REIKALINGIAUSIOS ŽINIOS – GERIAUSIA PROFESIJA

Dar prieš gaudamas brandos atestatą tu jau neabejotinai sukai galvą, ar verta tęsti mokslus toliau (kolegijoje ar universitete), svarstei, ką studijuoti ir kokią specialybę įgyti, na, o jei esi sieloje bent kiek maištingas, galbūt dar sykiais susimąstydavai, ar išvis yra reikalingas aukštasis išsilavinimas?

Bet ar kada pagalvodavai, kodėl išsilavinimo lygmuo yra vertinamas būtent pagal vertikalų matavimą? Kodėl jis yra pradinis, vidurinis, aukštasis? Kodėl būtent „aukštasis pilotažas“? Kodėl būtent aukštoji matematika? Kodėl būtent aukštoji mada? Kodėl būtent aukščiausioji valdžia?

Visi atsakymai yra paprasti. Nes Dievas yra aukštai. Nes Saulė yra aukštai. Nes ereliai skraido aukštai. Nes „aukštojo“ visada reikia siekti. Aukštumoms pasiekti visada reikia pastangų, tikėjimo ir atsidavimo.

Sakai, nebūtinai ir ne visada? Teisingai, tais stalinistiniais laikais, kai Sovietų Sąjunga buvo galingiausia pasaulio valstybė, jos aukščiausiajame valdžios organe – Politiniame biure vienintelis Lavrentijus Berija buvo ragavęs aukštojo išsilavinimo (dvejus metus studijavo Politechnikos institute), visi kiti buvo beveik beraščiai (gal todėl tos šalies represinės struktūros vienintelės ir funkcionavo idealiai). Dar vienas Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas sunkiai rašė ranka, o kitas - Leonidas Brežnevas sunkiai skaitė, tačiau tai netrukdė jiems valdyti ir įtakoti trečdalį šios planetos sausumos (tiesa, sugriovė jų imperiją būtent išsilavinę žmonės). Atitinkami Lietuvos vadovai 1944–1987 metais taip pat neturėjo aukštojo išsilavinimo, neturėjo jo, beje, ir net vienas mūsų laikų Lietuvos ministras pirmininkas.

Visai tai teisybė, nes aukštojo mokslo grožis ir privalumai slypi ne jo diplome, ir net ne įgytose žiniose. Aukštojo mokslo grožis slypi kituose, trijuose veiksniuose.

Pirmiausia, bet kuris universitetas tau suteiks alumni, kitais žodžiais, daug naujų ir vertingų draugų, kurie ateityje bus naudingi. Žmonės, kurie kartu su tavimi studijuos, „studentaus“ ar tiesiog snaus šalia tavęs universiteto auditorijos visada bus vertingesni už tuos, su kuriais vaikystėje deginai skruzdėles su padidinamuoju stiklu ar žaidei kompiuteriu „on-line“. Nes dažniausiai tik turintieji aukštojo mokslo diplomą užima svarbiausius postus bet kurioje valstybėje, ir idealu, jei tokiais tampa būtent tavo bendramoksliai.

Antra, įgytas aukštojo mokslo diplomas tau suteiks privilegiją niekada nesiteisinti, kodėl tu neturi aukštojo mokslo diplomo. Žinoma, net ir bemoksliai kartais padaro karjerą ar sukuria gražių dainų, transliuojamų per radiją. Tačiau jie nuolat žino, ir mes jiems niekada neleidžiame pamiršti, kad jie nėra pasiekę kažko „aukštojo“, tad yra priversti jausti prieš mus šiokį tokį lengvą kompleksą. Be abejo, bemoksliai mėgsta priminti, kad kai kurie (deja, tik kai kurie) veikėjai be aukštojo mokslo yra sukūrę „Microsoft“ bei „Facebook“. Bemoksliai mėgsta tvirtinti, kad žinios išvis atneša tik baimę, o netinkamai pasirinktos knygos gali tik sukelti abejones esama pasaulio tvarka. Tačiau bemoksliai nemėgsta prisiminti, kad tuo momentu, kai garažuose pradėti verslai pagaliau tampa reikšmingais, juos neišvengiamai tenka perduoti valdyti išsilavinusiems asmenims. Bemoksliai nemėgsta prisiminti, kad pasaulio progresą lėmė būtent išsilavinę žmonės. Nes mokslo trūkumas bet kuriame gyvenimo ar veiklos etape yra pateisinamas tik iki tam tikros ribos. Net jei mes, išsilavinusieji, bemoksliams to fakto ir neminime, vis dėlto to jo niekada neužmirštame. Ir jie to niekada neužmiršta. Patikėk, tai bjaurus jausmas – būti bemoksliu tarp protingų.

