AR VERTA BŪTI TURTINGAM?

Natūralu, mano jaunasis drauge, kad ir tau norisi turėti gražių drabužių, dailių aksesuarų, gerą automobilį, modernų išmanųjį telefoną. Visiškai suprantama, kad norisi pakviesti merginą į restoraną, apmokėti sąskaitą ir dar jai nupirkti gėlių. Ir parsivesti ją į savo paties būstą, kur tėvai nekaišioja nosies pro duris ir neklausia, ar susidėjai žaislus. Ir išvykti su ta mergina į kelionę aplink pasaulį, nusipirkus lėktuvo bei garlaivio bilietus.

Visi šie norai, kaip ir noras būti turtingam, nedaro tavęs blogu žmogumi. Jie tave daro tiesiog žmogumi. Kuriam reikia pinigų.

Daug pinigų.

Jau vaikystėje tu dažnai girdėdavai tokius banalius pasakymus, kad ne piniguose laimė, kad pinigai nenupirks tau meilės ir pan. Ir tokie pamokymai atrodė teisingi, nes tu tiesiog negirdėdavai kitų posakių, nei, tarkim, žydiškų, nei rytietiškų,o juk kaip tik šios kultūros garbino turtą ir matė jo prasmę.

Jei skaitei Naująjį Testamentą, tai akis turėjo užkliūti už Kristaus frazės, kurios neturėtum pamiršti visą gyvenimą, ypač nesėkmės akimirką: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“ (Lk 18, 25). Jei mėgsti antikos filosofą Sokratą, tai turėtum žinoti ir jo garsųjį posakį – „kuo mažiau turi, tuo arčiau dievų esi“. Į tai jo paties žmona atsakė kita garsia fraze – „jei jau toks protingas, tai kodėl nesi turtingas?“ Ir argi daugelis suaugusiųjų šiandien nepakartotų didžiausio istorijoje turtuolių priešo sovietinio diktatoriaus Stalino kadaise ištartų žodžių: „Niekada nemėgau pinigų, nes niekada jų neturėjau“?

Tačiau antikos filosofas Demokritas tvirtino, kad laimingas tas, kuris turi turto ir proto (likimo ironija, kad proto turime visi, o štai turto kažkodėl dažniausiai ir pristingame...) Paprasti žydai jau seniausiais laikais žinojo, kad ten, kur nėra turto, nėra vietos ir Dievui. Pagal viduramžių žydų gyvenimo sampratą, varvantis stogas virš galvos ir tuščias skrandis vertė žmogų galvoti apie visiškai kitus dalykus, kaip išgyventi ir nors ką nors užkąsti, o ne apie tai, kur slypi gyvenimo prasmė.

Bet tavo jaunas protas taip pat anksti suvokė vieną paprastą tiesą – pinigai ir seksas yra reikalingiausi būtent tada, kai jų neturi. Ir tokiais atvejais – o jie yra nesibaigiantys – argi neatrodo, kad būtent piniguose ir slypi visa laimė? Ir argi neatrodo logiška, kad didžiausias žmogaus siekis – būti turtingam, tapti nepriklausomu ir įtakingu?

Ir tikrai, kaip pamatysi pats, tokiu atveju norėti – nėra gėdinga, gėdinga nenorėti. Turėti negėdinga, gėdinga – neturėti. Ir verčiau būti turtingam ir sveikam, nei skurdžiam ir sergančiam.

Ir štai pagaliau tu patenki į suaugusiųjų pasaulį, kuriame įmanoma ne tik užsidirbti pinigų, bet ir tapti tikrai turtingu.

O pinigai yra išties galingas ginklas. Nėra tvoros, kurios neperliptų auksu apkrautas asilas, sako rytiečių išmintis. Turtingas žmogus yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, vienas iš saujelės pasaulio galingųjų. Galia ir turtai, nafta ir auksas – o kam gi daugiau tarnauja žmonija šiame pasaulyje?

