LENGVA SAMDINIO DALIA

Visas gyvenimas, mano jaunasis drauge, yra ištisas prekybinis procesas. Kiekvieną akimirką mes perkame ir parduodame. Ir nebūtinai pagrindinis tokios transakcijos elementas yra pinigai (nors į jį juos, kaip į galutinį tikslą, dažniausiai ir būna sutelktos visų pastangos) – mes be paliovos prekiaujame savo įvaizdžiu. Tėvai, mokytojai ir dėstytojai tave įtikinėja esantys galiūnai ir išminčiai, siekiantys parduoti savo autoritetą bei žinias, už kurį tu sumokėtum paklusnumu, tu gi jiems parduoti savo, „gero berniuko įvaizdį – įtikinėji, kad nerūkai, nesikeiki, mokaisi uoliai, ir dėl visų tavo eibių yra kalta aplinka. Merginos tave įtikinėja esančios padorios, o tu jas įtikinėji esantis patikimas. Netgi tavo šunelis it nekaltas įtikinėja visus aplink, kad tai ne jis pridergė ant kilimo, kurį su „milžiniška nuolaida“ turistams skirtoje parduotuvėje Egipte tavo patikliesiems tėveliams – krikščionims pardavė apsukrus musulmonas.

Visi mes norime atrodyti už kitus geresni, svarbesni, įdomesni, patrauklesni, vertesni. Nes geriausiems, svarbiausiems, įdomiausiems, patraukliausiems ir vertingiausiems pagal visus šio pasaulio dialektikos dėsnius ir atitenka būtent geriausia, svarbiausia, įdomiausia, patraukliausia ir vertingiausia. Visi mes to norime ir todėl stengiamės save kuo brangiau parduoti.

Tačiau, kaip kadaise sakė vienas istorinis veikėjas, kuo arčiau socializmo, tuo aštresnė klasių kova. Taip ir tu, mano jaunasis drauge, netruksi pamatyti, kad šiame suaugusiųjų pasaulyje galioja tie patys dialektikos dėsniai – viskas šiame gyvenime yra kova, ir kuo arčiau savojo tikslo (geriausio, įdomiausio ir patraukliausio), tuo ta kova yra žiauresnė, o konkurencija aršesnė. Dėl visko – gražios merginos, patogios vietos koncerte ar prestižinės specialybės studentų sąraše. Visi juk nori to paties. Ir ypač tokioje suaugusiųjų gyvenimo srityje, su kuria neišvengiamai susiduria visi, ieškodami darbo arba darydami karjerą.

Kaip bebūtų keista, bet savo prigimtimi pats žodis „karjera“ reiškia visai ne užimamą darbo vietą ar kokį nors politinį postą. Kilusi iš lotyniškojo žodžio carrus, lietuviškai – „vežimas“, karjera iki XVII amžiaus reiškė tik pažinimą. Ir senovės žmonės ją suvokė kaip kelionę – per pasaulį, per gyvenimą, mokslą, darbą. Aristotelis padarė karjerą. Kristupas Kolumbas padarė karjerą. Tomas Akvinietis padarė karjerą. Nors nė vienas jų nebuvo nei karalius, nei ministras, nei Šakių vicemeras. Ne toks jau ir didelis pasiekimas gimti karaliumi. Ne toks jau didelis pasiekimas tapti ministru, meru ir korporacijos vadovu, - dauguma jų, visą savo gyvenimą siekę tų postų, taip ir išnyko istorijos dulkėse.

Nes tik XVII amžiuje, pasaulyje atsiradus pirmosioms ministerijoms, pamažu užimamą vietą socialinėje hierarchijoje buvo pradėta vadinti karjera. O XIX amžiuje, kai žmonija ėmė gyventi dinamišką gyvenimą, karjera galutinai tapo statuso simboliu, pasiekiamu nuolat kopiant socialinėmis kopėčiomis aukštyn.