Ir trečia, išprusęs tu pagaliau išmoksi vertinti bei valdyti informaciją. Ypač šiais laikais, kai žinios sensta kur kas greičiau, nei to norėtųsi. Keista, bet šiais laikais žmonija išties praranda žinias, nors dar niekada savo istorijoje mes nekūrėme tiek daug informacijos, jos nespausdinome ir nesaugojome kaip dabar. Paradoksalu, bet informacijos gausa ar jos prieinamumas, pasirodo, visiškai negarantuoja žmogaus protingumo.

Esi matęs pas savo tėvus ar senelius lentynose išrikiuotus Didžiosios tarybinės enciklopedijos, o gal ir Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tomus? Geras popierius, puiki spaudos kokybė, prašmatnūs viršeliai... Tik kokia informacijos, sudėtos į tuos tomus, vertė? Viskas pasenę, praradę aktualumą, ir dažnai netgi melaginga. O šiais didelio vartojimo greičio laikais aukštojoje mokykloje įgytos žinios išvis pasensta per dešimt metų, specializuotuos žinios, pavyzdžiui, medicinoje – per penkerius, o štai kompiuterinėse technologijose – vos per vienerius.

Tačiau atmink, mano jaunasis drauge, būtent aplink mus sklandanti, senstanti ar atsirandanti informacija efektyviausiai ir skaldo visuomenę į dvi dalis. Viena dalis, žinoma, mažesnė, tampa vis protingesne, tačiau likusi, didesnė, vis kvailėja. Netgi Lietuvoje yra aukštojo mokslo studentų, kurie nežino, kelintais metais prasidėjo 1863 metų sukilimas, rašo su klaidomis arba nemoka iš vienos antrosios atimti dviejų trečiųjų (tu juk teisingą atsakymą tai žinai – aš tai tikrai žinau!). Savo nežinojimą jie pateisina tuo, kad nebūtina laikyti galvoje gausybę nereikalingos informacijos, nes egzistuoja daugybė internetinių duomenų bazių, kuriose galima surasti, ko reikia. Bemoksliai mėgsta cituoti ir reliatyvumo teorijos autorių Albertą Einšteiną, kuris visiems kandidatams į savo asistento postą užduodavo klausimą, kiek kilometrų tarp Niujorko ir Čikagos. Kol kažkuris iš neteisingai atsakiusiųjų paklausė paties A.Einšteino, kiek gi tų kilometrų iš tikrųjų yra? Į tai Nobelio premijos laureatas atsakė: „Nežinau. Reikėtų pažiūrėti į žinyną“.