Žinoma, neturtas – ne yda. Ir visi mes negalime būti turtingi, bet tai nereiškia, kad visi negalime būti laimingi. Turtingesnis dar nereiškia, kad protingesnis, kaip ir vargingesnis dar nereiškia, jog kvailesnis. O štai skurdas – pavojingas dalykas. Nes jis žemina žmogų. Tu ir pats esi matęs elgetaujančių suaugusiųjų, tai didžiausias pažeminimas, kurį tik gali patirti homo sapiens – būti priklausomam nuo kitų žmonių malonės. Skurde gyvenantis žmogus kenčia, o kančia, žinia, ne taurina, o siutina žmogų. Įsižiūrėk į neturtingų žmonių veidus. Jie ne tik abejingi. Jie yra pikti. Vargingai gyvenantys žmonės mūsų šalyje niekada nebuvo patenkinti gyvenimu – nei okupacijos metais, nei pereinamuoju laikotarpiu, nei laisvos rinkos sąlygomis. Bet suvis jie nepatenkinti tais, kurie pasinaudoja galimybėmis tapti šviesiais, švariais ir turtingais. Nes visada lengviau ristis žemyn, o ne ropštis į kalną, lengviau šliaužioti, o ne skraidyti, paprasčiau patikėti paguodžiančiu melu, nei prisiimti atsakomybę.

Tas pyktis ir sąlygoja pačią pavojingiausią grėsmę visuomenės stabilumui – žmonių lygybės poreikį.

Turtinės lygybės idėja per visą žmonijos istoriją – amžina moralinė aklavietė. Iš esmės žmonės niekada nebuvo, nėra, o ir negali būti lygūs dėl paprastos priežasties - nes mes visi skirtingi. Kalbant filosofiškai, vienus nematoma jėga stumia aukštyn, kitus, atvirkščiai, spaudžia žemyn, paversdama svetimos valios sraigteliais. Ir visais laikais tik jėga priversdavo žmones suitaikyti su ta mintimi, kad vieni gali būti aukščiau kitų pagal gebėjimus ir talentą. Tačiau lygybės iliuzija nuolat sugrįždavo, bet tik maištų bei revoliucijų pavidalu, o labiausiai kasdienėje neapykantoje visų, kurie nebuvo panašūs į daugumą nužemintųjų – tų, kurių valstybės aparatas prievarta nenorėjo ar negalėjo priversti paklusti.

Kalbant realiais terminais, jei žmonės po lygiai dalytųsi visomis materialiosiomis gėrybėmis, visi būtų vargšai. Prisimink vien istoriją: visi žmonijos bandymai sukurti idealią visuomenę, kur galiojo principas „atimti ir pasidalinti“, privesdavo tik iki nelaimių, masinių mirčių ir dar didesnio nuskurdimo. Gali skambėti išties eretiškai, bet turtuoliai visuomenėje – tai socialinio stabilumo požymis (net graikų filosofo Platono aprašytoje idealioje valstybėje buvo likviduota pagrindinė griaunančioji bet kurios visuomenės priežastis: prieštaravimas tarp turto ir skurdo).

Juoba kad šiandien visi mes turime būstą, guolį, šilumą ir maisto, o ir pats turtingumas yra labai jau santykinė sąvoka. Net ir tu, mano jaunasis drauge, dabar gyveni patogiau už bet kurį Romos imperatorių, nors pasąmonėje vis tiek linksti savo turtingumą sieti su tuo, kokį automobilį vairuoja kaimynas. Tai vadinama pavydu.

Pavydas – galingas instrumentas, verčiantis mus konkuruoti tarpusavyje ir sukti pasaulinės pažangos ratą. Tačiau pavydas turi dvi savo puses. Jei tu pavydi savo kaimynui nuoširdžiai ir prasmingai, ir stengiesi jį pralenkti savo pasiekimais, pasielgsi taip, kaip elgėsi visos didžiosios pasaulio asmenybės, kurios padedant sveikai konkurencijai užvaldė šią planetą ir sukūrė visą komfortą, kuriuo tu dabar ir naudojies. Taip ir įvertink žmonijos pažangą – jei visi būtų visko turėję po lygiai ir nesistengtų vienas kito aplenkti, ji būtų sulėtėjusi, o galiausiai ir visai sustotų.

Bet jei tu pavydi savo kaimynui piktai, pasielgsi taip, kaip tie, kurie naikino ir griovė viską, ką tik turėjo jų kaimynai. Deja, pavydas daugelio neskatina bėgti greičiau nei kiti, o skatina ieškoti būdų, kaip sulėtinti kaimyno tempą. Tu bandysi tą prabangų automobilį atimti, pavogti, o jei nepasiseks to padaryti – bent jau sugadinti. Galbūt teisinsiesi, kad tokiomis mašinomis, girdi, važinėja tik banditai arba vagys, nes juk doras žmogus tiek neuždirbtų. Kitaip tariant, tai reiškia, „aš – kvailas tinginys, neturintis gabumų tiek užsidirbti.“ Pavydėti kažkam šitaip – tai atskleisti savo menkumą, pripažįstant, kad kažko nori, ką turi kiti, bet nesugebi pasiekti savo tikslų. Pavyduoliai moterų pagarbos nepelno. Ir ne tik vien jų.