Sėkminga karjera – daugelio suklaidintų žmonių siekis, nes naiviai manoma, kad būtent statusas, o ne asmeninės dorybės yra vyriškumo ar tikrojo talento įrodymas. Deja, visi karjeras darantys žmonės nuolat užmiršta šventą Bažnyčios tėvų pamokymą nihil sine Deo („nieko be Dievo“), ir retas kurį nors postą užimantis žmogus panegalvoja apie tai, kad kiekviena diena toje vietoje gali būti paskutinė. Dažnas visada pradeda elgtis taip, lyg už savo veiksmus jam nereikės atsiskaityti prieš Aukščiausiąjį. Tokia jau ta žmogaus prigimtis! Tačiau likimo ironija, kad niekas niekada negali būti visiškai garantuotas dėl savo šviesios ateities. O juk liaudis ne be reikalo gal piktdžiugiškai liaudis šnypščia, jog kuo aukščiau kilsi, tuo žemiau krisi. Ir tuo bus skaudžiau ir tau, mano jaunasis drauge, jei savo karjerą suvoksi tik kaip didesnį atlyginimą, šiltesnę darbo vietą ar skambesnį posto pavadinimą, o ne galimybę atsiskleisti tavo paties gebėjimams bei padėti kitiems žmonėms. Ir tuo skaudžiau likimas tave baus, o ir neabejotinai nubaus, jei, padaręs karjerą, užmirši savo kilmę ir priedermę šitam pasauliui.

Bet kuri karjera gali būti labai greita – reikiamų giminystės ryšių, pažįstamų bei politinių pažiūrų dėka. Dėkok Aukščiausiajam, jei tokių turi. Retesniais atvejais – dėl ypatingo talento arba gebėjimų, už ką Aukščiausiasis taip pat nusipelno padėkos.

Tačiau absoliuti dauguma žmonių savo karjerą pradeda nuo apačios ir kapanojasi aukštyn, pasitelkdami pastangas, kantrybę, aktyvumą, iniciatyvą, išsilavinimą ir sumanumą. Toks kilimas aukštyn yra kur kas prasmingesnis, pažįstant kiekvieną „stratosferos“ sluoksnį. Radus sau tinkamą, galima jame ir sustoti. Mat darant nuoseklią karjerą kiekvienam žmogui iškyla pati sunkiausia užduotis: valdyti žmones arba jiems atstovauti, o toks gebėjimas ne visiems duotas, juoba kad ne visiems to ir norisi. Tačiau jei tau atrodo, kad gebėsi valdyti kitus, vis dėlto neužmiršk senose inkvizitorių instrukcijose aiškiai apibrėžto nurodymo, kad visų pirma privalu išmokti paklusti, – tik tada galėsi valdyti. Kiekvienas geras generolas kadaise buvo eilinis kareivis, kiekvienas geras popiežius kadaise buvo tik eilinis kanauninkas. Nes jau kažin kada žmonija suvokė, kad tik asmuo, žinantis, kuo kvėpuoja po juo esanti „biomasė“, geba ją valdyti ir spręsti jos likimą tinkamai, t.y. efektyviai ir pagarbiai.

Taigi telieka tik įsidarbinti. Kitaip tariant, parduoti save tiems, kurie tuos darbus dalina.

Tu jau neabejotinai esi skaitęs patarimų, kaip sėkmingai įsidarbinti ar padaryti tinkamą įspūdį potencialiems darbdaviams (ir kaip sėkmingai daryti karjerą įsidarbinus). Tau jau turbūt ir galva išūžta nuo pamokymų, jog einant pas potencialų darbdavį reikia vilkėti kostiumą ir ryšėti kaklaraištį, žiūrėti jam į akis, būti pasidomėjusiam ta kompanija ar valstybine įstaiga, žinoti savo tikslus, numatyti tikslų atlyginimą ir pan. O tavo vyresnieji ar jau dirbantys draugai turbūt jau yra tau paaiškinę, kad tie patarimai daugiausiai skirti protiškai atsilikusiems arba visiškai negabiems žmonėms. Ir neabejotinai pats pažįsti savo kartos žmonių, paisančių visų tų teorinių pamokymų. Ir neabejotinai pats žinai, kaip jie išsiuntinėjo tūkstančius savo CV po įvairias įstaigas ir kompanijas, ir visus bergždžiai. Mat visi darbo ieškantys jauni žmonės, besielgdami taip pat, kaip ir tūkstančiai jų pirmtakų, tradiciškai patenka į užburtą ratą: niekas jų nenori priimti dirbti, nes jie neturi patirties, o tos patirties nėra kur įgyti, nes niekas nenori jų priimti. Todėl ir į kiekvieną darbo interviu jie ateina labiau sutrikusia siela nei Judas, pasitikdamas Didžiojo ketvirtadienio naktį.

