KODĖL POLITIKA YRA TOKIA SVARBI?

Tapdamas suaugusiu, tu, mano jaunasis drauge, įgyji dvi svarbias teises – teisę balsuoti ir teisę būti išrinktas. Mokykloje neabejotinai jau esi dalyvavęs klasės seniūno, mokinių tarybos ar mokyklos prezidento rinkimuose, tačiau čia, suaugusiųjų pasaulyje, rinkimai turi visai kitokią prasmę, ir jų reikšmė kur kas svaresnė nei visų rinkimų, kuriuose tau teko dalyvauti kartu sudėjus.

Nes suaugusiųjų pasaulyje rinkimų rezultatas – tai reali valdžia, įtaka ir turtai, būtent tai, dėl ko žmonės aukoja savo šeimas, sąžinę ir garbę. Ir tavo naujasis – rinkėjo – statusas yra bene pats galingiausias įrankis, sprendžiant tų žmonių likimus.

Ar nesusimąstei kada, mano jaunasis drauge, kodėl naujienų laidos visada prasideda žiniomis apie politiką, o ne apie pramogų pasaulį? Kodėl pirmieji laikraščių puslapiai yra skirti politikai, o ne, tarkime, sportui? Kodėl suaugusieji tiek daug laiko, energijos ir emocijų skiria politikai, užuot visa tai skyrę savo šeimai? Kodėl žmonės pykstasi ir žudo vienas kitą dėl politikos, nors niekada – dėl muzikos?

Kodėl politika yra tokia svarbi, ir ar tu pats tapsi tokiu pat eiliniu piliečiu – besijaudinančiu dėl to, kas yra tavo miesto meras, ką pasakė šalies prezidentas, kokios partijos sudarys valdančiąją daugumos koaliciją Seime, ar kur iškeliavo koks nors valdininkėlis?

Be abejo, tu tokiu tapsi. Nes sąmoningam žmogui politikos išvengti praktiškai neįmanoma. Nes viskas aplink tave yra politika. Kaina, kurią tu moki už bet kurį daiktą ar paslaugą – tai politika. Tavo pasas ir jo teikiamos privilegijos visame pasaulyje – tai politika. Galimybė siekti mokslo ar karjeros aukštumų – politika. Trys girti vyrukai prie alaus kiosko – taip pat politika.

Tačiau dar vaikas būdamas jau patyrei, kad politika – tai nuolatinė baimės ir nerimo būsena. Nežinia dėl valstybės ateities, jaudulys dėl šalies vidinių problemų, pasipiktinimas dėl valdžios ir politikų savivalės, įniršis dėl korupcijos ir t. t. Nieko nuostabaus, nes kad ir kaip būtų keista, bet baimė ir nerimas yra svarbiausi politikos instrumentai. Būtent grėsmė geriausiai mobilizuoja tautą ir visuomenę.

Todėl kiekvieno gero politiko priedermė – gąsdinti visus ir viskuo. Kai televizoriaus ekrane pradeda vis dažniau rodytis kažkokios riebios ir niūrios fizionomijos, reiškia ne tik tai, kad rinkimai artėja, bet ir tai, kad šalyje prasideda nauja paranojos epocha. Apsižvalgyk pats aplink – pasiklausius politikų, tūlo piliečio širdin turi smelktis baimė dėl to, kokioje blogoje šalyje jis gyvena, – kiekvienas mūsų pabunda ryte jau iki ausų įklimpęs į problemų ir iššūkių „liūną“. Korupcija, pedofilija, ekonominė krizė, augančios elektros ir dujų kainos, motinos, žudančios badaujančius vaikus, Rusijos grėsmė – rinkėjui turi būti sunku susilaikyti pačiam nenusižudžius ar neemigravus.

Tačiau rinkėją turi raminti mintis, kad politikai išspręs visas jo problemas. Kartais apima juos keistas jausmas, kad valdžia jais nesirūpina ir niekina, tačiau užtenka įsijungti televizorių, ir nuotaikos pasikeičia.