Išties, internetas generuoja daug informacijos, bet ne gebėjimą ją interpretuoti, kurio trūkumas ir bukina žmones. Nes protingesnė visuomenės dalis turi išsiugdžiusi šią ypatingą savybę, pačią svarbiausią, kurią įgyja studijuodami kaip tik aukštojoje mokykloje, – tai gebėjimą interpretuoti gaunamą informaciją. Universitete tu neišmoksi įsiminti istorinių datų ar daugybos lentelės, kaip to iš tavęs buvo reikalaujama mokykloje, greičiausiai net neįsiminsi, kiek upių įteka į Nemuną, tačiau išmoksi paneigti melagingą, rasti reikalingą, atskirti svarbią, pažinti klaidingą, ignoruoti tuščią, naikinti nereikalingą, galų gale, išmoksi ištuštinti galvą (netgi Šerlokas Holmsas lygino atmintį su palėpe, kurią gali užgriozdinti šlamštu, o gali prikrauti ir reikalingų dalykų). Išmoksi nebijoti nežinoti, nes netruksi išvysti, kad tik bemoksliai ir kvaili žmonės šiame pasaulyje „žino viską“ ir apie viską turi savo nuomonę. Protingi žmonės jau nuo antikos laikų nebijojo pareikšti, kad „žinau, jog nieko nežinau“.

Tai ir atskirs tave nuo tų, kurie to niekada nesiekė. Greitai pamatysi, o gal jau net esi matęs, kaip skiriasi išsilavinęs žmogus nuo bemokslio. Įvertindamas leksikoną, pažinimo ratą, žodyno skurdumą, laikyseną, galų gale, požiūrį į pasaulį. Manau, pasirinkimas, su kuriuo tu – akivaizdus.

Be to, atmink, kad merginos visada mieliau rinksis žmogų, siekiantį aukštojo mokslo arba jau turintį diplomą. Tokie mokslai garantuoja perspektyvas ateityje.

Ir jei jau apsisprendei siekti aukštojo mokslo, belieka išspręsti kitą dilemą – kokią profesiją pasirinkti.

Senose išminčių knygose rašoma: „Negali būti viskuo, bet gali būti bet kuo.“ O kaip jau minėta, šiandien suaugusiųjų pasaulyje visos tavo vaikiškos svajonės gali pavirsti realybe.

Tad kaip tinkamai pasirinkti profesiją? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad reikia rinktis, ką liepia širdis. Ką nori. Tą, apie ką svajojai vaikystėje. Tačiau suaugusiųjų pasaulyje retas kuris dirba pagal vaikystėje išsvajotą ir įgytą profesiją. Dirigentas čia vairuoja troleibusą, o lakūnas turguje pardavinėja mėsą. Ir tai nieko nestebina. Nes nepamiršk, kad egzistuoja dar ir pašaukimas. Esama profesijų, kurioms reikia gimti, nes jokia mokykla nepadarys tavęs geru liūtų dresuotoju, pornografinių filmų aktoriumi, renginių vedėju, didžėjumi ar skerdyklos darbuotoju. Kaip ir niekas tavęs neišmokys, kaip būti geru valstybiniu įstaigų budėtoju, nes išdavinėti raktus ar tikrinti praeinančiųjų leidimus – toli gražu ne pačios svarbiausios tokio darbuotojo užduotys. Sunkiausia tokiame darbe yra gebėjimas žvilgsniu parodyti kiekvienam pasirodžiusiam lankytojui, kad jis yra paskutinė atmata (turinčius tokį žvilgsnį dažniausiai priima į bet kokią tarnybą). Taip pat nepaprasta tapti ir geru barmenu. Sukti butelį ant mažojo kojos pirštelio gali išmokti bet kuris žinduolis, o štai tapti geru psichologu – tai privaloma geram barmenui, bet lemta ne kiekvienam.

Tačiau jei nejauti pašaukimo jokiai iš aukščiau išvardytų profesijų, tada likusiųjų pasirinkimo kriterijai yra paprasti.

Jų yra du.