Gyvenime visada lengviau eiti su minia. Piktai pavydėdamas kitiems turtų, tu visada būsi daugumoje su visais vidutinybėmis, betalenčiais ir tinginiais. Be to, visi tinginiai ir vidutinybės vadins save sąžiningais. „Mes tokie neturtingi, nes sąžiningi“, - sakys jie. „Nevogiame ir nepataikaujame“. Bet galbūt ir nevagia jie tik todėl, nes jų darbo vieta tiesiog nepelninga? Ir išties nekeliaklupsčiauja, nes jau seniai vaikšto ketveriomis?

Kaip manai, kodėl žmonės, neišskiriant nė Bažnyčios, taip trokšta pinigų? Nors kadaise Romos popiežiai ir mokė, kad neturtas – gerai, bet paklusnumas dar geriau, Bažnyčia ir įvairūs vienuolių ordinai, nepaisydami neturto įžadų, kaupė turtus. Kodėl pinigai – tarsi koks narkotikas: kai jų neturi, žūtbūt nori gauti, o pamatęs išsyk užsinori pasisavinti? Atsakymas paprastas: pinigai – tai priemonė kontroliuoti aplinką, tai materija efektyviausiai valdyti kitų žmonių elgesį, kitaip sakant, užtikrinti, kad ir kiti pradėtų elgtis taip, kaip tu nori. Pastebėjai, kaip atrodo miestų rajonai, kuriuose gyvena turtingi žmonės? Ten švaru, saugu, šviesu ir šilta. Ten malonu gyventi Nes už tai sumokėta.

Tad atmink, mano jaunasis drauge, auksas šiame pasaulyje yra galingesnis už tiesą. Todėl ir gerai, kad jis yra rimtų vaikinų Vatikane, o ne vėjavaikių kur nors kitur rankose. Nes Vatikane gyvena būtent tie, kurie valdo prasmes ir byloja teisybės kelią. Būtent tam Bažnyčia ir surinko visus pasaulio turtus (iki atsirandant musulmoniškai naftai), nes jei neįmanoma žmonijos pastumti į tiesos kelią žodžiu ar stebuklu, tai visada padarys auksas. Nusiramink, Vatikanas tą auksą naudoja, bet tik ne išmaldos dalinimui (žinok nuo šiol, kad būtent Vatikanas yra didžiausias pasaulyje medicininių paslaugų tiekėjas). Kaip jau buvo minėta, Dievas tavo protėviui kažkada aiškiai pasakė apie pagalbą: „Padėk sau, ir aš padėsiu tau.“ O štai duoti išmaldą – tai ne padėjimas.

Be to, varguoliai dažniausiai dar yra ir visiškai neįdomūs žmonės. Jie nesugeba žavėtis idėjomis, nelabai išmano politines, filosofines ir teologines doktrinas, mažai supranta, ką kalba žmonės, kurių profesijų pavadinimai baigiasi priesaga „-ologai“, ir nelabai jiems suprantami tie subtilūs iliuzijos ir tikrovės skirtumai, kuriuos išveda filosofai. Žinoma, jie turi begalę istorijų ir paaiškinimų, kodėl jiems nepasisekė gyvenime, nors dažniausiai yra sutrikę ir tylūs, nes išvis neturi ką pasakyti. Todėl ir dalyvavimas triukšminguose nepatenkintųjų mitinguose, piketuose ar demonstracijose, daužant Seimo langus ar niokojant svetimą nuosavybę jiems yra vienintelis būdas išreikšti savo neviltį. Tačiau kam gaišti laiką, klausant istorijų apie tai, kad kažkam nepasisekė? Ir išvis, mano jaunasis drauge, stenkis kuo rečiau būti tarp varguolių – jie kvėpuoja oru, prisotintu nesėkme.

Mat pačių turtingų žmonių aplinkoje požiūris į kitą žmogų yra visiškai kitoks nei neturtingųjų pasaulyje. Turtingų žmonių charakterio negadina nei nepriteklius, nei nepamatuotos ambicijos, net jei jie ir yra patyrę nesėkmių (neabejotinai!), bet pademonstravę protą, sumanumą, darbštumą ir ryžtą, kad išbristų iš dugno. Ir jie alsuoja oru, kuriame galima užuosti pinigų dvelksmą. Todėl tikriems milijonieriams niekada nėra būtina tvirtinti ar įrodinėti, kad jie yra milijonieriai, jie tiesiog „užuodžia“ vienas kitą.