Nes problemoms išspręsti tereikia tik kryželiu pažymėti kurio nors politiko pavardę biuletenyje. Ir jei rinkėją vis tiek trikdo tai, kad niekaip nepavyksta suvokti, kaip tai atsitiko, jog turinti tokius šaunius, išmintingus ir rūpestingus politikus, šalis įklimpo į tokį liūną, gyvenimas tik blogėja, tai atsakymas yra paprastas – prieš tai buvę valdžioje buvo blogiečiai ir rūpinosi tik savo kišene. Todėl ir jų palikimas yra apgailėtinas: tuščias biudžetas, išvogtas valstybinis turtas, prarastas tarptautinis prestižas. Tikėtina... Prieš tai buvę valdžioje geri žmonės nieko negalėjo padaryti, nes jų buvo mažuma. Logiška.

Tiesa, tai rinkėjui nepaaiškina, kodėl tad nauji politikai taip nori patekti į Seimą... Anot pačių Seimo narių atsiliepimų, tai tarsi net nėra lengvas darbas. Sokratas kadaise sakė, kad net pats drąsiausias žmogus sąmoningai nesiima amato, kurio jis neišmano, tačiau kiekvienas iš mūsų galvoja esąs pakankamai tinkamas pačiam sunkiausiam iš visų amatų – valdyti kitų žmonių gyvenimus. Jei tikėtume visuomeninės nuomonės apklausomis, Seimas yra mažiausiai prestižiška valstybės tarnybos institucija. Partijomis žmonės taip pat pasitiki mažiausiai. Tiesą sakant, dabar tiek daug rašoma apie politikų žalą, jog geriausia tiesiog liautis skaičius.

Juoba kad „ko jums dar trūksta?“ – kadaise „perestroikos“ laikais Vilniuje eilinio lietuvio klausė Michailas Gorbačiovas. Gali išvažiuoti į užsienį kada bepanorėjęs, mokesčiai verslui – bene patys mažiausi Baltijos šalyse, įsigyti gali viską, ko tik širdis geidžia (kad tik pinigų būtų). Dvasinio peno – kiek tik nori. Gausybė TV kanalų iš visų pasaulio šalių (jei rinkėjas labai dvasingas, gali net ir „Mezzo“ žiūrėti kada tik užsigeidęs), knygų leidžiama daug, bažnyčių gausoje pats velnias koją nusilaužtų. Dorovinė laisvė – praktiškai nevaržoma, o rinkėjo asmeninis gyvenimas beveik niekam nerūpi.

Tačiau politikams to maža. Ir jie vis tiek gaišina rinkėjų laiką. Taigi klausimas tau pačiam – ko politikai iš tiesų nori tame visuotinės paniekos susilaukiančiame Seime? O svarbiausia, ko jie nori iš tavęs?

Žinoma, dažniausiai pateikiami atsakymai į šį klausimą yra šabloniški, vienodi ir lengvai nuspėjami. Sprendžiant iš partijų lankstinukų ar kalbų, visi jie nori „keisti“, „dirbti“, „tarnauti“, „statyti–atstatyti“, „kurti“, „užkirsti“, „grąžinti“, „pradėti–užbaigti“, ir kiek miglotai – „siekti“.

Tačiau iš tikrųjų kiekvienas politikas iš rinkėjų nori tik vieno. Politikas nori darbo. Jis nori gerų automobilių, būsto Vilniuje, geros algos, privačių mokyklų savo vaikams, atostogų Maldyvuose ir egzotiškų komandiruočių į Argentiną ar Bahreiną. Ilgų atostogų (kartais reikia pailsėti ir nuo nieko neveikimo). Politikas nori būti cituojamas ir aprašomas gyvenimo būdo leidiniuose. Jis nori savo personos televizoriaus ekrane. Jis, kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, nori būti svarbus.

Žmonės to nesuvokia, bet iš tikrųjų tik jie ir tegali politikui duoti tą darbą. Kitais žodžiais, tik žmonės tegali politiką pasamdyti ir mokėti jam atlyginimą. Tik žmonės tegali su juo pasirašyti darbo sutartį ketveriems ar penkeriems metams. Todėl nėra teisinga manyti, kad vieno rinkėjo balsas nieko nereiškia, kaip mėgsta pasiteisinti nevaikštantys į rinkimus. Rinkėjo balsas išties yra svarbus. Jis yra vertas milijono. Paskaičiuok pats, kiek, tarkime, realaus turto uždirbti suteikiama galimybė europarlamentarui Briuselyje, ir žinosi, kiek iš tikrųjų yra vertas rinkėjo balsas.