Pirmas, gana senovinis, bet vis dar gajus. Tai profesijos nauda. Kitais žodžiais, suvokimas, kokia profesija padės tau išgyventi bet kuriame amžiuje, bet kurioje pasaulio vietoje. Juk pats žinai, pasauliui nebereikalingi astronautai, pasauliui reikalingi ūkininkai. Pasauliui reikalingi angliakasiai, kūrikai, medikai, batsiuviai, muzikantai ir teisininkai (t. y. gražbyliai). Gali būti geriausias pasaulyje atominės fizikos specialistas, tačiau kokia tau iš to nauda, tarkime, Zimbabvėje, kur tave gali nublokšti beširdis likimas? O štai gero gydytojo ar IT specialisto reikia visur, Venesueloje ar Latvijoje.Juk pasaulis pasidarė plokščias ir be sienų. Ir nebūtinai tau teks gyventi tik Lietuvoje. Žemės rutulys sukasi, ir mes sukamės apie jį. Žmonija juda, ir tu judėsi su ja. Su savo didžiausiu turtu – smegenimis.

Toks kriterijus iš dalies paaiškina, kodėl neverta rinktis profesionalaus sportininko karjeros. Visų pirma, sportininko karjera yra visada trumpa, sulaukęs trisdešimties tu jau būsi pensininkas. Kas iš to, kad gali iškelti dvidešimties pūdų akmenį ar pašokti į aukštį net du metrus? Kuo tai tau padės, tarkime, Libane? Gerai, jei sugebėsi tapti profesionaliu treneriu, bet to norinčių bus tūkstančiai. Nes sporto rinkoje visada žiauri konkurencija, tad kad ir kaip gerai tu bemėtytum tritaškius, sviestum diską 69.69, kasdien atsiras kažkas, kas juos mėtys geriau už tave. Aš irgi žaviuosi Saboniu, Valančiūnu, Zubrumi ir Alekna, tačiau kartu gailiu ir tų tūkstančių, kurie mums liko nežinomi, paaukoję savo gražiausius vaikystės bei jaunystės metus, racionaliai vertinant, begalę laiko ar likę gyventi nežinioje, greičiausiai, skurde ar, neduokdie, su traumomis... Duok Dieve, kad tau pavyktų prasimušti, bet netruksi pamatyti pats, kaip tai sunku. Ir ar verta? Net tapęs milijonieriumi sportininku, neužsimiršk, tie milijonai išgaruoja greitai, jei nemoki jų valdyti (o štai juos tinkamai valdyti jau reikia aukštojo išsilavinimo). Štai tau tokia gūdi statistika – net aštuoniasdešimt procentų buvusių NBA, NHL ar NFL atletų, baigusių profesionaliąją karjerą, bankrutuoja, nes būna įpratę išlaidauti. Kai pajamų šaltinis išsenka, suvaldyti savo išlaidas yra be galo sunku. O juk norisi gyventi plačiai, tik kaip tai padaryti, jei tavo driblingo įgūdžiai jau nebėra niekam reikalingi?

Antrasis kriterijus, pagal ką pasirinkti tinkamą profesiją, gali skambėti keistai, bet vis dėlto jis šiuo metu dominuoja rinkoje. Tai yra profesijos, kurios patinka moterims.

Pagalvok pats: visais laikais vyrai buvo medžiotojai, žvejai ir kariai, kitais žodžiais, tiekėjai ir šeimos židinio gynėjai. Jau nuo seno suvokta, kad tikras vyras tai tas, kuris užtikrina, kad stogas nelašėtų, ant stalo visada būtų maisto, namuose būtų saugu ir šilta. Žinoma, tai nereiškia, kad ir tu ištisomis dienomis turi vaikytis mamutus ar sūpuotis barkase Kuršių mariose. Tai reiškia, kad tu turi uždirbti pinigus, ir tavo mylimoji (žinoma, ir tėveliai) galėtų tavimi didžiuotis prieš gimines ir artimuosius. Kaip sakoma moterų tarpe, tavo didelis uždarbis - lyg ir smulkmena, bet draugėms nemalonu...

Kad patiktum moterims, turi būti gražus, protingas ir turtingas. Arba katinas. Bet jei esi per storas, kad taptum gaisrininku (visuomenės apklausos rodo, kad žmonės labiausiai pasitiki būtent šios profesijos atstovais) ar nemoki jokios užsienio kalbos ir negali tapti astronautu (dar nė vienam lietuviui nėra pavykę išsiveržti į Žemės orbitą), vis tiek esama patrauklių užsiėmimų.