Ir tai, kaip gyvena turtingi žmonės, visada įdomu, kad ir ką besakytų sąžiningieji. Visada įdomu, kaip Romanas Abramovičius įrengia savo nuosavą „Airbus“ lėktuvą. Įdomu, kaip atrodo brangiausias pasaulyje butas Monake (trys šimtai milijonų eurų, jei kartais susigundysi). Įdomu, kurlink plauks Saudo Arabijos princas savo asmeniniu povandeniniu laivu, ir kas bus matyti pro jo iliuminatorius. Įdomu, kokius laikrodžius perka „Formula One“ lenktynininkai, kaip lėbauja Rusijos oligarchai, ką perka „Ričistano“ gyventojai (turtingi išlaidautojai iš tos pačios Rusijos bei Indijos ar Kinijos). Įdomu ir naudinga godžiai žvelgti į jų tvoros pusę, tikintis įkvėpimo, ir pasvajoti, kurią jų gyvenimo dalelę galėtumėme persikelti į šią liūdną šalį, arba pagalvoti apie tai, ką darytume su pinigais, jei jų turėtume.

Manai – tai tuščia ir beprasmiška? Galbūt. Tačiau kas tai sako? Prabanga ir turtai buvo smerkiami ir laidojami jau ne kartą. Ir visada ją smerkia bei laidoja tie, kuriems ji nepriklauso ir net nėra skirta – proletarai bei naivūs intelektualai. O turtai ir prabanga šiame pasaulyje tebeklesti. Kol turtingieji jais neatsižais, vargšams telieka tik šnibždėtis tarpusavyje ir įsivaizduoti, kad jie yra aukščiau visos tos materijos bei tuštybės. Tačiau, atmink, mano jaunasis drauge, varguoliai niekada nėra ir nebus aukščiau. Jie tiesiog turi ir turės mažiau pinigų bei turto. (Kaip jau minėta, neturtas – ne yda. O štai pavydas – tai jau mirtina nuodėmė, kad ir kokiais šūkiais jis dangstomas). Kažkada amerikiečių rašytojas F. Scottas Fitzgeraldas liejo panašią nuoskaudą Ernestui Hemingvėjui, sakydamas, kad „ turtuoliai yra kitokie nei mes “. „O taip, – atsakė jam E. Hemingvėjus, – išties kitokie – jie turi daugiau pinigų.“

Tačiau tikrovė yra dar žiauresnė – turtuoliai turi ne tik daugiau pinigų. Kad ir kokiais būdais jie susikrovė savo turtus, tai beveik visada buvo ryžto, drąsos ir rizikos kombinacija. Šitų savybių paprasti žmonės neturi, o jei ir turi, tai bijo net išbandyti. Pažvelk į tau pažįstamus turtuolius, ir tu jų žvilgsniuose išvysi visą lietuviškojo kapitalizmo istoriją – gūdžią, bet neįtikėtinai įdomią. Įsiklausyk į jų balsus, ir tu išgirsi ryžtą, būdingą visiems lietuviškojo kapitalizmo statytojams – tokio ryžto neišgirstum statistinio lietuvio balse. Jų charakteris nebūna sugadintas nei skurdo, nei nepatenkintų ambicijų. Jiems nereikia įrodymų, kad ir tu turtingas, nes jie tave vertina kaip žmogų - ne pinigus (nes jų niekada nevertina), o išvaizdą, laikyseną, pasiekimus, humoro jausmą. Ir būtent būdamas su turtuoliais tu lengvai suvoksi, kad žinios praplečia žmogaus kompetenciją, jausmai suteikia kilnumo, o valia padeda įsitikinimus ir sumanymus paversti poelgiais. Būtent valia (o ne sėkmė) ir paverčia žmones turtingais.

Tikras turtas – tai taškas erdvėje, kuriame susieina koncentruota gausybės žmonių energija, tų, kurie kasa uraną, lydo plieną ir varo vandenį per turbinas. Tūkstančiai nežinomų likimų! Tų, kurie gyvena daugiabučiuose, gliaudo saulėgrąžas, geria degtinę ir žiūri futbolą per TV, o ne stadiono ložėse. Tų, kurie gyvena monotonišką gyvenimą nuo algos iki algos, nuo Naujųjų metų iki Kalėdų, nuo gimimo iki mirties. Ir visa tai tam, kad turtingieji tose vietose, apie kurias varguoliai net nesapnuoja, maudytųsi šampane. Tą „tašką“ sukurti – didis menas, juk visi verslininkai savo prigimtimi iš tiesų yra menininkai ir kūrėjai. Valdžia ir nuosavybė – ne ką mažesnis stebuklas nei muzikanto ar tapytojo talentas – kaip žmonės gimę daugiabučių getuose sugeba išsiveržti į pačias viršūnes? Ir priverčia tūkstančius žmonių jiems paklusti, kad Žydrajame krante žydėtų rodendros ir griežtų cikados?