Žmonės yra visų politikų darbdaviai, tik retas iš jų tai suvokia (pasak kažkurio diktatoriaus, kiekviena valdžia turi kasdien dėkoti Dievui, kad jų valdomieji tingi galvoti). Dauguma rinkėjų mano, kad jie yra politikų pavaldiniai, o politikai yra „valdžia“. Ir politikai mielai skatina šį nedidelį nesusipratimą. Dar vienas politikos paradoksas: tradiciškai žmonės lyg ir renka savo atstovus (delegatus) į Seimą, tačiau išrenka narius. Tačiau esminio skirtumo tarp to nepamato, o jis yra, ir didelis. Atstovas daro tai, kas jam pasakoma. Narys gi daro tai, ką jis mano esą geriausia žmonėms. Todėl rinkėjai ir gauna ne tai, kas jiems atrodo reikalinga, bet tai, kaip tai atrodo politikui.

Ir jeigu taip, tai kyla natūralus klausimas, ką iš esmės veikia žmonių pasamdyti politikai? Žinoma, kiekvienas atsakys, kad jie kuria įstatymus. Tik ar žmonėms jų reikia? Ir ar neteisus buvo lenkų rašytojas Mieczyslawas Szarganas, teigęs, tam, kad Konstitucija būtų dar blogesnė, ją reikia nuolat „gerinti“? Šios nepriklausomos Lietuvos Seimas yra priėmęs daugiau įstatymų, nei Lietuva kada nors buvo priėmusi iki pat savo Nepriklausomybės atkūrimo. Ir nors Seimo nariai didžiuojasi priimtų įstatymų gausa, iš esmės beveik visi jie yra skirti pataisyti prieš tai buvusiuosius. Ir politikai turi ką veikti, nes rinkėjams gali iškilti klausimas, kam anie reikalingi, jei neatrodo labai užsiėmę...

Tačiau beveik visą savo asmeninį gyvenimą žmonės nugyvena be politikų, be jų nuomonės ar pagalbos. Absoliuti dauguma įstatymų, pagal kuriuos žmonės gyvena, niekada nebuvo priimti jokiame Seime – ir žmonės tuos įstatymus vadina bendražmogiškais arba moralės principais. Nes kaip kadaise teigė genialusis Immanuelis Kantas, „tik du dalykai šiame gyvenime yra kažko verti – tai žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralinis įstatymas manyje“. Joks politikas man dar niekada nėra nurodęs praleisti moterį pirmą pro duris, pridegti cigaretę kitiems, galų gale, atsiliepti į telefono skambutį. Tačiau žmonės vis tiek mielai dalyvauja šiame politikų žaidime, nes manosi privalą būti jo dalimi. Ir į klausimą, ar būtina domėtis politika, jau mokykloje aiškinama, kad tai yra kiekvieno piliečio pareiga. Priežastis domėtis politika turi dar vieną niuansą: argi nesmagu nors kartą per kelerius metus pasijusti išties svarbiam ir reikalingam? Juk koks gi tada malonumas domėtis ta politika?

Bet ar kada susimąstei, kodėl žmonės taip nekenčia politikų? Kodėl liaudiškame folklore nėra nė vienos patarlės, giriančios politikus? Kad ir ką jie bedarytų ar besakytų, vieninteliai politikai, kuriais priimta žavėtis ar didžiuotis, yra jau seniai mirę. Taip, politikai yra melagiai, savimylos, tinginiai ir idiotai, jie neatrodo seksualūs ar charizmatiški, tačiau ar ne tokie pat sudaro daugumą tavo pažįstamų ir draugų? Kartais pagalvoju, koks turėtų būti Lietuvos politikas, kurio nebūtų įmanoma išrinkti... Išsiskyrę, netekėjusios, gėjai, nelietuviai, vartojantys alkoholį, chamai, teistieji, pabėgę nuo atsakomybės, prisiekę ištikimybę kitoms valstybėms – visi jie buvo išrinkti. Ne, priežastis jų nekęsti yra kur kas gilesnė. Žmonės nekenčia politikų tik dėl to, kad jie yra pačių žmonių nesėkmių rodiklis.

