KODĖL REIKALINGA DEMOKRATIJA?

Žinoma, mums, suaugusiesiems, gyvenantiems po tiek metų okupacijos ir proletariato diktatūros, demokratija, tas laimės slaptažodis, atrodo tikra siekiamybė. Tačiau keleri pastarieji rinkimai, per kuriuos tik keliasdešimt procentų rinkėjų išrinko „narius“ visai tautai, pradėjo kelti abejonių, ar žmonės išties moka pasinaudoti demokratija.

Demokratijos, kaip politinės panacėjos sąvoką gaubia mitai bei legendos. Pavyzdžiui, kiekvienas žino, kad demokratija – tiesioginis piliečių dalyvavimas valstybės valdymo procese, taip pat pilietiškumas ir asmenybiškumas – kaip doktrinos – atsirado ir formavosi antikinėje Graikijoje, Atėnuose (460–322 metais prieš Kristų). Tiesa, pastaraisiais politinio korektiškumo laikais ši legenda yra sunkiai paaiškinama, ypač atsižvelgiant į paprastą faktą, kad demokratijai iš principo neįmanoma atsirasti toje terpėje, kurią mes vadiname vergovine santvarka. Juoba kad tuometinių miestų-valstybių reikalus galėjo spręsti labai jau ribotas piliečių skaičius, – moterys ir vergai jokių pilietinių teisių neturėjo.

Antikos Graikijos miestų-valstybių visuomenę sudarė aristokratija ir nekilmingi piliečiai – demosas, nuo ko ir kilo pats terminas „demokratija“. Aristokratija, žinoma, sudarė mažumą, todėl, vengdama demoso rūstybės, ji buvo priversta gyventi pagal įstatymus, kuriuos ir kūrė prasčiokai per tokias institucijas kaip asamblėjos, penkių šimtų taryba, teismai ir pan. Tačiau tai nebuvo ta demokratijos forma, kaip mes ją suvokiame šiandien – pavyzdžiui, senovės graikai nepripažino jokių individo laisvės, lygybės ir teisių idėjos. Mūsų šiuolaikiškai suvokiamai demokratijai yra tik pusė tūkstančio metų, nes liaudies išrinktieji pradėjo valdyti visuomenes tik kai kuriuose XV amžiaus Šiaurės Italijos, Šveicarijos ir Nyderlandų miestuose, o realiai tokia sistema įsigalėjo veikti tik XVIII amžiaus pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent ten sukurti visuomenės valdymo principai tapo tezėmis, jos įrašytos ir į lenkišką–lietuvišką Gegužės 3-iosios, o ir JAV Konstitucijas, kurias galbūt galima laikyti fundamentaliu demokratijos dokumentu.

Tačiau ir tai dar ne pabaiga. Demokratijos raida tęsiasi iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, rasinės ir tautinės mažumos savo teises demokratiškiausioje pasaulio valstybėje JAV gavo tik prieš kelis dešimtmečius. Krikščioniškajame pasaulyje moterys lygias teises su vyrais (kad ir balsavimo teisę) iškovojo vos prieš šimtą metų (net tokioje pažangioje Šveicarijoje moterys įgijo teisę balsuoti tik 1971 metais!). Ir kiekvienam iš mūsų aišku, kad tokios pažangos islamo pasaulyje ar Afrikoje teks laukti dar ilgiau.

Kodėl demokratija, rodos, tokia optimali valstybės valdymo forma. taip sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą? Ir kodėl beveik nė vienas politinių teorijų kūrėjas nepasižymėjo karšta meile demokratijai? Kodėl – nuo Konfucijaus, Platono ir Aristotelio iki Jean-Jacques Rousseau, Edmundo Burke ir Karlo Markso – demokratija nebuvo vertinama vienareikšmiškai? Taip, visi jie gyveno aristokratijos bei monarchijų laikais, kur svarbiausia buvo įvertinti, koks iš esmės turi būti šalies valdovas, tačiau nejaugi niekam niekada nerūpėjo mano, paprasto žmogaus, prastuomenės atstovo interesai ir teisės?

Netgi mano asmeninis idealas Aristotelis, pirmasis apibrėžęs šešias pagrindines politines sistemas: monarchiją, aristokratiją, konstitucinį valdymą, demokratiją, oligarchiją ir tironiją, visai nebuvo demokratijos šalininkas. Anot jo, tai yra valdžia prastuomenės, beturčių ir vulgarumo rankose. Jis tvirtino, kad geriausia politinė sistema turi vieną protingą valdytoją arba aristokratiją (protingų žmonių grupę) ir konstitucinę valdžią (stabilų demokratijos ir oligarchijos mišinį). Blogiausi politiniai režimai, jo teigimu, buvo likę trys: tironija (absoliuti vieno žmogaus valdžia), oligarchija (kelių žmonių interesams tarnaujanti valdžia) ir demokratija, kurią Aristotelis laikė praktiškai tuo pačiu, kaip ir ochlokratiją (minios valdžia). O minia, kaip žinia, nieko negali sukurti, tik sunaikinti.

Demokratija niekada nebuvo būdinga ir madinga bet kuriai stabiliai valstybei. Taip, demokratija gina kiekvienos mažumos teises, tačiau paradoksalu tai, kad visada tai daro tik daugumos atstovai, ir tame yra užprogramuota demokratijos priešprieša. Demokratija neveikia taip paprastai, kaip tvirtinama, ypač kai skirtingi požiūriai suskaldo visuomenę (kaip tai atsitiko Lietuvoje Garliavos įvykių metu), taip, kaip ją skaldo skirtingos kalbos, tradicijos ar religijos.