Visuomenėje, anot Oscaro Wildeʼo, tėra viena klasė, kuri galvoja apie pinigus daugiau už turtinguosius. Tai vargšai. Vargšai apie nieką daugiau negalvoja“. O mes visada esame priversti galvoti apie vargšus. Pastaruoju metu tik apie juos tegirdime – skurstančius pensininkus, atleistuosius iš darbo, bankrutavusius, neišgalinčius susimokėti, tačiau beveik niekada neišgirsi nuoširdžiai gero žodžio apie turtinguosius. Varguoliai daro tą pačią klaidą kaip ir visi revoliucionieriai, jie visas gyvenimo ydas priskiria ne žmonijai, o atskiriems individams, o toks požiūris visada apnuodytas pavydo ir neapykantos. Varguoliai tiki vienu senoviniu gyvenimo dėsniu: gerovė nuslopina žmogaus dvasinio gyvenimo polėkius. Todėl jų požiūriu turtuoliai – tai tik dideli namai, prašmatnūs interjerai ar greiti automobiliai, trumpiau – bedvasė tuštybė. Tačiau niekada nemano, kad turtai – tai ilgas kelias, tai prasmė, tai įveikta aukščiausia kalno viršūnė. „Esi vyras? Įrodyk tai, uždirbk pinigų“, – taip kadaise sakydavo moterys. Būtent tai ir atsako į klausimą, kodėl reikia būti turtingu? Nes tai padaro mus vyrais.

Todėl, gal nebūtina ant turtingųjų griežti dantį, tiesiog gal galima iš jų kažko išmokti?

Pavyzdžiui, kaip tapti turtingu. Kaip tapti „lietuviu–tūkstantininku“ – vienu turtinguoju tūkstančiui neturtingųjų? Juoba kad turtingieji niekada nevengia patarti žmonėms. Bėda tik ta, kad žmonės dažniausiai tų patarimų nepaiso, o tie, kurie paiso, jų nesuvokia. Pabandykime šitą dilemą išspręsti kartu.

Taigi kaip tapti turtingu? Apie tai prirašyta daug knygučių, skaitoma daug paskaitų, egzistuoja galybė žmonių, kurie apie tai tik ir tepasakoja kitiems. Štai tau ir pirmoji pamoka, jau minėta anksčiau – gamink tai, arba teik tokią paslaugą, kurios reikia kitiems žmonėms. Visi tie „praturtėjimo“ mokytojai yra turtingi, nes už jų iš esmės nieko nevertas žinias ar turimą informaciją varguoliai moka didelius pinigus. Mat visi iki vieno vargšai nori praturtėti, tas noras, tinkamai eksploatuojamas, ir verčia kitus žmones turtuoliais.

Tačiau kaip tapti turtingu, jei dar neturi tinkamos patirties šią iliuziją pardavinėti kitiems? Atrodytų, lengviausias kelias – atspėti laimingą skaičių kazino arba ištraukti laimingą loterijos bilietą. Žinoma, ir tai įmanoma. Tačiau laimėti kazino ar loterijoje gali užtrukti šiek tiek laiko. Yra ir greitesnių būdų.

Taip pat lengvas kelias – tapti korumpuotu valdininku. Tiesa, tokiais tampama irgi ne ankstyvoje jaunystėje, iki to reikia nueiti ilgą distanciją, perlipti per ne vieno žmogaus galvą ir atsakančiai nusižeminti. Taigi, šis kelias ne jauniems.

Atrodytų, kad dar vienas lengvas būdas – sėkmingai vesti. T.y. gauti į žmonas merginą, kurios tėvas yra turtingas bankininkas ar verslininkas, na, bent jau ilgametis politikas ar koks europarlamentaras. Yra toks būdas, kodėl ir ne. Tačiau neužmiršk, tapti turtingo žmogaus žentu – dar tik pusė darbo. Turtingi žmonės ir yra turtingi todėl, kad nedalino savo turtų pirmam pasitaikiusiam prašalaičiui. Taigi ir tokiu atveju tektų palaukti, be to, užsirekomenduoti ir pasirodyti patikimu ir turtų vertu paveldėtoju. O ką daryti, jei vedei be jokios meilės? Netruktų tai paaiškėti ir tavo likimas pakibtų ant plauko. Tad atsargiau!