Pasvarstyk taip: savo santykius su aplinka susikuri pats. Tačiau tai, dėl ko žmonės negali susitarti ar ko suvaldyti, jie patiki politikams, ir tik tam žmonės juos samdo.

Nes kas apskritai yra politika? Senovės graikai (jie pirmieji savo veikaluose – Platono „Valstybėje“ ir Aristotelio „Politikoje“ – suformavo ir pačią sąvoką) įvardytų, kad tai valstybės valdymo menas, toks visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, valdant konfliktus. Šiek tiek painu, tačiau tai ir paaiškina, kaip apskritai pasaulyje atsirado politiko profesija. Politikai atsirado dar anksčiau nei antikos graikai, tada, kai daugelis žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, kai apskritai gyveno izoliuotose bendruomenėse. Politikai atsirado tais laikais, kai žmonės neturėjo nei socialinių paslaugų infrastruktūros, nei miesto tarybų. Todėl politikai ir atsirado kaip tarpininkai tarp įvairių socialinių grupių, negalinčių susišnekėti, ir būtent konfliktai tarp tų grupių paskatino bei lėmė pačios politikos atsiradimą. Nes politika savo prigimtimi yra procesas, kurio metu vieni žmonės sprendžia kitų žmonių problemas.

Beje, žmonės labai skirtingai suvokia pačią politikos sąvoką. Pasidaryk mažą eksperimentą savo malonumui – paklausk savo draugų ar tėvų, kaip jie supranta žodį „politika“. Pažadu, turėsi gardaus juoko, nes kiekvieno atsakymas skirsis. Nes teisingas atsakymas vienas: politika – tai viskas. Politika prasideda nuo pat tos akimirkos, kai tu praplėši akis ryte, politika nesibaigia, kai tu griūvi nusikamavęs į lovą vakare. Gyvenimas yra sunkus, todėl šiandien politikai klesti, nes jei žmonėms blogai gyventi, tai tik politikai gali pataisyti padėtį. Kuo nestabilesnė valstybė, kuo blogiau jos ekonomikai, kuo labiau auga nusikalstamumas ar emigracija, tuo greičiau žmonės kreipsis į politiką pagalbos. Ir problemos niekada neišnyksta, jos tik keičiasi.

Aišku, tai nereiškia, kad politikas niekada taip jau ir nesiekia tų problemų išspręsti.Juk jis irgi yra žmogus. Tačiau kad ir kokių pažiūrų tu pats laikytumeisi ar jų laikytųsi tavo mėgstamas politikas, niekada nepamiršk: idėjos, nuomonės ir požiūriai savaime yra visiškas niekas. Svarbu tik tai, ką tu ar kiti su jais nuveikiate. Žmonės mano, kad logika geras idėjas visada paverčia tikrove, tačiau bet kurios logikos vertė visada yra glaudžiai susijusi tik su jos vartojimo būdu. O gamta mėgsta balansuojančius mechanizmus, todėl kai žmonės praranda idėją, jie tampa tik racionaliais pragmatikais. Vadinasi, teisinga yra tik tai, kas naudinga tau. Arba politikui. Ir tik po to – visiems. Šaliai ir visam likusiam pasauliui.

Būtina pridurti, o tau privalu ir atminti, kad be gerumo politikoje – taip pat nė žingsnio. Patikėk, visi politinę karjerą padarę žmonės kadaise buvo geri. Gerumas kaip asmeninė savybė yra privaloma kovojant dėl valdžios, tačiau visiškai nereikalinga, ją gavus. Pagalvok pats, jei būtum politikas, ar gali įtikti tave renkantiems žmonėms, būdamas blogas? Ir dar kartą pagalvok, jei būtum politikas, ar gali pelnyti autoritetą valdžioje, būdamas visiems geras?