Skaitmeninių medijų ir informacinių technologijų specialistas

„Gykai“ užvaldė šią Žemę, ir visi suprantame, kad pasaulis dabar priklauso tiems, kas priverčia bet kurią kompiuterio operacinę sistemą jiems paklusti. Mūsų gyvenimas pasidarė priklausomas nuo elektroninių prietaisų, kad ir kaip juos vadini – „laptopais“, „smartfonais“ ir „aipadais“, tad tie, kurie suvokia, kaip veikia ta sistema, verti nuoširdžios pagarbos. Juoba kad technokratai šiais laikais yra visiškai pakeitę savo stilių. Jei anksčiau IT specialistai buvo paniurę, nesiprausę barzdylos, ir niekas jų nemėgo, tai dabar jie visai kitokie – Markas Zuckerbergas, Elonas Muskas, Julianas Assange... Holivudo filmuose juos įkūnijo tokie seksualūs aktoriai kaip Jesse Eisenbergas, Robertas Downey Jr. ir Benedictas Cumberbatchas. Taip, neatrodo, kad „gykai“ galėtų dalyvauti rankų lenkimo varžybose, tačiau jie pažįsta klaviatūrą, o tai šiais laikais kur kas svarbiau nei nešioti padangas, kaip tai daro lietuvių galiūnai.

Gydytojas

Reikalingas visiems, visur ir visais laikais. Tai tikras pasaulio gelbėtojas! Atkreipk dėmesį, kaip dažnai kino filmuose nuskamba klausimas: „Ar yra gydytojas?“ Arba nurodymas: „Kvieskite gydytoją!“ Gydytojo veriančios akys, švelnios rankos ir lūpos, ištariančios patarimą, akimirksniu paverčia jį geriausiu pasaulyje draugu. Jis išties kažką šiame pasaulyje pakeičia į gerąją pusę. Kaip stalius kiekvieną kartą žengia kelis žingsnius atgal pasigrožėti savo pakabintu inkilėliu, taip ir gydytojas visada žvilgsniu palydi iš operacinės išvežamą jo rankomis „suremontuotą“ žmogų, – jis žino, kad padarė kažką išties gero. Todėl moterys gydytojams visada atleidžia jiems būdingą cinizmą ir juodąjį humorą, kaip ir bet kokį takto trūkumą (tokios gydytojų savybės yra natūrali psichologinė apsauga nuo nuolatinės įtampos ir streso būsenos).

Finansų analitikas

Ne pilkas „finikas“, dirbantis valstybinės įstaigos buhalterijoje, bet tas, kuris varto didelius pinigus, ar bent jau šneka apie juos... Žmonės dažniausiai nesuvokia, ką veikia brokeriai ar makleriai, tačiau iš šono tai visada atrodo reikšmingai. Nes jie gyvena pasaulyje su rimtais pinigais ir pagyvenusiomis prancūzėmis iš Tarptautinio valiutos fondo. Valdžia iš principo yra afrodiziakas ir seksualus reiškinys, tačiau politiniai postai šiais laikais nieko nebereiškia, o ir visi prezidentai bei premjerai yra nulis, palyginus su tais, kurie sausas biudžeto eilutes verčia tikrais pinigais. Pasaulio valdžia jau daugelį metų yra sutelkta finansininkų rankose, ir neatrodo, kad artimiausiu metu situacija keistųsi. Nedidelė problema vis dėlto egzistuoja. Tokiam darbui reikia šiokio tokio išsilavinimo ir daug psichopatinių charakterio savybių. Mat finansininkų pasaulyje nėra daugybos ženklo, yra tik dalyba.