Tačiau tu, mano jaunasis drauge, vieno filosofo žodžiais, eisi kitu keliu. Ir darbą rasi greitai, ir karjerą tame darbe padarysi greitai. Nes pirmiausia pabandysi pažvelgti į darbo paieškas ar karjerą ne per savo egoistiškų tikslų prizmę, o pasistengsi suvokti, kaip mąsto tavo potencialus darbdavys ar vadovas. Nes sužinosi ir iki pat gyvenimo galo atminsi du pagrindinius sėkmingo pardavimo terminus – „pridėtinė vertė“ ir „problema“.

Toliau skaityk ypač įdėmiai.

Kadaise, XIX amžiuje, gyveno toks filosofas Karlas Marksas. Fizinio darbo jis nelabai mėgo dirbti, tačiau labai mėgo apie jį kalbėti ir rašyti. Jis buvo gabus filosofas. Jo sukurtos teorijos padarė tikrą revoliuciją daugelio žmonių mąstysenoje, ir savo ruožtu jie padarė bei tebedaro revoliucijas, pakeitusias viso pasaulio veidą.

Karlas Marksas parašė storą knygą „Kapitalas“ (tokią didelę ir rašytą taip ilgai, jog ją po K. Markso mirties užbaigė kitas žmogus, galbūt tau irgi girdėtas – Friedrichas Engelsas). Visi suaugusieji žino tą knygą, tačiau retas yra ją skaitęs ar studijavęs, o dar mažiau žmonių nutuokia, apie ką joje yra rašoma. O be reikalo!

Žinoma, pradžiai būtina pabrėžti, kad ne viskas, kas ten parašyta, yra gyvenimo patvirtinta teisybė. Karlas Marksas prirašė ir daug klaidingų dalykų. Pavyzdžiui, jo paties tezė „būtis apsprendžia sąmonę“ lėmė, kad XIX amžiaus kontekste jis pats netikėjo, jog darbininkai gali praturtėti, arba visai nenumatė, kad įsigydami akcijų, tie patys darbininkai gali bent jau teoriškai tapti kompanijos, kurioje dirba, bendrasavininkiais. Todėl tuo grindžiami jo išvedžiojimai šiais laikais atrodo juokingi ir naivūs. Tačiau tame klaidingų išvadų sraute jis atrado vieną svarbų, dar ir šiandien aktualų dėsnį, kuris, jei jį laiku suvoksi, gali pakeisti ir tavo gyvenimą. Tai Pridėtinės vertės dėsnis (tik nemaišyk jo su Pridėtinės vertės mokesčiu, nors jie ir susiję).

Karlas Marksas pirmasis žmonijos istorijoje suvokė ir pagrindė paprastą faktą: kiekvienas darbininkas ar darbuotojas savo dienos atlyginimą atidirba per tam tikrą kiekį valandų (visada mažesnį už nustatytą darbo dieną), o likusias darbo dienos valandas neatlygintinai dirba darbdavio (kapitalisto arba valstybės) naudai. Tai yra Pridėtinės vertės dėsnio esmė, ir ji yra ne tik pagrindinis kapitalistinės ekonomikos pamatinis akmuo, bet ir pats svarbiausias veiksnys tau pačiam ieškant darbo ar darant sėkmingą karjerą.