Kažkada būti politiku reiškė kilmingą prievolę, netgi pareigą, bet tai jau seniai tapo praeitis, o realiame pasaulyje dominuoja dviveidiškumas, atviros ambicijos, manipuliacija ir valdžios troškimas. Doras politikas – kvailas politikas, teigė Renesanso mąstytojas Niccolo Machiavellis, tvirtinęs, kad tokios valdovo savybės, kaip dosnumas ar švelnumas (o kas gi nenorėtų būti atstovaujamas tokio politiko?) iš tikrųjų reiškia greitą valdžios praradimą. Visos tavo vaikystės pasakos puoselėjo „gero karaliaus“ kultą, todėl net ir suaugusieji linkę manyti, kad „geras karalius“ – tai tas, kuris visais rūpinasi, visus atjaučia, visiems dalija savo turtus, yra svetingas, gina visų mažumų interesus. Tik nemini tos pasakos, kokiomis priemonėmis toks „geras karalius“ priverčia savo pavaldinius mokėti jo paties karalystei reikalingą duoklę ar mokesčius. Tik miglotai tose pasakose užsimenama apie priemones, kuriomis toks „geras karalius“ surinkdavo savo kariuomenę ir beveik išvis neminimi tie, kurie dėl to „gerojo karaliaus“ kaprizų padėdavo galvas, būdami tavo amžiaus (o juk tais senais laikais kiekvieno žymesnio karaliaus gyvenimo diena be karo – tai diena, praleista veltui).

Istoriškai taip jau susiklostė, kad politikai nuo pat monarchijos atsiradimo dar ir moko žmones, kaip gyventi. Politikai žmonėms nurodo, kurios santvarkos, valstybės, nacijos, rasės, religijos žmonės privalo nekęsti, o kurias – mylėti. Politikai žmones siunčia į karus (atsimeni tokį seną žiaurų posakį – „kai valstybė pradeda tave žudyti, ji pradeda save vadinti Tėvyne“?). Nusprendžia, ar reikia vizų į JAV (atsimeni tokį keistai atrodantį Lietuvos užsienio reikalų ministrą, nerišliai teigiantį, kad bevizis režimas su JAV sąlygos didesnę lietuvių emigraciją?), kuriai politinei sąjungai mes turime priklausyti. Politikai žmones keikia, jei šie nebalsuoja, taip pat iš anksto išvadina „runkeliais“ ar nebrendylomis, jei balsuoja ne už tuos. Būtent politikai patys pirmieji ir pabėga iš savo valdomos šalies iškilus problemoms, Lietuva ypač garsėja tokiais precedentais. Lieka tik žmonės, kvailiai, kuriuos visada smagu vėl pamokyti čia sugrįžus.

Todėl tikras patriotas sąmoningai ar nesąmoningai visada privalo apginti savo šalį nuo savo vyriausybės ir politikų – iš to ir kyla didžiausi mūsų šalyje vidiniai konfliktai. Nes, žinia, blogus žmones į Seimą išrenka geri žmonės, kurie neina į rinkimus. Būtent todėl žmonės ir privalo domėtis politika, nes būtent politikai juos bet kada gali pastatyti „ant ausų“. Ypač pasinaudojant visuotiniu abejingumu (atmink: lengviausiai valdomi yra tie, kurie abejoja) ir įstatymų suteiktomis galimybėmis. (Kas ten šūkauja galiorkoje: „Valstybė – tai mes“? Valstybė – tai mus).

Žmonės mėgsta domėtis tik neesminiais dalykais. Jiems įdomūs globalūs reiškiniai – žmonių tarpusavio santykiai, valgis, mokslas, pelės. Jie gali gilintis į menkiausius prasminius kalbos niuansus. Tačiau kai ta pati kalba pasisuka apie tai, kiek vienmandatininkai turi gauti balsų, kad patektų į Seimą, juos tradiciškai ištinka koma. Žmonės pavydi tiems, kurie kapodami orą delnais, aiškiai pasako, kas vagis, o kas ne. Tačiau žmonėms, norintiems padaryti tinkamas išvadas, reikalingi faktai, pageidautina, tie, kuriuos, jie suranda patys. Tačiau žmonėms nuobodu ieškoti faktų, nes dažniausiai jie jaučiasi vaikais. Ir žmonės ilgisi tų laikų, kai nereikėjo turėti savo nuomonės. Tais sovietiniais laikais visi buvo geros nuotaikos, nes, nežinojo, kad aplink juos telkiasi vieni priešai ir vagys, o dabar, ieškodami teisybės, jie šokinėja nuo vieno abejotinos vertės šaltinio iki kito, įsitikindami, kad visi aplink meluoja, ir viskas linksta tik blogyn. Ir kuo daugiau žmonės susižino, tuo labiau įsitikina, kad politika – mokslas negudrus, tačiau labai purvinas. Ir tikėjimas šviesia ateitimi gęsta, ir nuotaika subiūra. Suvokę, kad patys išvadų nepasidarys, žmonės ieško vedlių, tik tam, kad sekančiame politiniame dispute įsitikintų, jog jų pasirinktas ekspertas – dar vienas niekšas. Žmonės pasirenka patys, už ką sirgti ir bando tokį savo pasirinkimą apginti. Tačiau staiga pasirodo, kad jų artimieji, su kuriais jie visada sutardavo visais klausimais, gina kitus, ir priversti dėl politikos nutraukti draugiškus asmeninius santykius bei susipykti.