Tai, ką mes šiandien vadiname „respublika“ (lotyniškai – tiesioginis žodžio „demokratija“ atitikmuo) reiškia „visuomenės valdžią“ (res publicus), bet toli gražu ne „žmonių valdžią“ (res plebsus), kaip ją norėtų suprasti rinkėjas. Mat kaip tada, taip ir šiais laikais, demokratija neturėjo ir neturi aiškaus apibrėžimo. Demokratijai tik priklauso įvairiai traktuojami atributai, – teisė ir galimybė keisti valdžią, valstybės garantuotos pilietinės, politinės ir socialinės žmogaus teisės ir galimybė daugumai piliečių įtakoti politinius bei ekonominius valstybės procesus per jų renkamus į valdžią asmenis. Ir šiandien bet kuris Lietuvos rinkėjas gali didžiuotis – nei Romos imperijos, nei respublikos laikais (išskyrus trumpus periodus) plebsas politinių teisių išvis neturėjo. Todėl nei viduramžių, nei Renesanso Europoje žodis „demokratija“ net nebuvo vartojamas, kur kas priimtinesnis buvo „respublika“. Tik JAV kūrėjai vėl atgaivino sąvoką „demokratija“. Taigi ir rinkimai yra valstybės, bet toli gražu ne demokratijos ir ne respublikos prerogatyva. Rinkimai vykdavo dar tais laikais, kai žmonės net nežinojo demokratijos sąvokos. Napoleonas pirmas įvedė Prancūzijoje rinkimų teisę, nors buvo tikras despotas ir tironas. Hitleris atėjo į valdžią rinkimų keliu, bet niekas niekada nesakė, kad Vokietija tada buvo ar tapo demokratinė. Sovietinės okupacijos laikais Lietuvoje taip pat vyko rinkimai, be to, sovietinė konstitucija taip pat garantavo visas teises, netgi ir teisę išstoti iš SSSR. Tačiau tikrovė buvo visiškai kitokia nei oficialiai deklaruojama. Demokratijos atributų ir procesų egzistavimas dar nereiškia demokratijos.

Mūsų politikai kažkodėl visuotinai žavisi Winstonu Churchilliu (nors pastarasis mažiausiai du kartus išdavė ir paliko sovietų valiai Lietuvą, o Nobelio premija apdovanota jo epopėją „Antrasis pasaulinis karas“, kaip tyčia, šedevru laiko tik tie, kurie išvis net nėra skaitę šio naivaus ir paviršutiniško veikalo). Ir kas iš mūsų nežino jo garsiosios frazės apie demokratiją? Yra keli tos W.Churchillio frazės variantai, bet iš esmės ji teigia, jog niekas negali pripažinti, kad demokratija yra puiki ar protinga valdymo forma, tačiau ji yra geriausia iš visų, kokias tik žmonija yra išbandžiusi.

Genialu. Tačiau prisipažink, ar esi matęs užrašytą bent jau visą tos W. Churchillio kalbos pastraipą, kurioje ši frazė yra? Kaip turbūt jos nėra matęs ir kiekvienas ją cituojantis, be to, retas turbūt prisimena ir tas aplinkybes, kuriomis W. Churchillis šią frazę ištarė?

W. Churchillis tai sakė 1947 metų lapkričio mėnesį, jau gėdingai pralaimėjęs rinkimus net ir po pergalingo karo (tokia demokratinė įvykių eiga nuoširdžiai stebino tuometinį jo sąjungininką Josifą Staliną, niekaip negalėjusį suvokti, koks gi politikas sugeba pralaimėti laimėtą reikalą). Iš esmės, tokią frazę galėjo pasakyti tik įsižeidęs politikierius, „nedėkingos“ liaudies nuverstas nuo postamento. Ir beje, gana pelnytai. Apie W. Churchillį jo varžovai parlamente nuolat kartojo, kad jis „moka daug žadėti, bet nėra daugiau niekam tinkamas“.

Toje kalboje W. Churchillis lygino demokratiją su kitomis istorinėmis valdymo formomis, bet kažkodėl nepateikė jokių įrodymų šiam legendiniam teiginiui paremti. Pats W. Churchillis, nepaisant savo bėgiojimo iš partijos į partiją (ne rečiau nei kai kurie Lietuvos politikai), buvo angliškojo konservatyvizmo šalininkas (pagal Edmundo Burke mokymą), todėl visada ir vertino demokratiją kaip „visuomenės defektą“. Demokratija, anot jo, kelia didžiausią grėsmę asmens laisvėms, ir tai blogiau nei absoliutinė monarchija.

Tačiau kodėl Lietuvos žmonės turi juo tikėti? Taip, demokratija gali būti minios ir prastuomenės valdžios forma, tačiau demokratija turi vieną puikią savybę, už kurią aš asmeniškai ją gerbiu. Demokratijos grožis yra ne tame, kad dauguma turi realią galimybę ką nors išrinkti. Demokratijos grožis yra tame, kad kiekvienas iš mūsų turi iš tikrųjų realią galimybę ko nors neišrinkti, kaip nebuvo išrinktas ir tas pats W. Churchillis. Demokratijoje net ir nebalsuoti yra demokratiška. Ir nebūtina klausyti savo samdinių virkavimų, kad taip mūsų balsas bus „prarastas“. Nejaugi taip jau visiems politikams tu pats norėtum duoti darbo?

Ir todėl nebūtina pykti nei ant Seimo narių, nei ant savivaldybės darbuotojų, nei ant vieno valdininko. Nes tu pats juos visus pasamdei ir dar kartą pasamdysi, tu buvai ir būsi už juos atsakingas. Jie yra tavo demokratijos simbolis. Nes didžiausias ir svarbiausias Lietuvos politikas jau esi tik tu pats, mano jaunasis drauge.

Toliau