O štai pats lengviausias ir efektyviausias būdas tapti turtingu – tai tuos pinigus pakelti nuo žemės. Patikėk, tie pinigai mėtosi ant kiekvieno kampo. Tereikia tik žinoti, kaip ir kur jų ieškoti.

Štai tau dešimt pagrindinių tų pinigų radimo taisyklių!

Pirma ir pati svarbiausia taisyklė – niekada nebūsi turtingas, jei dirbsi tik rankomis, o ne galva. Žinok, mano jaunasis drauge, tarp kiekvienos mūsų galvos ausų slypi milijonai. Užmiršk savo įgūdžius sukalti gražų inkilėlį, nes turtingas tampa tas, kuris organizuoja kitus žmones kalti inkilėlius, bet nekala pats. Pinigus tau turi atnešti kiti žmonės. Kai kitą sykį kasdamas tranšėją tiesiamam kabeliui padarysi trumpą pertraukėlę, pagalvok apie tai, kad ant turtingų žmonių antkapių (kad ir koks lotyniškas užrašas besipuikuotų) niekada nebūna paminėjimo, kad jis sunkiai dirbo rankomis ar kojomis. Jis visada sunkiai dirbo tik galva.

Antra: niekada nebūsi turtingas, jei nesimokysi. Ir turiu galvoje ne vien aukštojo mokslo siekį – universitetas tave supažindins su daug puikių žmonių, bet joks universitetas niekada neišmokys veržlumo, aršumo ir cinizmo, taip reikalingo siekiant turtų (tavo mėgstamo „McDonaldʼs“ sukūrėjas Rayʼus Krocas, gyvenimo pabaigoje dalinęs savo turtus bet kam, kam tik jų prisireikdavo, nė cento nepaaukojo jokiai mokyklai, pareiškęs, kad to nedarys tol, kol jose bus mokoma liberalizmo niekų, o ne tikro verslumo dvasios ir jo pagrindų). Kalbu apie tinkamos aplinkos pasirinkimą. Atmink, mano jaunasis drauge, tinkama aplinka – vienas didžiausių stimulų šiame gyvenime, kad ir ko besiektum. Kaip sakoma Guy Ritchie filme „Revolveris“: „geras šachmatininkas tobulėja tik žaisdamas su geresniu šachmatininku“. Kaip įsitikinsi pats, žmonės, įsigiję brangią mašiną, ieško tokių pat žmonių su tokiom pat mašinomis. Būk šalia protingų žmonių, klausyk jų, klausk jų, mokykis iš jų, kopijuok juos (pradžiai, atkreipk dėmesį, kaip skaičiuoja pirštais ryžtingi žmonės – europietiškai – atgniauždami juos nuo sugniaužto kumščio. Laikas ir tau taip pradėti). Karlas Marksas jau kažin kada rašė, jog neintelektualus žmogaus gyvenimas visada virsta paprasta materialia jėga. Žmogus, neturintis gebėjimo ko nors išmokti, dirba rankomis.

Trečia: niekada neužsibrėžk konkrečių tikslų, pavyzdžiui, užkalti milijono. Absoliuti dauguma žmonių niekada nebus turtingi, nes jie žino, už ką jiems mokama, o tai riboja jų asmeninę iniciatyvą ir svajones. Visų pasaulio pinigų neuždirbsi, visų moterų neapturėsi, sako nelaimėliai. Patys niekada to nepabandę padaryti. Neribok savo fantazijos. Pavyzdžiui, tavo mėgiama „Coca–Cola“ turi siekį padaryti taip, kad bet kur pasaulyje pakėlęs akis galėtum išvysti „Coca–Cola“ ženklą, o bet kur pasaulyje ištiesęs ranką galėtum pasiekti šaldytuvą su šiuo gėrimu. Utopija, sakai? Užuot pasišaipęs, mokykis, kaip išsiveržti už fantazijos ribų.

Ketvirta: atsikratyk daugelio vaikiškų emocijų, kurios tik kenkia verslui, pavyzdžiui, jautrumo. Milijardierius Degėla (Burnsas) iš tavo mėgstamo „Simpsonų“ serialo sakė: „Šeima, religija, draugai, – tai trys dalykai, kurių reikia atsikratyti, norint pasiekti sėkmę versle.“ Emocijos iš esmės reikalingos tik vestuvėse ir laidotuvėse, bet niekada – versle. Aistra – taip. Aistra reikalinga. Šiame pasaulyje tu greitai pamatysi, kiek daug daiktų pagaminta, ir kiek paslaugų tiekiama be aistros. Tai nekokybiški produktai. Tai ne tavo gaminiai.