Suvok (kartu su K. Marksu) ir tu, mano jaunasis drauge, vieną paprastą kapitalistinę tiesą (sakau tai, nes pats esu darbdavys): iš esmės tu, kaip asmenybė, jokiam darbdaviui – nei verslininkui, nei valstybei – nesi įdomus. Niekam nėra reikalinga ir tavo patirtis, nors dažnas klaidingai įsivaizduoja, kad būtent ji yra akstinas tau suteikti darbo vietą. Nieko nežavi nei tavo dirbtinė šypsena, nei metai, praleisti Škotijos provincijos universitete, nei išmoktos keturios užsienio kalbos. Niekam nedaro jokio įspūdžio darbo interviu metu nei tavo vilkimas sintetinis kostiumas, nei blizgantys batai „Linkėjimai iš kapinių“, nei ryšimas kaklaraištis su kumščio dydžio mazgu. O suvis niekam nesinori kamuotis galvojant apie tavo konstitucinę teisę į darbą ar klausytis verkšlenimų dėl veltui gaištamo laiko nedirbant (tiesą sakant, šiandieniniame pasaulyje tu turi netgi teisę nedirbti).

Visai atvejais darbdaviui tu esi reikalingas tik kaip įrankis uždirbti pinigus arba sukurti pridėtinę vertę, išspręsdamas jo problemą. Todėl ir darbdavio požiūriu, tai yra esminis klausimas – kiek tu gali uždirbti jam (arba kiek kainuojančią problemą tu gali išspręsti). Šiuolaikiniai jaunuoliai daro didelę klaidą, prašydami fiksuoto atlyginimo (beje, nei teoriškai, nei praktiškai nepagrindžiamo), pavyzdžiui, tūkstančio eurų per mėnesį. Nes darbdaviui sumokėti tau tūkstantį eurų reiškia ir valstybei sumokėti apie tris šimtus eurų papildomų mokesčių (ir tai dar, beje, nedaug, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis). Tačiau iš kur paimti tuos tūkstantį tris šimtus eurų? Juk jie iš dangaus nenukrenta. Ir iš kur paimti pinigų sumokėti už tavo darbo stalą, kompiuterį, elektrą, kontoros tualeto vandenį (kurio, kaip ir tualetinio popieriaus tu, savaime suprantama, netausosi). Iš kur paimti pinigų sumokėti atlyginimus tavo darbo vietą saugančiam sargui, tavo finansinius ir juridinius reikalus tvarkantiems buhalteriams ir teisininkams? Iš kur tavo darbdaviui paimti pinigų sumokėti atlyginimus tavo darbą prižiūrinčių ir kontroliuojančių valstybinių įstaigų darbuotojams? O sumokėti atlyginimus tavo interesus užsienyje atstovaujantiems ambasadoriams (jie, patikėk, irgi ne už dyką nugaras lenkia)? O kaip uždirbti atlyginimą šalies prezidento institucijai išlaikyti? O teismams, užtikrinantiems teisingumą? O iš kur tavo darbdaviui paimti pinigų sumokėti už paraką mūsų kariuomenei, ginančiai kapitalo interesus? O muitininkams? O pensininkams sumokėti pensijas? O jaunoms mamoms – pašalpas?

Iš kur?

Žinoma, iš tavęs. Tavo rankų, proto, jaunystės ir gebėjimo uždirbti pinigus – parduodant, sukuriant, tobulinant, sugalvojant. Iš tavo gebėjimų bėgti greičiau už kitus, daryti geriau už kitus, siūlyti idėjas, geresnes už kitų. Suvok, mano jaunasis drauge, teoriškai jokiam darbdaviui neskaudėtų širdies, jei tau sumokėtų ir šimto tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą, kad tik tu jam uždirbtum šimtą penkiasdešimt tūkstančių per tą patį mėnesį.

Tik štai dauguma jūsų to šimto tūkstančių nenori, ir šimto penkiasdešimties tūkstančių uždirbti nesinori. Norisi tik to niekingo tūkstančio, pageidautina, net nieko ir neveikiant.