Žmonės nenori domėtis politika. Jie nenori jos pažinti, sužinoti jos paslaptis. Jie nori žinoti apie meną, pasaulio sutvėrimą, psichologiją – ir jiems gera nuo tų žinių. Nuo žinių apie politines intrigas žmonėms tampa bloga. Bet politikai braunasi visur, ir žmonės yra priversti ja domėtis.

Politika pati iš savęs nėra nešvarus dalykas. Nešvarus dalykas – tai grindys po pamainos gamykloje. Politika tampa nešvari tik žmonių rankose. Ir politika yra gera, ir ji yra svarbi. Geriausią politiką darė idealistai, nes būtent idealistai sukūrė JAV ir Izraelį. Politika – tai pastangos įtakoti tai, kas vyksta tavo šalyje, o ne atiduoti tai kokiam nors dėdulei, argumentuojančiam lygiu - „o ką padarysi?“

Istorinės tradicijos lėmė tai, kad į politikus Lietuvos žmonės visada žiūri kaip į savo valdžią (kažkodėl ignoruodami itin aiškų Jėzaus pasakymą: „man duota visa valdžia“). Amerikoje kiekvienas mokinukas žino, kad gali tapti šalies prezidentu, o kiekvienas Lietuvos gyventojas žino, kad tai – ne jam, jis tam per kvailas, neturi užnugario, ryšių, pinigų ir pan. Tačiau politikai dėl to nekalti. Žmonės patys yra šios valstybės šeimininkai, ir politikų negalima kaltinti už tai, kad žmonės jos nepajėgia valdyti. Žmonės patys sukūrė tokią sistemą, lemiančią, kad piramidės viršūnėje visada vis tiek atsidurs gudriausias ir lanksčiausias, ir nebūtinai – geriausias. O nuomonė, kad geras žmogus blogoje sistemoje ką nors gali pakeisti,klaidinga. Sustatyk į visus pagrindinius valdžios postus tikrus liberalus ir demokratus, ir ką, manai, bus tik geriau? Demokratija – tai ne tirpi kava, kurią užtenka užpilti karštu vandeniu. Demokratija – tai kiekvieno piliečio dalyvavimas savo valstybės valdyme. Tai gebėjimas būti nepriklausomu nuo politiko valios. Jau Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas savo pamflete “Šventoji šeima” pabrėžė, kad „didieji mums atrodo dideli tik dėlto, kad mes klūpome. Kelkitės!“, - vienu balsu sušuko jie.

Kiekvienas žmogus žino, kad mes kuriame pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, kaip yra nurodę politinės filosofijos autoritetai, tačiau kiekvienas jas supranta skirtingai. Todėl nebūtina dėl savo nesėkmių keikti politikų. Kad valstybė tarnautų pilietinei visuomenei, matyt, reikia, kad ta visuomenė toje valstybėje būtų. Ir nepainiok skirtingų dalykų: šalies piliečiai tai toli gražu ne tas pats, kaip pilietinė visuomenė. Žinok, kad neturint tokios visuomenės, degraduoja visos valstybės demokratinės institucijos ir procedūros: Seimas, nepriklausoma žiniasklaida, politinės partijos, teismai ir rinkimai.

Toliau