Penkta: niekada nebūsi turtingas, jei dirbsi kitiems. Žinoma, yra tokių samdinių, kurie gauna metinį atlyginimą, viršijantį milijoną eurų, tačiau jų nedaug. Kad ir kaip bepažiūrėsi, jie – tik samdiniai, lengvai atleidžiami iš darbo ir dažniausiai dėl to turintys didelių psichologinių problemų. Žinok, tie, kurie gauna algą, viską daro tik iki tos ribos. Jie ateina į darbą lygiai devintą, o išeina lygiai penktą. Po darbo pabaigos biure lieka sėdėti tik tie, kurie vengia važiuoti namo pas verkiančius mažamečius vaikus, neturi gyvenime ką veikti arba nieko nespėja padaryti nustatytu laiku. Žinoma, nėra smerktina būti samdiniu, tačiau klaidinga ir pražūtinga tikėtis samdiniu išbūti visą savo likusį gyvenimą. Mat samdinys yra visada priklausomas nuo aplinkybių, kurių jis negali įtakoti – ekonominės krizės, restruktūrizacijos, boso asmeninės nuotaikos, valdžios prasimanymų. Suaugusieji irgi verkia, ypač tada, kai juos atleidžia iš darbo, kuriame jie dirbo dvidešimt ar kažin kiek metų. Graudu? Turėk planą B. Ir vos tik pradėjęs dirbti kitiems, nepaliauk mokęsis. Žvelk į visas puses, klausyk ausis ištempęs, visada pastebėk, ką tavo darbdavys daro ne taip. Tokie pastebėjimai pravers tau pačiam ateityje.

Šešta: niekad nebūsi turtingas, jei per tą laiką, kol miegi, neuždirbi pinigų. Atmink, turtai jau nebėra aukso statinės ar deimantų pripiltos skrynios iš senovinių pasakų. Turtai turi judėti, nes kitaip pradės smirdėti. Verslas neturi išeiginių, o pinigai niekada nemiega. Turtai yra nuolatinė investicija ir politinė įtaka. Kitais žodžiais, pinigai daro pinigus. Pageidautina, ir tada, kai snaudi po sočių pietų.

Septinta: niekada nebūsi turtingas, jei seksi paskui minią. Tą žinojo kiekvienas žydų verslininkas, ir šitas moto labai aiškiai atsispindi didžiausiuose pasaulio išradimuose. Visi didieji pasaulio išradėjai ir verslininkai kažkada paklausė savęs: argi kas nors draudžia man padaryti kitaip? Mano mėgstamas pavyzdys – žaislų kompanijos „Hasbro“ įkūrėjas, sukūręs ir tavo turėtą „Action Man“ guminių lėlių seriją. Prieš daugelį metų jis kažkodėl paklausė savęs: „O kas sakė, kad berniukai negali žaisti su lėlėmis?“ Ir kol visi iš jo juokėsi, nes puikiai žinojo, kad berniuko žaislai yra šautuvas, būgnas ar medinis arkliukas, tas vaikinas nenurimo, neprasigėrė ir nenusižudė, o pagamino lėlę berniukams. Žinoma, iš jos susikrovė milijardus ir gerai gyveno. Dar ir šiandien tu vartoji viską, kas atsirado būtent iš šito klausimo. Niekada nesek paskui minią. Ką mato eilinis žmogus? Tik tai, kas matoma jo akims. Aplinkos aiškumas temdo jo protą, nes žmonės yra įpratę gyventi dvejuose išmatavimuose. Ką mato turtuolis? Galimybę. Jei tavo konkurentai uždaro parduotuvę ar kavinę aštuntą valandą, tu ją uždaryk devintą. Jei visi vaikšto be kaklaraiščio, pasirišk kaklaraištį. Jei visi geria degtinę, gerk bruknių sultis. Visi mūvi džinsus, tu mūvėk išlygintas kelnes. Jei visi keikiasi, nesikeik. Visi kalba, kad tai neįmanoma, o tu patylėk.

