogatyva. Tačiau aš žinau, kad Biblijoje nėra nė vienos istorijos, net užsimenančios apie tai, kad Dievas galėtų būti neteisus. Nes viskas, kas atsitinka šiame pasaulyje, turi savo priežastį. Kurią, jei nori, rasi visada ir viskam.

Senovės šventųjų raštų aiškintojai teigė, kad neteisybė gyvenime yra numatyta Apvaizdos, siekiant išlaikyti dalykų pusiausvyrą, kurios visuma dažnai lieka mūsų nepastebėta. Kalbant paprastais žodžiais, viskas šiame pasaulyje yra pasekmė. To, kaip gyveno tavo tėvai, kaip elgėsi jų išrinkta valdžia, ką tu valgei pats, ką rūkei, ką skaitei, ir kokiu režimu gyvenai.

Nes pabandyk prisiminti, argi tau kas nors žadėjo, kad gyvenimas – tai linksma iškyla su smagia draugų kompanija? Argi esi girdėjęs bent apie vieną žmonių kartą, kuri būtų neišgyvenus kokio nors kataklizmo? Argi pažįsti bent vieną individą, kuris neišgyventų dramos? Nes juk jau turbūt pastebėjai ir pats, kad nebūna geros vasaros be lietaus, o balta yra balta tik todėl, kad ribojasi su juoda. Gyvenimas yra dualistinis, ir niekas niekada nežadėjo jame teisingumo, gal tik išskyrus Jehovos liudytojus ar grupę „Iron Maiden“.

Nejaugi tu kada nors tikėjaisi, kad neskaitęs knygų ir nesiklausydamas mokytojų tapsi protingesnis, o keiksmažodžiai demonstruos tavo protą bei išmintį? Nejaugi tau atrodė, kad išgerdamas alkoholio tu tapsi dėmesingesnis ir savo išklerusiu automobiliu neatsitrenksi į medį? Nejaugi manei, kad rūkysi piktąjį tabaką ir vėžys niekada tavęs neaplankys? Visi gyvenimo išbandymai duoti tam, kad suprastum pagaliau, koks tu vis dėlto esi nugalimas, silpnas ir trapus. Sakai, gyvenimas neteisingas? Žinoma, kad neteisingas!

Neteisingas – tas pačias klaidas darantiems žmonėms.

Ir puiku, kad pagaliau tai suvokei, geriau anksčiau nei vėliau. Nes šiame pasaulyje, kaip tyčia, visada smagiau gyvena žmonės, kurie suvokia, kad vienintelis būdas išvengti visų problemų – tai gyventi be problemų. Neturėti žalingų įpročių, nesilankyti ten, kur siaučia ebolos virusas, nelėkti automobiliu greičiau, nei nurodo kelio ženklas. Neeikvoti tuščiai laiko, skirto kompiuteriniams žaidimams, linksmybėms ir TV serialams. Todėl ir tu taupyk nervus, susitaikyk su likimu ir dėkok Dievui, kad pats esi gyvas ir sveikas. Ir atsargiau su savo poelgiais, mano jaunasis drauge. Kaip byloja Talmudo išmintis, visada yra kažkas, kas tave stebi. „Atsarga gėdos nedaro“, moko liaudiška išmintis, ir šiek tiek bijoti visada yra sveika. Nes kas be baimės – galbūt pačios įžvalgiausios iš Dievo dovanų – šiandien būtume mes, nusidėjėliai?

Nes gyvenimas trapus, kupinas pavojus, ir niekada nežinai, kas atsitiks rytoj. Nes šiame gyvenime tu gali būti absoliučiai tikras tik dėl vieno fakto – to, kad visi mes mirsime (kad ir kaip tau nesinorėtų apie tai galvoti). Tačiau kai tai žinai, viskas įgyja šiokią tokią prasmę, ypač prisiminus Michelangelo žodžius, ištartus gyvenimo pabaigoje: „Gyvenimas ir Mirtis yra to paties Kūrėjo kūriniais. Tad jei jau myli gyvenimą, negali nemylėti ir mirties.“ Nes tas genijus tikėjo, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi, tad mums belieka pasvarstyti, kas išties egzistuoja ten, anapus.

Yra žmonių, kurie gali šia tema filosofuoti valandų valandas, užuot tiesiai šviesiai pasakę, yra tas pomirtinis gyvenimas ar ne. Beje, ir tuomet nepasakys aiškiai. Įsiklausyk į juos – jis lyg ir egzistuoja, lyg ir ne. Gali egzistuoti, bet neaišku, nei kaip, nei kur. Todėl ir tenka pasitelkti filosofiją, nes dar nė vienas miręs žmogus iš ano pasaulio nesugrįžo (išskyrus Jėzų Kristų, žinoma, o tai ir yra geriausias įrodymas, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja, bėda, kad ne visi tiki į Kristaus prisikėlimą).

Bet tau ir vėl pasisekė – tu turi mane! Tą, kuris viską paprastai paaiškins.

Pirmiausiai, būtina žinoti šiokį tokį istorinį kontekstą ir du vardus – tai Epikūras ir šventasis Augustinas.