Kiekvienas visada nori tikėti, kad jis ypatingas, ne toks, kaip kiti. Pagal savo prigimtį kiekvienas žmogus nori būti unikalus. Toks unikalus, kaip ir kiekvienas. Žmogui pikta dėl kito turtų ir pasiekimų, bet tuo pačiu pikta, kad niekam nepikta dėl jo paties turto ar pasiekimų. Lygiai taip pat kiekvienas žmogus linkęs idealizuoti savo praeitį, nes ji visada atrodo kur kas linksmesnė ir įspūdingesnė už dabartį. Tas pats K.Marksas minėjo subjektyvią žmogaus atminties ypatybę – girti viską, kas buvo. Ir liaudis jam antrino: „Kuri karvė krito, ta daugiau pieno ir davė.“ Tačiau žmogui visada baugu galvoti apie jo laukiančią ateitį, nes tokios mintys jį verčia planuoti, investuoti ir tartis, o iš tokių procesų, kaip žino kiekvienas, „nieko gero nebus“ (ir turi tam puikų pasiteisinimą – „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“). Taip šių laikų žmonės užmiršo, ką reiškia dirbti, tačiau gerai žino, ką reiškia gauti veltui. Naujajame Testamente rašoma: „Darbininkas vertas savo valgio“. Šiandien beveik visi yra linkę ignoruoti tą gyvenimišką logiką ir nebetiki, kad prieš leidžiant pinigus, juos dar reikia ir uždirbti (tai geriausiai iliustruoja greitųjų kreditų verslo klestėjimas).

Ir vis dėlto dauguma žmonių (o greičiausiai tu taip pat, mano jaunasis drauge), tiki, kad laimė čia pat, už kampo, ir tuoj jums pasiseks ją pagriebti už uodegos, ir visi jūs lengvai pakilsite į paviršių, – tereikia tik valdžios pagalbos, sėkmingo vakaro kazino, laimingo loterijos bilieto, dar šiek tiek lėšų – iš greitojo kredito įmonės. Laimė, jūsų manymu, yra tik likimo dovana, duodama už... ką nors. „Aš visą gyvenimą sąžiningai gyvenau, ir ką už tai turiu?“ – kadaise Dievui priekaištavo pranašas Jona. „Aš visą gyvenimą sąžiningai dirbau, ir ką už tai turiu iš valstybės?“ – šiek tiek pailgina sakinį šiandienos pilietis. Viešpats savo sukurtam žmogui aiškiai sakė: „Padėk pats sau, ir aš tau padėsiu.“ Tačiau žmonės nedega noru taip elgtis. Apie tokius kaip jūs Bernardas Shaw sakė: „Pasaulis sudarytas iš veltėdžių, kurie nori turėti pinigų nedirbdami ir kvailių, kurie nori dirbti, netapdami turtingais.“ Šiuolaikiniai žmonės jau nebepajėgia žvelgti į pasaulį kaip į savo dvasios gimtinę. Globalizaciją jie supranta kaip laisvę rauti kelmus bet kurioje pasaulio šalyje. Žmonės nebežino, kas jie tokie, nes ir pasaulis, apie kurį jie turėjo miglotą įsivaizdavimą, pasirodė esąs kiek kitoks, – pernelyg globalus, integruotas ir plokščias.

Tačiau šioje darnioje nevilties ir nepatenkintų aistrų nukamuotų žmonių kohortoje būtent tu ir gali sužibėti kaip saulutė. Čia būtina vėl prisiminti tą patį terminą –„pridėtinė vertė“.

Iš esmės ji reiškia viena – tai, kokias asociacijas sukelia tavo vardas ar vaizdas kitiems žmonėms. Visi mes kaip būtybės atliekame tas pačias funkcijas – valgome, geriame, miegame, tuštinamės, bendraujame ir t. t. Bet kartu ir skiriamės vienas nuo kito, pradedant skirtingais septynių mirtinų nuodėmių dydžiais, baigiant tiesiog laikysena. Prisimink visus savo draugus: kiekvienas iš jų yra šiek tiek savotiškas. Vienas kvailesnis, nes doresnis, kitas linksmesnis, bet suktesnis, trečias mielesnis, bet jam dvokia iš burnos. Pagalvok apie automobilius. Kiekvienas iš jų tave nuvežtų iš taško A į tašką B, tačiau kiekvieno jų pavadinimas reiškia skirtingą prestižą, saugumą, pigumą, brangumą ir pan. Taip ir su tavimi: tu gali vilkėti geriausią pasaulyje kostiumą, ir tavo vaizdas kels malonias asociacijas, bet jis neapsaugos tavęs nuo neigiamo įspūdžio, sukeliamo kitiems žmonėms, kai tu pasiskolinęs pinigų jų negrąžinsi, valgydamas čepsėsi, o susitikęs su merginomis kalbėsi tik apie save.