Aštunta: visada dairykis, ko nori žmonės, ieškok žmogiškųjų problemų ir jų sprendimo būdų. O tų žmogiškųjų problemų yra begalės – alkis, troškulys, miegas, svarbos siekis, vienatvė, nemokėjimas išreikšti savęs, meilės trūkumas ir t. t. Įsiklausyk į visas reklamas, skirtas tau, o ir visiems likusiems žmonėms, – visur išgirsi problemą ir jos sprendimo būdą. Skauda sąnarius? Štai tau tepalas. „Tos“ dienos? Štai tau tamponas. Skeldėja veido oda? Štai tau kremas. Vieniša? Paskambink trumpuoju numeriu. Žinant, kokios problemos egzistuoja ir kaip jas akcentuoti, netgi iš blaivių žmonių įmanoma išlupti pinigų.

Devinta: sek paskui pinigus. Kaip manai, kokiu būdu JAV tapo galingiausia pasaulio valstybe? Nes ten žmonės netingėjo sekti paskui pinigus, mesdavo gimtąsias vietas su bočių kapais ir trenkdavosi tūkstančius kilometrų kasti aukso, auginti apelsinų ar statyti kino filmų. Kaip ryklys negali sustoti ir visą laiką turi judėti, antraip uždus, taip ir geras verslininkas niekada nesustoja judėti, nes uždus nuo nykumos. Judėk. Jei nepasisekė kažkur, ieškok kitos vietos.

Dešimta (ir tai yra antra svarbiausia turtėjimo taisyklė): niekada neįsimylėk pinigų. Ir niekada nesitikėk iš pinigų stebuklo. Jau Talmude buvo rašoma, kad pinigai neturi sielos, jie yra tik daiktas, tik tušti skaičiai, vadinasi, negali iš jų tikėtis žmogiškųjų savybių. Ir nesitikėk, kad vien jie išspręs tavo žmogiškąsias problemas.Yra daug turtingų, bet nelaimingų žmonių, nes jie nieko nemyli ir patys yra nemylimi. Nebūk ir vien pinigų vergas, nes negali vergauti negyvam daiktui. Apie kai kuriuos pinigų medžiotojus sakoma, kad už pinigus jis ir savo motiną atiduotų į cirką. Apie kai kuriuos sakoma, kad širdies vietoje jiems „plaka“ piniginė. Nejaugi nori, kad taip būtų kalbama apie tave?

Todėl, kai uždirbsi daug pinigų, neišvengiamai iškils klausimas...

O kas toliau?

Ką daryti už uždirbtais pinigais? Kai norimas automobilis įsigytas, norimas interjeras – įsirengtas, norima moteris – nusipirkta... Kaip tapti dar ir svarbiu? Žmonių gyvenimas surėdytas gana dviprasmiškai – jei ko nors aistringai norime, gyvenimas atrodo prasmingas ir aiškus, ir vos tik tai pasiekiame, nugrimztame į nuobodulį. O nuobodulys yra baisiausias vyro priešas. Kur kas skaudesnis nei bet kuri venerinė liga.

Todėl žinok, kad be didžių darbų didūs turtai yra niekas. Talmude pasakyta, turtingas esi tiek, kiek gali duoti. Ir kalbama ne apie išmaldos dalinimą skurdžiams. Tadas Blinda ir Robinas Hudas mielai dalino iš ponų atimtus turtus vargšams, bet niekada savęs nepaklausė, kodėl tie žmonės yra neturtingi. Nejaugi šiems kovotojams neatėjo į galvą, kad tie išmaldos gavėjai, iš esmės smarkūs ir protingi žmonės, gali būti tiesiog tingūs veltėdžiai? Kam dirbti, jei Tadas Blinda su savo linksmaisiais vyrukais, kenčiančiais gyvenimo miške diskomfortą – be tualetinio popieriaus, kečupo, interneto ir moterų – vis tiek rytoj atgabens iš protingų žmonių pavogtą maišą miltų?

Palaiminti duodantieji, o ne imantieji – taip galima perfrazuoti Šventąjį Raštą. Kaip sakoma, pinigų į kapą nepasiimsi, o ir karste nėra kišenių. Jei negaila, dalink savo pinigus tik tiems, kuriems to išties reikia – neįgaliesiems, likimo nuskriaustiesiems, žmonėms, savo atidirbusiems. Bet niekada neduok pinigų stipriems jaunuoliams. Tapus turtingu, sąžinė, pats žiauriausias mokytojas gyvenime, niekur neišnyksta, kaip mano eiliniai žmonės. Ji kaip tik primena, kad dirbti ir užsidirbti įmanoma. Būk pavyzdžiu kitiems ir pamatysi, klasės draugų susitikimuose, klausantis klasiokų sėkmės istorijų, nebereikės galvoti: „O aš esu nors ir neturtingas, bet tauri ir kūrybinga asmenybė.“

Toliau