Virėjas-šefas

Ne mažaraštis virėjas iš televizijos projektų, žinoma, ne. Tokie buvo svarbūs prieš dešimtį metų. Bet televiziniai virėjai privertė moteris žavėtis šia išties vyriška profesija. Talentingas, suprakaitavęs, gyvas, piktas, artistiško temperamento individas ant stalo patiekiantis skanėstus – ar dar gali kas labiau jaudinti? Virėjas yra beveik kaip dirigentas, bet su maistu vietoje muzikos. Gaminantis maistą vyriškis yra panašus į italą arba prancūzą, o kuriai moteriai nepatinka italai ir prancūzai? Ir virėjų šaldytuvai, beje, visada prikimšti maisto produktų, o jei net ir tušti, jis vis tiek sugebės iš tos tuštumos pagaminti kokį nors delikatesą. Moterys tai dievina.

Teisininkas

Visos moterys jaučia silpnybę gražbyliams, kurie sako daug aistringų kalbų, net žinodamos, kad tai netiesa. O ir žinojimas, kaip veikia teisinė sistema, yra galingas ginklas prieš bukagalvius ir valstybininkus. Mokėjimas manipuliuoti žmonėmis ar juos sugraudinti – didis menas (geras advokatas gali netgi teisiamojo žudiko recidyvisto vaikystės piešinius iškabinti teismo rūmuose, siekdamas suminkštinti teisėjo širdį), o tai, savaime suprantama, lemia ir mylinčių moterų gausą. Be to, teisininkai visada vilki konservatyviais aprėdais, tai taip pat yra labai seksualu.

Įtakingo leidinio redaktorius

Ne „žurnaliūga“, tik ir besitaikantis prisiėsti „vieno kąsnio sumuštinių“ kokių nors naujų kvepalų prezentacijoje, bet tikras vadovas: autokratiškas, greitai mąstantis ir priimantis sprendimus, nustatantis žaidimo taisykles. Geras redaktorius nuolat jaučia spaudimą iš valstybės institucijų bei kažkokių „įtakingų verslo grupuočių“, reklamos davėjų, mafijos ir mokesčių inspekcijos, tačiau visada išlieka orus ir niekada nepanikuoja. Jis visada ieško teisybės. Jis yra paskutinis Laisvojo žodžio Kryžiaus žygio dalyvis. O juk nieko nėra žavingesnio kaip laisvės kovotojas. Ir, beje, geras redaktorius taip pat visada turi puikių gandų.

Reminiscencijos: mano mylimiausia profesija

Visai neseniai nustebau suvokęs, kiek daug mano pažįstamų ir draugų dirba, sovietiniais terminais kalbant, „ne pagal specialybę“. Žurnalistas valdo pienininkystės ūkį, lituanistas yra kavinės direktorius, mokytojas dirba elektronikos laužo supirkėju, geologas – advokatu, virėjas – banke. Tik vienas pažįstamas policininkas dirba policininku, ir, atrodo, jam tai patinka.

Juoba kad beveik kiekvienas iš jų rinkosi net ne tą profesiją, tarsi patvirtindami seną išmintį: „Negali būti viskuo, bet gali būti bet kuo“. Žurnalistas turi istoriko diplomą, lituanistas vaikystėje svajojo vairuoti troleibusą, gidas mokėsi šaltkalvio amato. Parduotuvių tinklo savininkas baigė mediciną, nors svarstė galimybę tapti agronomu. Bankininkas kažkada mokėsi dainuoti ir groti akordeonu. Tik policininkas, atitarnavęs kariuomenėje, iš principo niekur nesimokė.

Visiems jau virš keturiasdešimties, daugelis turi šeimas, kreditus ir šiokias tokias komforto zonas. Taigi ką nors keisti savo gyvenime ir patiems keistis jau būtų sunku ir sudėtinga.

Ir kodėl gyvenimas toks neteisingas? Ne visi juk mes ėjome mokytis į aukštąsias tik dėl tėvų spaudimo, dėl kompanijos ar popierinio diplomo. Daugelis stojo į tas specialybes, išties norėdami tokiais tapti.