Tarkime, tu turi tą reikiamą „pridėtinę vertę“ – gražiai šoki ir dainuoji, kalbi artikuliuotai ir sklandžiai, pripažįsti vyresniųjų autoritetą ir esi vienas iš tų nedaugelio, kurie žino kažką naudingo ir kuriais galima pasitikėti. Beje, patikimumas, mano jaunasis drauge, yra pati patraukliausia samdinio savybė (viso kitko, reikalingo bet kuriame darbe, galima išmokti, bet štai pasitikėjimą pelnyti yra sunkiausia). Visuose darbovietėse, kaip ir visose religijose, vienintelis nepakeičiamas dalykas buvo ir tebėra pasitikėjimas. Tu nemesi darbo pusiaukelėje, neišeisi iš kompanijos dirbti pas konkurentus ar tiesiog „pailsėti“, nesukelsi bereikalingo galvos skausmo savo bendradarbiams arba klientams?

Ir jeigu esi visiškai patikimas, prisimink antrąjį terminą – „problema“.

Besąlygiškai sutikdamas su aukščiau išsakytu teiginiu, kad mūsų gyvenimas – tai ištisinis prekybinis procesas, pagalvok sau ramiai, ką šiandien įsigis kiekvienas žmogus, išleisdamas keliolika eurų? Ką jis nusipirks?

Funkciją? Iliuziją? Emociją? Pavyzdžiui, įsigydamas kamščiatraukį. Atrodytų, kiekvienas jį perkasi dėl aiškiai apibrėžtos funkcijos – ištraukti kamštį iš butelio (kartais – dar ir panagėms išsivalyti). Labiau išprusę, žinoma, pagalvoja, kad ne vien dėl to, nes tą kamščiatraukį perka ir dėl iliuzijos ar emocijos, jei to daikto spiralė yra pagaminta iš Damasko plieno, jo rankena – iš mitinio vienaragio rago, o ir visas jis dar apibarstytas „Swarovski“ kristalais. Be savo pirminės funkcijos traukti kamštį iš butelio jis savo dizainu, dekoracijomis ir kaina dar pridės ir šiek tiek pagarbos mums patiems savoje aplinkoje, nes artimieji įvertins mūsų skonį, mados jausmą, finansines galimybes ir pan.

Tačiau pats teisingiausias atsakymas yra kitoks. Deja, tikrovėje kiekvienas mūsų uždirbtas centas visada yra išleidžiamas tik dėl vieno tikslo – problemai spręsti. Nori gerti? Perki vandenį. Baugina aplinkos tarša? Perki vandenį plastmasiniame buteliuke. Trūksta pagarbos iš aplinkos? Perki vandenį stikliniame buteliuke. Sunkiai nulaikai butelį? Perki vandenį popieriniame puodelyje. Nuobodu? Perki knygą, paveikslą ir televizorių. Nori nuvažiuoti iš taško A į tašką B? Perki arklį, dviratį ir automobilį. Skauda širdį dėl karo Kaukaze našlaičių? Siunti SMS su keliais centais ir apsiramini. Kitais žodžiais, visas mūsų gyvenimas – tai nenutrūkstama virtinė problemų, kurias mes nuolat sprendžiame. Ir pagrindinis verslo tikslas – sukurti problemą ir pasiūlyti tos problemos sprendimą. Lyg tarp kitko – nors kartą gerai įsiklausyk, kas tau sakoma kiekviename reklaminiame skelbime ar klipe...

Taip ir su samdiniu. Jis irgi yra daiktas, kuris sprendžia problemą. Reikia, kad kažkas pasėdėtų prie vartų ir saugotų kažkieno nuosavybę? Tai visada padarys samdinys. Kažkuris iš mūsų. Pavyzdžiui, tu. Reikia keliauti į pavojingą rajoną ir ten pardavinėti kvepalų flakonus? Tai visada padarys samdinys. Kažkuris iš mūsų. Pavyzdžiui, tu. Reikia išplauti indus kavinėje, nes visi ilsisi? Tai padarys samdinys. Kažkuris iš mūsų. Pavyzdžiui, tu.