Graikų filosofas Epikūras (341–270 pr. Kristų) pirmasis žmonijos istorijoje iš esmės suformulavo sielos mirtingumo tezę, nors iki jo žmonės miglotai nujautė, kad miręs žmogus kažin kaip tarsi gyvena ir toliau. „Derėtų žinoti, kad nemirtingumo nėra“, - pirmas revoliucingai pareiškė Epikūras, - „Todėl siaubinga blogybė – mirtis – nieko mums nereiškia, nes kol mes gyvename, mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, tad ir mūsų nebėra“, – rašė jis. Todėl, pasak Epikūro, „tai, kas suyra, neturi jausmų, o tai, kas neturi jausmų, neturi su mumis nieko bendro“. Gyvenimas baigiasi, ir viskas.

Epikūras tvirtino, kad gyvybė mums suteikta ne kančiai, o malonumui, o tikėjimą nemirtingumu sukūrė kvaili žmonės, nematantys jokios prasmės gyvenime ir veltui švaistančių gamtos mums atseikėtą laiką. Jis teigė, jog išminčiui pakanka vieno gyvenimo, kad patirtų visus jam prieinamus malonumus, o atėjus laikui mirti – „pasisotinęs atsitrauktų nuo gyvenimo stalo, užleisdamas vietą kitiems svečiams“. O štai kvailys, anot Epikūro, nežinotų, ką jam veikti ir su amžinybe. Paprasta.

Tačiau praėjus septyniems šimtams metų vienas didžiausių krikščionybės filosofų šventasis Augustinas (354–430) V mūsų eros amžiuje sukūrė ir išpopuliarino „kančių pragaro ugnyse“ koncepciją, remdamasis Senajame Testamente aprašyta „mirusiųjų buveine“ – Šeolu. Ir ne tik prigąsdino visą žmoniją tais vaizdais, bet padarė tai, kad mintys apie pomirtinį gyvenimą tapo neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Be kita ko, tos mintys apie kančias pragare viduramžiais įvarė ir pasibjaurėjimą gyvenimiškais malonumais, o tai daugeliu atvejų sąlygoja šiandienines moralės normas (kodėl šv. Augustinas tokią koncepciją sukūrė? Tiesiog pirmąją savo gyvenimo dalį jis pats buvo atsakantis šelmis ir palaidūnas, tačiau praregėjo, pradėjo gyventi kitaip – ir būtent tai paskatino jį paaiškinti žmonijai, ką ji daro ne taip šiame gyvenime, ir koks atpildas už tai gali laukti anapus).

Ir nors viduramžiais po šv. Augustino dar ilgai buvo tikima, kad žmogaus asmenybė gali pergyventi biologinę mirtį, mokslo pažanga tai paneigė Epikūro naudai.

Todėl ir XXI amžiaus apsišvietęs žmogus nebeturi sukti galvos dėl mirties neišvengiamumo, kaip tai buvo skatinama viduramžiais, o padaryti atitinkamas išvadas dėl pačios mirties realumo ir to sąlygoto gyvenimo malonumų. Nes būtent materialiosios pabaigos suvokimas daro mūsų gyvenimą neįkainuojamu, ką ir turėjo galvoje Michelangelo. Jau samurajai buvo mokomi dukart per dieną pagalvoti apie mirtį, nes būtent tai darė gyvenimą prasmingu.

Epikūro pasekėjai jau prieš du tūkstančius metų, netikėdami pomirtiniu gyvenimu, išvedė gerą tezę – carpe diem, maždaug, „gyvenk šia diena“. Ką tai reiškia? Anot jų, jei mūsų žemiškosios gastrolės neprasitęs danguje amžiams, nei pasikartos reinkarnacijoje (argi Dievas galėtų taip pasityčioti iš savo kūrinio – žmogaus, įkūnydamas jį kirmine?), neprotinga būtų eikvoti laiką, užuot pasinaudojus gyvenimu pajusti maksimalų malonumą iš visko – valgio, sekso, kelionių, knygų. Tie, kas tuo nepasinaudoja, beprasmiškai iššvaisto viską, ką tik įmanoma iššvaistyti. Ir atvirkščiai: tie, kurie tiki pomirtiniu gyvenimu, nesuteiks realiam gyvenimui pranašumo prieš pomirtinį, kaip to reikalavo šv. Augustinas, o mirties baimė visada trukdys gyventi šia diena. Ir net probėgšmiais pažvelgus į istoriją, akivaizdu, kad tikėjimas pomirtiniu gyvenimu visada gimdė panieką žmogiškajam. Prisimink visus, žuvusius dėl religinių ar politinių idėjų: milijonai žmonių aukojo savo gyvenimus vardan geresnio gyvenimo anapus. Ir ką iš to laimėjo? Ogi nieko, nes prarado viską šiame, tikrame gyvenime.

Nes visada laimime tik mes, gyvieji.

Ir po visos šitos filosofinės ekvilibristikos klausimas: tai kas atsitinka su mumis, kai mirštame? atsakomas labai paprastai – tampame tuo, kuo ir buvome prieš gimdami. „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. Ar ne taip pasakyta Pradžios knygoje?

Toliau