Juk kitaip yra neteisinga. Neteisinga kasdien eiti į nemėgstamą darbą. Kažkuris iš mūsų konstruoja „Excel“ lenteles kompanijoje, kurios nekenčia, vos suvaldydamas isteriką valo gatves nuo šiukšlių, kurias primėto iškrypėliai, vežioja smirdančiame taksi idiotus ir prostitutes. Siuva blogas kelnes, nes nenori jų siūti, o norėtų valdyti katerį kur nors Egėjo jūroje. Blogai valdo katerį, nes svajoja apie savo kavinę. Verda toje kavinėje prastus barščius, nes mintys sukasi apie nuosavą cemento gamyklą.

Todėl ir nešiojame nepatogią lietuvišką avalynę, važinėjame dvokiančiais taksi, valgome negardų maistą, riejamės su chamais, nepaisant to, kad visi esame lyg ir padorūs, geri žmonės.

Tačiau esti tokių žmonių, kurie sprendžia savo darbo problemas, nes nori jas spręsti. Vienas meta bankininko darbą ir tampa alpinistu, kitas atsisako priedų prie teisėjo atlyginimo ir tampa interneto dizaineriu, trečias sviedžia autobuso raktelius į balą ir po metų jau turi savo statybos bendrovę. Matyt, teisus buvo tas Šėtono mokslininkas Werneris von Braunas (kadaise Hitleriui kūręs kovines raketas, kurių pagrindu atsirado ir kosminiai laivai), sakydamas, jog žmogus turbūt yra vienintelė būtybė žemėje, kuri vienu metu gali būti ir nuostabiausias dirigentas, ir kelmus raunantis juodadarbis (kaip dar prieš dvidešimt metų buvo paniekinančiai vertinamos karjeros siekiančios moterys – „dienomis protinga, o vakarais - striptizo šokėja“).

Ir aš kalbu ne apie drąsą, ne apie riziką ir kreditus, kuriuos reikia pasiimti, norint pradėti savo verslą.

Kalbu apie paslaugą sau pačiam. Jei darai tai, kas tau nepatinka, tai nebūtina įrodinėti sau, kad šitai yra pašaukimas ar didvyriškas poelgis, nes toks didvyriškumas iš esmės niekam nereikalingas.

Matyt, kažkuriuo savo gyvenimo momentu mes pamirštame, kad tas gyvenimas turi mums teikti malonumą. Antraip mes to malonumo ieškome alkoholyje ar ekstremaliuose poelgiuose, kurie neatneša nieko, kaip tik nemalonumus su įstatymu ir kepenų ligas. Didžiausias darbingo žmogaus malonumas yra suvokti, ką tu darai, ir kam tai darai.

Kadaise vaikystėje, dar okupacijos laikais, sovietiniame laikraštyje aš perskaičiau straipsnį, įstrigusį man visam likusiam gyvenimui. Tas straipsnis vadinosi „Mylimiausia profesija“, ir jame buvo aprašytas agitatorius, išties mylėjęs savo profesiją. Genamas tos meilės jis pavyzdingai nenuilstamai agitavo visus ir visada. Jis agitavo darbininkus sparčiau dirbti, milicininkus – budriau saugoti tvarką gatvėse, mokytojus – uoliau mokyti, o mokinius – geriau mokytis. Jis įrodinėjo gydytojams, kad reikia geriau gydyti, o kariškiams – geriau ginti savo tėvynę. Jis įrodė ir man, kad agitatorius – išties pati geriausia profesija pasaulyje, ir gaila, kad aš juo netapau. Tik šiais laikais, kai, atrodytų, pinigai liko vieninteliu agitatoriumi, skatinančiu santechnikus geriau taisyti, o taksistus – geriau vairuoti, aš šią profesiją prisimenu ir agituoju jus visus dar ir mylėti savo darbą, kuris tik tokiu atveju gali būti padarytas gerai.

Toliau