Todėl, mano jaunasis drauge, ir būk „problemų sprendėju“. Kad ir kuo beužsiimtum šiame gyvenime, visada ieškok problemos – iš jų ir uždirbami didžiausi pinigai, ir per jas yra padaromos svarbiausios karjeros. Būk kitoks. Tobulink savo „pridėtinę vertę“, nes tokių sprendėjų kaip tu – milijonai. Visada rasis kuris nors už tave jaunesnis, gudresnis, greitesnis ir stipresnis, bet ne toks sumanus kaip tu. O svarbiausias gamtos dėsnis teigia, kad niekur negali likti tuštumos. Jei ne tu, tai kažkas kitas.

Todėl ir rašydamas savo CV ar kalbėdamas su potencialiu darbdaviu galvok apie tas problemas, kurios kamuoja jį, o ne tave. Jei esi pakankamai nuovokus, greitai suprasi, kad rašyti ir kalbėti visada reikia tik trumpai. Holivude sakoma, kad tik du dalykai šiame pasaulyje yra per trumpi – tai tavo gyvenimas ir tavo penis. Visa kita yra per ilga. Manai, kad įmantrūs išvedžiojimai demonstruoja tavo protą ir išmintį? Niekas neturi laiko klausytis tavo naivių pasvarstymų, visi nori girdėti tik tavo ryžtą, idėjas ir atsidavimą. Joks darbdavys neperka iniciatyvos, jis perka tik konkretumą.

Nes tu kaip kandidatas į bet kurią darbo vietą visada esi tik prekė. Su visais pagrindiniais ir privalomais rinkodaros elementais: geras produktas (doras, išsilavinęs, šaunus ir stiprus), gera kaina (pasiruošęs dirbti už nedaug ir atiduoti visą savo „patirtį“, bet uždirbsiantis savo darbdaviui labai daug), lengvai prieinamas (visada į darbą ateisi pats, neturi vaikų ar ligos balasto), geru pardavimo skatinimu (aiškiai tai pasakai ir lengvai bendrauji). Šiaip jau tu, mano jaunasis drauge, kuris ieškai darbo, niekuo nesiskiri nuo parduodamo automobilio. Kitais žodžiais, tu turi būti matomas, girdimas, užuodžiamas, juntamas ir šildantis. Įvaldęs meno techniką ir minties discipliną.

Žinoma, teks ir tau patirti nesėkmių, toks jau tas mūsų gyvenimas. Žinoma, gal taip greičiau suvoksi seną Harvardo universiteto moto, sakantį, jog šimtą kartų geriau pačiam susikurti darbo vietą nei jos ieškoti. Tik nesugniužk, išgirdęs tą žiaurųjį „ne“. Pardavimo procese „ne“ dažniausiai yra sakoma ne asmeniui – „ne“ yra sakomas pasiūlymui. Nekompleksuok, o tiesiog suvok, kad tavo pasiūlymas uždirbti pinigų ar išspręsti problemą buvo netinkamas. Keisk taktiką ir judėk pirmyn. Atmink, tavo sėkmės veiksnys – tai tavo skausmo riba. Nes viskas, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais. Kaip sakė tūlas Rokis Balboa iš tavo mėgstamo filmo apie boksininką Rokį, svarbiausia ne tai, kiek smūgių gali suduoti, bet kiek gaunamų smūgių atlaikyti eidamas pirmyn. Jam antrino ir Henry Fordas, kuriuo vardu pavadintą automobilį tu neabejotinai norėtum turėti: „Visi lėktuvai kyla prieš vėją.“

Lietuva yra šalis stipriems, joje nėra vietos ne tik senukams, joje nėra vietos ir mėmėms. Todėl niekada nebijok žmonių, nes ne jie grūdina tavo charakterį, o tik situacijos. Žvelk į žmones, kad ir kas jie bebūtų – mokytojai, policininkai, darbdaviai, pirkėjai – kaip į problemų rinkinį. Kiekvienas jų turi tūkstančius, ir ne visas jie patys geba išspręsti. Jas išspręsti gali tik tu, sėkmingai parduodamas save.

Ir žengdamas tą didelį žingsnį link naujo suaugusiųjų gyvenimo etapo – virsmo darbdaviu.

Toliau